Privalomoji mediacija – kaip pasirinkimo laisvė

Nors didžioji dauguma mediatorių yra teisininkai ir jie dažniausiai yra ir ginčytinų klausimų žinovai, visgi mediatoriaus pagrindinė užduotis – padėti šalims taikiai ieškoti sprendimo, o ne teikti konsultacijas. Paprastai privalomosios mediacijos atveju mediatorių skiria Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, šalys gali tiesiog nurodyti pageidaujamą mediatorių. Tiesa, tarnyba ne visuomet paskiria būtent pasirinktą asmenį, atsižvelgiant į tai, kad tarnyba privalo vadovautis objektyvumo ir nešališkumo principais, taip pat į mediatorių užimtumą, specializaciją, galimą interesų konfliktą ir kitas aplinkybes. Jei vis dėlto ginčo šalys pageidauja konkretaus mediatoriaus, tuomet mediacija turi būti apmokama jų pačių lėšomis.

Savanoriškumo principas leidžia bet kuriai šaliai pasitraukti iš proceso bet kuriuo momentu, nepaaiškinus priežasčių. „Visada perspėjame klientus dėl tokios galimybės, bet ja dar nė karto niekas nepasinaudojo, – pasakojo mediatorė I. Sviderskienė. – Manau, vien toks žinojimas leidžia jaustis ramiau“.

Mediacijos ekspertės nuomone, privalomąją mediaciją reiktų suprasti ne kaip privalomą procesą, bet kaip būtiną etapą, kurį įstatymas įpareigoja praeiti prieš paduodant ieškinį teismui šeimos bylose. „Yra ir kitokių būdų pasiekti taikius susitarimus, jei tai pavyksta įgyvendinti, tuomet mediacija nebūtina, – pripažino I.Sviderskienė. – Valstybė skatina žmones civilizuotai spręsti ginčus, o ir patirtis rodo, jog taikiai priimti sprendimai atneša daugiau visapusiškos naudos ir pačioms ginčo šalims, ir visuomenei. Be „muštynių“ išsprendus konfliktus yra daugiau šansų išlaikyti normalius santykius ateityje arba juos atkurti, jei yra pašliję“.

Daugelį ginčo šalių jaudina klausimas – ar šio proceso esmė yra bandymas sutaikyti. I. Sviderskienė pabrėžė, kad mediacija nėra sutaikymo procesas, jos tikslas yra išspręsti ginčą taikiomis priemonėmis, šalių bendradarbiavimo principu, kad galima būtų priimti abiems pusėms palankų sprendimą. Tai ypač aktualu šeimoms, kurios augina vaikus. „Jei ir nutrūksta vyro ir žmonos santykiai, tai vaikams svarbu, kad santykiai tarp tėvų būtų geri ir jiems nereikėtų augti mūšio lauke tarp dviejų priešų stovyklų, – pasakojo mediatorė. – Svarbu, kad mama ir tėtis po skyrybų toliau abu auklėtų ir augintų vaikus, nors ir gyvendami atskirai. Neretai buvę sutuoktiniai susitaria, kad kilus problemoms dėl vaikų, jie bendraus elektroniniais laiškais ir tik neatidėliotinais atvejais skambins telefonu ir kalbėsis tik apie vaikus“.

Mediatorės praktikoje buvo atvejis, kai išsiskyrę tėvai susitarė kartą per tris mėnesius susitikti pasikalbėti apie vaikus. Nors šios poros skyrybos buvo skausmingos, jie sugebėjo atsiriboti nuo savo emocijų dėl vaikų gerovės, įrodydami, jog yra sąmoningi ir atsakingi tėvai.

Mediacijos privalumas – ji lanksti. Skirtingai nuo teismo, kuris susitelkia į procesą, kad šis būtų teisingas, griežtai atitiktų įstatymo reikalavimus, mediacija yra orientuota į žmogų ir jo interesus. Teisminiame procese nėra galimybės rinktis teisėjo, byla nagrinėjama tik posėdžių salėse, o laikas derinamas pagal teisėjo ir advokatų užimtumą. Mediacijos procese šalys gali rinktis mediatorių, tariamasi dėl susitikimo laiko ir vietos. „Nors daugiausia mediacijas vedu savo biure, yra tekę tai daryti ir klientų namuose, jų darbovietėse, parke, vaikų žaidimo aikštelėse, kuomet vaikai žaidžia ar jų miego metu, – dalijosi praktine patirtimi I.Sviderskienė. – Visuomet įvertiname aplinkybes, kad klientai galėtų jaustis saugiai. Svarbu jauki, neformali aplinka, kur galima laisvai bendrauti. Visas procesas vyksta laisva pokalbio forma. Susitariama tik dėl bendrų taisyklių – nepertraukinėjame, neįžeidinėjame, išlaikome pagarbą vienas kitam. Jei proceso šalims būna sunku išklausyti ar ištverti be replikų, tuomet nustatome laiką, po kiek kiekvienas kalbės. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai susitariame, jog tuo metu, kai vienas kalba, kitas pasivaikščios ar palauks kitoje vietoje“. Pastebėtina, kad bet kokiu atveju, net ir individualių susitikimų su mediatoriumi metu ar nepriklausomai nuo to, kur vyksta mediacija, turi būti užtikrinamas mediacijos konfidencialumas ir mediatoriaus neutralumas, nešališkumas.

Svarbus faktorius dalyviams yra laikas. Klientams būna sunku atsiprašyti iš darbų, atsisakyti atostogų, išvykų. Tenka vesti mediacijas ir savaitgaliais, vakarais ar ne darbo metu. I.Sviderskienei teko vesti mediaciją ir per facebook’ą, kai vienas iš sutuoktinių gyveno užsienio valstybėje.

Mediacija sudaro galimybę būti išklausytam. Neretai klientai pasako, jog taip išsikalbėjo pirmą kartą, išliejo savo emocijas ir jausmus, buvo išklausyti be kaltinimų, vertinimų, patarimų. Kitai pusei tai padeda įsiklausyti ir išgirsti „priešininką“. Mediatorė pateikė vieną iš savo praktikos pavyzdžių: „Moteris papasakojo savo smurtautojui vyrui, kaip jautėsi, kuomet jis ją mušdavo ar su baime jo laukdavo, kokias pastangas dėdavo, kad išvengtų pykčio, apsaugotų vaikus nuo smurto, kokius lūkesčius puoselėjo šeimoje, apie savo svajones, kurios neišsipildė. Vyras apsimetė negirdintis, demonstravo nuobodulį, bet po kurio laiko ėmė verkti. Jis pasidalino, kaip nepakeliamai sunku tvarkytis su agresija, pripažino nenumanęs, kaip jautėsi žmona, nuolat matė piktą, jį atstumiančią. Jam atrodė, kad ji nekenčia jo, o ir pats jautėsi vertas paniekos. Tai didino jo nusivylimą ir tuo pačiu agresiją. Po ilgų pokalbių jis atsiprašė žmonos. Ir nors skyrybos įvyko, bet pats skyrybų procesas po atvirų pokalbių vyko sklandžiai, jie atrado savyje jėgų tartis taikiai“.

Yra pritariančiųjų mediacijos uždraudimui smurto atveju. Tuo tarpu I. Sviderskienė laikosi nuomonės, kad kiekvienas žmogus turi turėti apsisprendimo laisvę, ar jis nori ir gali dalyvauti mediacijoje. Svarbu, kad jie turėtų galimybę iš ko rinktis. „Kai šalys būna nusiteikusios agresyviai, konfliktas būna labai gilus, daug nuoskaudų, arba auka stipriai bijo agresoriaus, jaučia didžiulę baimę būti vienoje patalpoje, tuomet taikome vadinamąją šaudyklinę mediaciją, – proceso subtilumais dalijosi mediatorė. – Jos metu abi šalys būna skirtingose patalpose, o mediatorius kalbasi tai su vienu, tai su kitu. Taip šalys gali apskritai išvengti tarpusavio susitikimo. Esu vedusi mediaciją dviem telefonais, nes sutuoktiniai kategoriškai vengė vienas kito. Tuo tarpu teismo salėje šalims neišvengiamai tenka susitikti, net ir aukai su smurtautoju. Be to, posėdžio metu nekalbama apie jausmus, kas paprastai būna aktualiausia. Byloje svarbiausi yra faktai, dokumentai, įrodymai, liudytojų parodymai, terminai. Mediacijoje priešingai – daug dėmesio skiriame emocijoms ir daugiausia kalbame apie jausmus, visiškai netiriame įrodymų ir neieškome kaltų. Orientuojamės į ateitį, kaip ir dėl ko susitarti dabar, kad visiems būtų geriau“.

Ginčai kyla dėl nesusikalbėjimo, nežinojimo, ko kitas nori, pagaliau ne visi gali įvardinti ir savo norus. Ištinka krizė, prasideda pykčiai ir grasinimai teismais. Kartą viena moteris kategoriškai nesutiko leisti vaikui nakvoti pas tėtį, kuris gyveno savo tėvų namuose, motyvuodama, kad seneliai lepina anūką, duoda per daug saldumynų ir pan. Kategoriškai laikėsi savo tiesos, buvo pasiryžusi eiti į teismą. Individualaus susitikimo metu mama prasitarė, kad pas senelius mažai vietos ir vaikui tenka miegoti tiesiog ant grindų, kas jai atrodo nehigieniška, nepatogu. Mediatorė išsiaiškino, kad jei sūnus miegotų ant lovos, problemos nekiltų. Bendro susitikimo metu ji išsakė pageidavimus vyrui, o šis sutiko nupirkti lovą vaikui.

Mediacijoje gali dalyvauti ne tik ginčo šalys, bet ir kiti asmenys, tarkim, šalių advokatai, kurie gali daug prisidėti prie mediacijos sėkmės. „Kartais tiesiog reikia artimo žmogaus buvimo šalia, tuomet leidžiame ir jiems dalyvauti, – sakė I.Sviderskienė. – Tačiau visada deriname ar kita šalis su tuo sutinka. Leidžiame pasisakyti ir kitiems artimiesiems. Tarkim, jei seneliai nori bendrauti su anūkais, palaikyti ryšį su jais, tai tariamasi ir dėl tokios bendravimo tvarkos“.

Mediacija yra konfidenciali. Tai, kas vyksta tarp dalyvių, tai ir lieka tarp jų. Konfidencialumas pasitarnauja aiškinantis tikrąsias konflikto priežastis. Išsikalbėję ir išreiškę emocijas žmonės atsipalaiduoja, pradeda patys kalbėti ir klausytis kito. Tai padeda rasti sprendimus. Štai vienoje šeimoje du vaikučiai lankė darželį, o vienas mokyklą. Dėl skirtingo amžiaus, poreikių, būrelių lankymo sudėtinga buvo suderinti bendravimo tvarką su jais. Mediacijos metu buvo prieita prie išvados, jog reikalingos auklės paslaugos. Dar vienas atvejis, kai šeima ilgai derino bendravimo tvarką. Tėtis norėjo, kad vieną savaitę vaikai būtų pas jį, o kitą savaitę pas mamą. Galiausiai abu susitarė dėl bandomojo tarpinio laikotarpio. Po jo mama sutiko, kad tėtis kuo daugiau laiko leistų su vaikais, o tėtis suprato, kad pernelyg sudėtinga suderinti darbą ir buvimą su vaikais.

Mediacija leidžia sudaryti tarpinius susitarimus. „Tiesiog susitariame dėl susitikimo, susibėgame, išklausome argumentus, susidėliojame ir toliau galima ramiai gyventi. Po truputį formuojasi tokia tradicija, kai tėvai susitaria dėl bendravimo tvarkos, tačiau numato jos pakeitimo galimybę ateityje ir net neduoda teismui tvirtinti, savanoriškai patys jos laikosi. Juk praėjus laikui po skyrybų, kiekvienas pradeda gyventi savo naujus gyvenimus, užsimiršta nuoskaudos, pyktis sumažėja ir būna daug paprasčiau tartis“, – aiškino mediacijos specialistė.

Mediatorei ne kartą teko pakviesti į mediaciją ir vaikus. Mama po skyrybų norėjo, kad abu vaikai gyventų su ja. Tėvas prašė, kad keturiolikmetis sūnus gyventų su juo, teigė, jog sūnus taip pageidavo. Mama su tuo negalėjo susitaikyti. Po ilgų diskusijų nutarė, kad reikėtų vaiką išklausyti. Po pokalbio mama sutiko, kad sūnus liktų gyventi su tėčiu, nes ten jo kambarys, kiemo draugai, be to, tėtis padėdavo ruošti namų darbus. Vaikams sunku susitaikyti su tėvų skyrybomis, o dar jiems tenka kraustytis į naują vietą. Svarbu ir atsižvelgti į amžių, kai berniukams būna svarbesnis tėtis, mergaitėms – mama. Jie myli tėvus vienodai, bet bendrauti kartais pasirenka su kuriuo nors labiau. „Vaikams neužduodame tokių klausimų, su kuo jis nori gyventi, tiesiog vyksta pokalbis – kaip ir kur jis įsivaizduoja save po tėvų skyrybų, – dalijosi niuansais I.Sviderskienė. – Vaikai daug pasako, tik jiems reikia leisti kalbėti ir svarbu juos išgirsti. Tėvai, girdėdami savo vaiką, patys nusprendžia, kaip būtų geriau elgtis. Čia kalbu apie tuos atvejus, kai tėvai ne tik myli, bet ir gerbia vaikus, nesivadovauja savo ambicijomis, nemanipuliuoja ir nenuteikinėja prieš kitą. Jeigu vyksta tokie dalykai, tėvams būtinai rekomenduoju kreiptis į psichologą“.

Būna atvejų, kai vienas iš sutuoktinių pasiruošęs skyryboms, o kitam tai naujiena iš giedro dangaus. Tuomet iš pradžių mediacija nepatartina. Jei žmogus nepasiruošęs tokiam žingsniui, jokios derybos neįmanomos, nes tuomet į pokalbį ateina su viltimi susitaikyti. Tokie žmonės nesuvokia kas vyksta, būna pikti, depresyvūs. Dialogo tokiu atveju nebus. I.Sviderskienės rekomendacijos – apsilankyti pas psichologą: „Neskubiname ir nespaudžiame žmonių, o einame jų tempu. Kartais tiesiog reikia duoti laiko“.

Mediacijos specialistė paskatino žmones išbandyti mediaciją ir patiems susidaryti nuomonę apie tai:„Galiu drąsiai teigti, kad mediacija tikrai geriau nei mėnesiais ar metais mindyti teismų slenksčius ir ilgą laiką gyventi įtampoje. Manau, ateis diena, kai žmonėms bus natūralu kreiptis į mediatorių, kaip kad susirgus – į gydytoją“.