Pasak politikos ir komunikacijos specialistų, žvelgiant į Lietuvos politikus dabar ir prieš 30 metų galime pamatyti ir skirtumų, ir panašumų.
Politikai tolsta nuo visuomenės?
„Per 30 metų susikūrė politikai – profesionalai. Tai yra ir gerai, ir blogai: profesionalas, viena vertus, geriau išmano procedūrinius dalykus, koridorius, politines manipuliacijas.
Bet su šituo išmanymu visada dingsta nuoširdumas, o politika demokratinėje visuomenėje vis tik turi turėti gražų ir tvirtą ryšį su žmogumi. Tas ryšys dabar yra problema, kurią skirtingi politikai bando spręsti skirtingai“, – taip skirtį tarp šiandieninių ir 1990 m. politikų Lietuvoje apibūdino Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto profesorius Gintaras Aleknonis.
Profesorius atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie politiko įvaizdžio dinamiką per pastaruosius 30 metų pirmiausia svarbu suprasti, jog 1990 m. politikas Lietuvoje buvo visiškai nauja ir negirdėta profesija: juo demokratinėje visuomenėje tapo renkamas asmuo, kuris rinkimų metu pasitikrina savo ir savo idėjų tikrumą.
Anot G.Aleknonio, iki to laiko buvo partijos veikėjai, nerenkami demokratiniu būdu.
Panašios pozicijos laikėsi ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, istorikas, politologas Algis Krupavičius.
„Dabar tarp politikų atsiranda instrumentalizmas: politikai jau žino, kokie yra jų vaidmenys ir kaip reikia elgtis. Viešieji ryšiai yra svarbesni nei politikos turinys ir tikslas ką nors pakeisti ar pasiekti rezultatą“, – sakė A.Krupavičius.
Intelektualūs kovotojai
Anot VU profesoriaus, daugmaž 1988 m. ėmė formuotis naujoji politikų karta.
Jei politinis elitas, kuris 1918 m. atėjo kurti Lietuvos valstybę, buvo žmonės „nuo žagrės“, tai apie 1990 m. politinio elito sandaroje egzistavo tam tikra riba: politikai, kurie atėjo iš kultūros, meno pasaulio, ir tie, kurie atėjo iš partinės veiklos.
„Politinė klasė transformacijos pradžioje buvo ganėtinai intelektuali: kultūros, mokslo, meno ir kitų profesinių bendruomenių lyderiai, pasukę į politiką. Jie neturėjo politinių kvalifikacijų ir kompetencijų, bet profesine prasme nemaža dalis politinės klasės buvo sėkminga ir kultūriškai intelektuali“, – politiko įvaizdį 1990 m. apibrėžė VDU politologas A.Krupavičius.
G.Aleknonis atkreipė dėmesį, kad šiandien ir prieš 30 m. skyrėsi ir politiko kaip kovotojo samprata.
„Politikas tuomet buvo kovotojas, nes išties reikėjo kovoti už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę. Dabar tas kovotojas, tas užsispyrimas yra kitoks ir vyksta kitaip.
Tai jau nebėra gyvybės ar mirties klausimas. Dabar yra politikų, kurie nori būti kovotojais, nes taip gali kelti savo populiarumą“, – portalui lrytas.lt sakė G.Aleknonis.
Skyrėsi tikslai ir lūkesčiai
Istoriko, politologo A.Krupavičiaus teigimu, palyginti anuomečio ir šiandienos politiko įvaizdžius galime ir mąstydami apie tai, ko buvo tikimasi iš politikų.
„1990 m. iš politikų buvo laukiama, kad jie apskritai pakeistų Lietuvos trajektoriją, atkuriant demokratiją, nepriklausomybę. Politinė darbotvarkė tuo metu buvo orientuota į makro tikslus. Vidutinio ar trumpalaikio nuotolio darbotvarkės nelabai buvo: apskritai nebuvo suvokimo, kokia ta demokratinė politika turi būti savo turiniu ir forma.
Tiek visuomenė, tiek politinė klasė gyveno tikėjime, kad, pasiekus tuos ilgojo laikotarpio tikslus, visa kita turėtų susiklostyti savaime“, – prisiminė A.Krupavičius.
Jei Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis buvo pažymėtas į ilgąjį laikotarpį orientuotais politiniais tikslais, šiandien, pasak VDU politologo, yra atvirkščiai: ilgalaikių, strateginių tikslų šiuolaikiniai politikai stokoja.
„Per 30 metų politinė darbotvarkė gerokai susmulkėjo – beveik neliko plačių, strateginių, ilgalaikių tikslų.
Dominuoja inkrementinė politika – reaguojanti į įvykius, į tai, kas vyksta čia ir dabar, bet neretai neturinti net ir vidutinio ar artimojo laikotarpio strategijos. Ilgojo laikotarpio tikslai pasibaigė kartu su stojimu į NATO ir Europos Sąjungą.
Dabar mes matome tam tikrus daigus – bandymus formuoti strategijas. Viena jų yra gerovės valstybės vystymas. Kiek ji taps realia tikrove – klausimas, nes panašių bandymų yra buvę, bet jų realizacija nebuvo sėkminga“, – portalui lrytas.lt teigė VDU politologas.
Komunikaciniai iššūkiai ir naujos tendencijos
„Žodžių mūšiai, komunikaciniai mūšiai, viešųjų ryšių mūšiai yra viena iš svarbių dedamųjų politikos dalių“, – apie šiandienį politikos ir politikų būvį kalbėjo profesorius A.Krupavičius.
Profesorius G.Aleknonis pripažino, kad komunikacijos vaidmuo ir pati komunikacinė aplinka per 30 metų pasikeitė labai smarkiai.
„Didžiausi yra technologiniai skirtumai, susiję su informacine intrastruktūra. Jeigu žiūrėsime į 1989-1990 m., tai buvo metai, kai politikas dažnai turėjo būti žiniasklaidos malonėje ir žiniasklaida jam dažnai galėjo diktuoti savo sąlygas.
Žiniasklaidos vaidmuo šioje vietoje yra gerokai prislopęs: prieš 30 metų žiniasklaida galėjo piktnaudžiauti, o dabar ji turėtų būti gerokai atsargesnė ir profesionalesnė.
Galvoje reikia turėti socialinius tinklus, kai politikams tarsi atsiranda galimybės tiesiogiai kalbėtis su savo rinkėjais. Tas kalbėjimasis dažnai būna iliuzinis, todėl politinėje komunikacijoje, pavyzdžiui, rankų paspaudimas kaip buvo svarbus, taip liko svarbus ir šiandien“, – pastebėjimais dalijosi G.Aleknonis.
