Tuomet kam iš viso keliu tokį klausimą? Todėl, kad globalizmą ši pandemija gerokai pridusins ir niekas nežino, kada jo plėtra grįš į ankstesnę vagą.
Lietuvai svarbiausia, kaip koronavirusas kirs ES – iškiliausiam, toliausiai pažengusiam globalizmo projektui.
Juk teoriškai pagal Bendrijos pavyzdį kada nors, gal ir tolimoje ateityje, turėtų susivienyti visas pasaulis.
Daug kam atrodo, kad tokia ateitis – utopija. Kol kas tai ir yra utopija, o dabartinėmis sąlygomis gresia ir priešingas procesas – ES saitai gali silpnėti, trūkinėti, net atsirasti naujų bėglių iš jos.
ES narių bendrystė jau smarkiai susilpnėjo. Ne tik todėl, kad staiga Šengeno zona suiro, valstybės atsitvėrė sienomis, ir netgi kone aklinai. Svarbiausia ES vertybė – visiškai atvira žmonių, prekių, kapitalo judėjimo erdvė – neatlaikė koronaviruso smūgio ir liovėsi egzistavusi.
Tai buvo būtina, kitaip pandemija būtų nusinešusi nesuskaičiuojamai daugiau gyvybių ir dar ilgiau siautėjusi po Europą. Tačiau sienos užvertos anaiptol ne europietiškos vienybės, bendrų interesų dvasia, kai vadovaujamasi muškietininkų šūkiu: „Visi už vieną, vienas už visus“.
Priešingai, atrodė, kad ES šalys griebėsi metodo: „Kiekvienas tik už save ir prieš visus“. Lietuviai tai galėjo pajusti Lenkijos pasienyje, bet šis pavyzdys anaiptol dar ne prasčiausiai kvepiantis.
Ką manyti apie europinį solidarumą, kai Čekijoje sulaikoma dūstančiai nuo pandemijos siautulio Italijai skirta medicinos priemonių siunta, o Prancūzijoje dingsta britų laukiamas analogiškas krovinys?
Todėl nėra ko stebėtis, kad tokia situacija tuoj pat pasinaudojo Rusija ir pasiuntė italams 9 karinius lėktuvus su 100 kariškių virusologų.
Gal Italijai ir nedaug iš to naudos, kaip teigia rusams alergiški komentatoriai, bet ištiktiems bėdos, įbaugintiems, sutrikusiems žmonėms labai svarbu sulaukti solidarumo gestų, net jei jie ir apsimestiniai.
Nesistebėkime, kad italai sveikino rusus, jiems dėkojo ir tulžingai piktinosi juos, sakytum, likimo valiai palikusiais dvasios broliais vakarų europiečiais.
Tiesa, dabar Vokietija turinti, kaip paaiškėjo, daug atsparesnę pandemijai sveikatos apsaugos sistemą, kuriai naštą dar palengvino drausmingesnė nei italų visuomenė, jau priima į savo ligonines iš Italijos gabenamus ligonius. Tačiau pagalba iš ES vėlavo, o žmonės labai įsimena, kas dėjosi, tik ištikus stresui.
Reikia pripažinti, kad pandemijos egzamino neišlaikė ES šalių veiksmus turėjusi derinti ir reguliuoti Europos Komisija (EK).
Susidarė įspūdis, kad jos vadovybę paralyžiavo staiga ypač Vakarų Europą ėmęs siaubti koronavirusas ir girdėjosi tik kažkoks bejėgiškas vapėjimas, kai šalys uždarinėjo sienas ir pradėjo, tarsi gyvuliškų instinktų apsėstos, plėšytis, kuri spės daugiau nugvelbti iš tarptautinių rinkų apsaugos priemonių.
Galima sakyti, kad dabar jau kažkiek atgavo žadą ir EK, ir ES šalys pradėjo elgtis padoriau. Bet pirminės reakcijos pamoka skaudi ir jos psichologinė trauma gali ilgam neigiamai atsiliepti bendrų Europos namų statybos idėjai.
Paaiškėjus, kad EK nesugeba suvaldyti ES valstybių tarpusavio santykių stichijos, gali būti siūloma ieškoti išeities ateityje plečiant šios ir kitų Bendrijos institucijų galias.
Iš tiesų efektyvių instrumentų krizės sąlygomis užkardyti ES narių savivalę ir priversti jas veikti vieningai Briuselis neturi.
Bet vargu ar tokie siūlymai dabar sulauks didelės tiek visuomenių, tiek politikų paramos. Sėkmingiau koronaviruso bangą pergyvenusiose Vidurio Europos šalyse gali sustiprėti įsitikinimas, kad geriau pasikliauti savo buto sienomis, nei rizikuoti draugija atvirų durų name su kaip lapai rudenį nuo pandemijos krintančiais Pietų Europos žmonėmis.
Pastarieji gali tūžmingai klausti: kam gi mums tie bendri Europos namai, jei bėdai ištikus į pagalbą skuba rusai ir kinai, bet ne mieli savi europiečiai? Tokios nuotaikos bus ES griaunanti jėga.
Tik vis viena nesugriaus. Laikas užgydo psichologines žaizdas, numalšina apmaudą ir tada nugali proto balsas, o jis sako, kad ne tam žmonija nuėjo tokį ilgą civilizacijos kelią, kad vėl sulįstų į susipriešinusių tautų urvus vien koronavirusui pagąsdinus.
