Ir Europos, ir viso pasaulio radikalai – tiek dešinieji, tiek kairieji – kartu su įvairaus plauko autoritariniais režimais džiugiai skelbia, kad į šį klausimą jau atsakyta. Žinoma, teigiamai.
Kiek kartų ir kas skelbė ES žlugimą, jau nebeįmanoma suskaičiuoti. Bet gal šios pranašystės dabar turi tvirtesnį pagrindą nei kada nors anksčiau? Juk net dauguma pačių ES valstybių lyderių pripažįsta, kad ši krizė yra didžiausias sukrėtimas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Juolab kad tiek Europa, tiek visas pasaulis kol kas patiria tik krizės pradžią.
Išties jau dabar galima konstatuoti, kad bent pirmųjų egzamino etapų ES neišlaikė. Nei atskiros valstybės, nei pati organizacija nepasirengė pandemijai, nenumatė jos masto ir netgi ignoravo perspėjimus, kad artinasi audra.
Antra, pirmosiomis krizės savaitėmis, kai galutinai tapo aišku, kad stručio politika nuo nieko neapsaugo, o padėtis gali tapti nebevaldoma, ES tapo panaši į laukines džiungles ar, kaip lygino daugelis, į Laukinius Vakarus.
Į pandemijos labiausiai siaubiamų šalių, pirmiausia Italijos, pagalbos šauksmus atsiliepta šalta tyla. Maža to, valstybės netgi tiesiog grobė į kitas šalis keliaujančią paramą ir būtiniausias kovai su virusu skirtas prekes.
Šalių langai ir durys užsitrenkė taip staigiai, tarsi jokio laisvo judėjimo, atvirumo ar kitų principų, kuriais paremta ES, nė nebūtų buvę.
Vienas esminių klausimų – kuo, kaip ir kas turi padėti nuo karantino dūstančioms ES narių ekonomikoms. Dėl to ES viršūnėse jau kelias savaites virė tikras karas – net keli šalių narių finansų ministrų susitikimai, trukę po keliolika valandų, baigėsi niekuo.
Trečioji ir ketvirtoji pagal ekonomikos dydį ES šalys Italija ir Ispanija, labiausiai nukentėjusios nuo pandemijos, kartu su kitomis Pietų Europos valstybėmis norėjo, kad ES lėšas ekonomikai gaivinti skolintųsi bendrai ir solidariai.
Šiuos reikalavimus rėmė vienu pagrindinių ES stulpų tampanti Prancūzija. Tačiau kitas, bene dar svarbesnis stulpas Vokietija buvo griežtai prieš tokį skolinimąsi. Taigi Berlynas buvo kitoje fronto pusėje kartu su Nyderlandais ir Šiaurės Europos valstybėmis.
Nieko keista – dauguma tų šalių politikų ir paprastų piliečių, kaip rodo apklausos, mano, kad pagrindinė tokių valstybių kaip Italija problema – prastas valdymas. Žodžiu, jos esą yra nepatikimos ir jų skolas vėliau tektų dengti kitoms Europos valstybėms, pirmiausia turtingesnėms.
Berlynas ir Haga siūlė gelbėjimo lėšas telkti per tokias struktūras kaip po Graikijos skolų krizės įkurtas Europos stabilumo mechanizmas, o jei jau mėginti skolintis solidariai, tai tik su griežtomis atskaitomybės sąlygomis ir įsipareigojimais, kuriuos turėtų prisiimti kiekviena šalis.
Savo ruožtu Roma ir Madridas piktinosi tokia partnerių pozicija, badydami pirštais į tai, kad, pavyzdžiui, vokiečiai vien savo ekonomikai padėti sukaupė kelis kartus daugiau lėšų, nei siūlo bendriems ES veiksmams.
Natūralu, kad Italijoje ir kitose šalyse sustiprėjo euroskeptiškos nuotaikos. Ten valdžioje esantys antieuropietiški radikalai su dviguba energija vėl ėmė grasinti išeiti iš Bendrijos.
Tiesa, ketvirtadienį ES finansų ministrai pagaliau pasiekė tarpinį susitarimą dėl bendrų veiksmų. Planuojamo pagalbos paketo vertė – kone pusšešto šimto milijardų eurų, kuriuos ketinama skolintis per keletą kredito linijų, ES biudžeto pagrindu įsteigti specialų atsigavimo fondą.
Bet bendrą skolinimąsi numatančių vadinamųjų koronaobligacijų nebeliko, nors italai vis dar kalba, kad jos „ant stalo“.
Vienų ekspertų nuomone, šis susitarimas dar pernelyg miglotas, paliekantis daug neaiškumų dėl jo įgyvendinimo.
Kita vertus, tai aiškus ženklas, jog, nepaisant rietenų, panikos, net apokaliptinių nuotaikų, tikrovė yra ta, kad ES tiesiog neturi kito kelio, kaip tik veikti kartu.
Žinoma, neatmestina, kad, ekonominei krizei ir politinėms rietenoms įsisiūbuojant, vidaus takoskyros ES gali padidėti.
Antai Vengrija, kurios autoritarinių polinkių dešinioji valdžia pasinaudojo pandemija dar labiau sustiprinti savo galias, jau skelbiama nedemokratine valstybe, ją raginama išmesti iš ES.
Panašiu keliu juda ir Lenkija, kurios radikalūs dešinieji valdantieji, nepaisydami aršaus opozicijos pasipriešinimo, vis dėlto pasiekė, kad prezidento rinkimai įvyktų, kaip ir numatyta, – jau gegužės 10 d. Siekiant laikytis karantino sąlygų, numatytas balsavimas tik paštu.
Šitokio avantiūrizmo priežastis akivaizdi. Valdantieji nuogąstauja, kad jų kandidatas dabartinis prezidentas A.Duda vėliau gali pralaimėti opozicijai – ypač kai visuomenė neišvengiamai pajus ekonomikos nuosmukį.
Vis dėlto ar verta smarkiai baimintis dėl cunamiui prilygstančios radikalizmo ir autoritarizmo bangos visoje ES?
Kol kas labiau panašu, kad dabartinė krizė politikoje tik sustiprins jau esamas tendencijas, ir ne tik ES.
Pavyzdžiui, daugelis prognozuoja, jog tokie autoritariniai režimai kaip Rusijos ar Baltarusijos gali dar labiau suagresyvėti, nes nuosmukį pajutę žmonės šiaušis, kad pandemija buvo ilgai slėpta.
Tuo metu demokratiškose šalyse, kuriose vis dar dominuoja tradicinės partijos, tarkime, Vokietijoje, autoritarinės, antieuropietiškos ir radikalios tendencijos gali netgi susilpnėti.
Žinoma, daug priklausys nuo to, kaip bus tvarkomasi su ekonominiu bei socialiniu nuosmukiu. Be to, dar nežinia, ar rudenį pasaulio nenusiaubs antroji pandemijos banga.
Taigi vietoj atsakymų į svarbiausius klausimus – kol kas vien nežinomieji.
