Juozas Erlickas
Bet kokį komentarą dabar reikia pradėti nuo koronaviruso. Kadangi jo pandemijos prognozių yra įvairių – ir optimistinių, ir pesimistinių, tai kuri nors vis tiek išsipildys. Pradininkė Kinija, matyt, bus viena iš mažiau nukentėjusių. O atsibodus sudėtingam moksliškam ligos pavadinimui, ji tikriausiai bus vadinama ne kiniška, bet ispaniška ar amerikietiška liga. (Beje ir ispaniškasis gripas buvo kilęs Kinijoje).
Nebus perrinkti kai kurie valstybių vadovai, palaikę koronavirusą opozicijos išmislu, ar nutarę gelbėti ekonomiką senukų sąskaita. Gal susvyruos ir kai kurių diktatorių kėdės, liepusių savo saugumo tarnyboms įslaptinti virusą. Aišku, labiausiai nukentės ekonomika, bet jai ir taip buvo prognozuojama krizė.
Antra vertus, ar anglų kalba kada nors Lietuvoje taps valstybine kalba, yra visai neaktualus klausimas. Nes daugumai lietuvių nedideli pokyčiai ta linkme nekelia jokio rūpesčio, kaip ir klimato atšilimo dėl žmogaus veiklos ženklai. Vis dėlto turint laiko dėl įvesto karantino verta pasvarstyti ir tą klausimą.
Taigi, kaip įprasta moksle, pradėkime nuo didesnių ar mažesnių faktų.
Tenka pripažinti, kad po Nepriklausomybės atkūrimo pirmieji savo straipsniuose iš rusų kalbos į anglų kalbą peršoko mokslininkai, bent tiksliųjų mokslų. Juk šioje srityje globalizacija prasidėjo anksčiausiai, tad negalėjo paveikti jokie raginimai mokslinius straipsnius rašyti lietuviškai.
Dabar tas procesas tęsiasi ne vien dėl būtinumo, bet ir dėl naudingumo. Netgi vietiniai seminarai, nedalyvaujant užsienio svečiams, neretai vyksta anglų kalba, nes jos terminai yra labiau įprasti. Tiesa, dauguma humanitarų dar rašo savo straipsnius ir lietuviškai, tačiau jiems nuolat priekaištaujama, kad yra mažai integruoti į tarptautinį mokslą.
Perėjus Vilniuje Gedimino prospektu, o tuo labiau pramonės rajonais, susidaro įspūdis, kad anglų kalba jau yra tapusi valstybine. Kokia save gerbianti bendrovė ar UAB, netgi veikianti vien Lietuvoje, rizikuos vadintis lietuvišku vardu? Tačiau rimtesni pokyčiai vyksta anapus iškabų, nes anglų kalba skverbiasi į verslą per visus ryšius. Vienas žinomas Lietuvos politikas jau visai rimtai siūlė anglų kalbą pripažinti antrąja valstybine verslo kalba.
Lietuvos estrados dainininkai irgi siekia pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O lietuviškas grupės pavadinimas atrodo esanti tam pagrindinė kliūtis. Antra vertus, dainuoti angliškai galima ir tos kalbos nemokant. Deja, kol kas mūsų žvaigždžių koncertai užsienyje dažniausiai vyksta tik pas užsienio lietuvius.
Užsieniečių neištariamos lietuviškos pavardės nepatinka ne tik dainininkams. Prasidėjusį moterų vajų atsisakyti -aičių ir -ienių, matyt, lemia ne tik šeiminės padėties keitimas dažniau nei leidžia katalikų religija, bet ir nepatogumai nuvykus į užsienį. Kad tai aktualu ir vyrams, įrodė vienintelis Lietuvos milijardierius Nerijus Numavičius, kuris persivadino Numa.
Jo žmona, irgi Numa, tą žingsnį aiškino taip: „Problemų kildavo visur, kur tik reikalinga pavardė: medicinos įstaigose, oro uostuose, bankuose. Liūdniausia, kad trukdė profesinei veiklai, seminaruose niekas net nebandydavo pavardės tarti.“
Kaip neseniai nustatė prezidentė, anglų kalbos mokėjimas yra būtina sąlyga tapti viceministru. Kitas žingsnis, matyt, bus anglų kalbos žinių patikrinimas kandidatams į Seimo narius, o netrukus ir visų valstybinių įstaigų vadovams. Tiesa, Europos parlamento nariams anglų kalba po breksito tarsi turėtų būti neprivaloma.
Vis dėlto pagrindinį neprievartinį stimulą pamėgti anglų kalbą suteikia internetas ir kompiuteriai, kurie lietuvių kalbą laiko tik senyvų žmonių tarme. O vaikams, gyvą bendravimą keičiantiems į elektroninį, anglų kalba tampa vos ne gimtąja.
Pirmas žingsnis atsisakant savo kalbos – nevartoti lietuviškų raidžių. Gal vaikai taip keršija savo lietuvių kalbos mokytojams, bet tokius laiškus jau siunčia ir mokslininkai. Kam varginti save ir demonstruoti, kad vidurinėje mokykloje taip ir neišmokai gramatikos. O paskubom rašantiems interneto bei feisbuko komentarus argi gali rūpėti gramatika?
Atsižvelgdama į tas nuotaikas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija nutarė nebausti net už didžiąsias kalbos klaidas. Juk jas nuolat daro ne tik internautai, bet ir oficialūs asmenys – ministrai ar Seimo nariai. Lietuvių kalbos mokytojai dar neatsižvelgia į tą rekomendaciją; matyt, iki visuotinio mokinių streiko.
Kitas žingsnis, palaipsniui pereinant prie anglų kalbos, – į lietuvišką tekstą įterpti angliškus žodžius. Čia labiausiai pažengę yra paaugliai – verta paklausyti, kaip jie kalbasi tarpusavyje. Be svetimžodžių neišsiverčia ir kai kurie mokslininkai ar literatai. Aišku, lietuvių kalbos mylėtojai nepasiduoda – atkakliai lietuvina tarptautinius žodžius ir net užsieniečių bei Lietuvos lenkų pavardes.
Verta paminėti, kad anglų kalba kolonizuoja lietuvių kalbą ir netiesiogiai, primesdama savąsias normas. Laiškuose, net nepažįstamam žmogui, jau rašoma jūs arba tu iš mažosios raidės, nors Aš dar neteko matyti. Kol kas nedrįstama pradėti laiško ir anglišku kreipiniu Brangusis, Brangioji, nes brangioji pas mus įprasta sakyti tik žmonai arba meilužei, o brangusis irgi panašia prasme, tad tokia laiško pradžia gali būti suprasta kaip seksualinis priekabiavimas.
Anglai, ypač amerikiečiai, jau yra atsikratę kalbos tabu: įteisinę necenzūrinius žodžius, kuriuos lietuviai dar visai neseniai rašinėdavo tik ant tualeto sienų. Apsidžiaugę mūsų vertėjai bei jaunesnės kartos rašytojai nustojo vargti, išgalvodami lietuviškus eufemizmus. O kas leidžiama spausdinti knygoje, leistina ir gyvenime.
Tad visai nebestebina, kad net viešoje vietoje vyrukai keikiasi, visai nesivaržydami šalia esančių merginų, o šios praleidžia pro ausis ar netgi pačios „sustiprina“ savo kalbą. Buvusiam Alytaus merui atrodė normalu taip šnekėti dviese su savo pavaldine. Tiesa, jai paskelbus pokalbio įrašą, inertiška visuomenės dauguma pasmerkė merą.
Vengdami tokios reakcijos, pjesės „Shopping and fucking“ statytojai nesiryžo išversti jos pavadinimo į lietuvių kalbą. Vis dėlto stipriausi angliški keiksmažodžiai toli gražu neprilygsta triaukščiams rusiškiesiems, tad net vengiant visko, kas rusiška, juos tenka vartoti.
Anglų kalbos normos įteisinamos ne tik stichiškai, bet ir valdžios potvarkiais. Pirmiausia adrese vietoj „šalis, miestas, gatvė, asmuo“, nustatyta atvirkštinė tarptautinė, tai yra angliška, tvarka.
Vėliau buvo perstatyti vietomis vardas ir pavardė. Tam netgi surastas lietuviškas pagrindimas: vardai mūsų krašte atsirado anksčiau negu pavardės. Dar išliko įprastas datos rašymas: „metai, mėnuo, diena“, bet, matyt, neilgam. O lietuviškoje renginio afišoje jau teko matyti jo pradžią skelbiamą 8 p. m.
Atrodytų, įvairavimą galima toleruoti bet kur, tik ne aritmetikoje. Deja, svarbiems jos ženklams – kableliui bei taškui – lietuviai ir anglai teikia priešingą prasmę. Tad vaikai mokykloje mokomi, kad, pavyzdžiui, 300,002 reiškia trys šimtai ir dvi tūkstantosios. O Lietuvoje veikiantys bankai tam skaičiui teikia tūkstantį kartų didesnę vertę – 300 002. Nesunku nuspėti, kad bankai netrukus nugalės.
Tebesitęsia kova ir dėl didžiųjų raidžių rašybos. Juk pagal anglišką tradiciją visi įstaigos ar renginio pavadinimo žodžiai pradedami didžiąja raide. Lietuvių kalbos komisija tokią pagarbą linkusi rodyti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar Lietuvos Respublikos Seimui, betgi nurodo rašyti „Lietuvos Respublikos prezidentūra“ ar „Lietuvos mokslų akademija“. Tačiau įstaigos, ypač bendraujančios su užsieniečiais, linkusios pereiti prie angliško būdo.
Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje buvo vienintelis prezidentas – Smetona. Dabar kiekviena save gerbianti bendrovė, organizacija, netgi nedidelė draugija siekia, kad jai vadovautų ne koks nors pirmininkas, vadovas, bet, kaip įprasta Amerikoje, – prezidentas. Tad nieko nestebina ne tik sveikuolių, bet ir retų ligų asociacijos prezidentas, progimnazijos mokinių prezidentas ar „baidarių ir kanojų irklavimo Prezidentas“.
Kai kurie tie faktai tik kelia juoką, kiti atrodo visiškai priimtini, o dauguma nekelia susirūpinimo. Tačiau klimato šiltėjimas šiame amžiuje dėl žmogaus veiklos liudija, jog maži, sunkiai įžvelgiami pokyčiai gali greitai virsti rimtais iššūkiais. O juk pokyčius ir gamtoje, ir visuomenėje lemia ta pati priežastis – planetoje vykstanti globalizacija.
Jos pagrindinis vertinimo kriterijus – praktinė nauda. Argi nėra visokeriopai naudinga turėti vieną pasaulyje įteisintą bendravimo kalbą? Svariausias argumentas už tai: anglų kalba jau yra tapusi antrąja ar net vienintele valstybine kalba 59 pasaulio šalyse: 24 Afrikoje, 16 Amerikoje, 4 Azijoje, 3 Europoje ir 12 Okeanijoje (tai ne tik buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos).
Taigi norime mes to ar ne, anglų kalba palaipsniui de jure, o gal apie amžiaus vidurį ir de facto Lietuvoje taps antrąja valstybine kalba. Beje, galime prisiminti, kad mūsų krašte valstybine kalba jau yra buvusios gudų, lenkų, rusų, vokiečių ir vėl rusų kalbos. O anglų kalba yra ne okupantų, bet globalizacijos amžiaus tarptautinė kalba.
Tačiau dėl to daug laimint, svarbu dar daugiau neprarasti. Tad verta atminti Mikalojaus Daukšos žodžius, kuo laikosi tauta. Beje, jis nesiūlė atsisakyti tuo metu plačiai vartotos lenkų kalbos, o tik rūpintis savąja kalba: „Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja.
