Vakar pasklido žinia, jog svarstoma trumpinti mokslo metus. Gerai. Bet ką aš girdžiu sklindant iš kai kurių mokytojų lūpų, ką aš matau rašant kai kuriuos mokytojus? „Neišeisime programų“! Žmonės mano, kolegos mano! Juk mūsų užduotis yra ne „išeiti programą“, bet mokyti jaunus žmones.
Mokyti ir padėti jiems mokytis, įgyti žinių bei gebėjimų, pagaliau įgyti supratimą apie mus supantį pasaulį, bet tikrai ne „išeiti programą“. Aha, o kam tada programa?
Mes turime mokyti pagal programą, o ne programos. Programa iš vienos pusės yra valstybės užsakymas mums mokytojams, iš kitos pusės kelrodės žvaigždės leidžiančios mums visiškai nepaklysti ir nepaklaidinti savo mokinių beribiame mokslo pasaulyje.
Ir čia mus, mokytojus ištinka švietimo kolapsas. Mes prisirišame prie programų, tuomet verkiame, jog jos blogos ir mums trukdo dirbti, dar vėliau šaukiame, jog niekas niekada taip ir nesugebės mums tų programų parengti ir galų gale padarome išvadą – turime „išeiti programą“.
Tad aš rašau: nepamirškime savo tikrosios misijos. Ji tikrai nėra programa. Mūsų tikroji misija yra MOKINYS. Tas asmuo, šiandien sėdintis prie kompiuterio ekrano ir laukiantis kada mes jį naviguosime po mokslo pasaulį: pasidžiaugdami, pamokydami, pasimokydami, pabardami, paliūdėdami.
Pabaigai. Žinote, kodėl aš visą laiką dirbdamas mokykloje jaučiu visišką laisvę? Nes nesu programos vergas, o esu mokytojas.
