Daugiau nei prieš dešimtmetį vienas Vilniaus rajono policijos tardytojas V.B. (pavardė redakcijai žinoma) budėjo pernakt komisariate, į kurio areštinę operatyvininkai atgabeno ilgai ieškotą nusikaltėlį. Uždarė nakčiai už grotų ir išvyko ilsėtis, kol ryte tardytojai galės imtis darbo.
Cypėje sučiuptajam pasirodė nesmagu, todėl jis pradėjo serginčiam areštinę V.B. guostis, neva tie policininkai suklydo, suėmė ne tą asmenį, o jis esąs tyras kaip ašara. Patikėjo jaunas pareigūnas, kad žmogus niekuo dėtas, ir atrakino duris – keliauk sau sveikas.
Šis paspruko ir dar atsiuntė žinutę V.B. – apgavau tave, esi „lochas“, išvertus į lietuvių kalbą tai reikštų „lengvatikis kvailys“.
Nusikaltėlį sulaikiusiems patikliojo tardytojo kolegoms pavyko užglaistyti skandalą, nors V.B. grėsė net baudžiamoji atsakomybė.
O pasprukęs įtariamasis buvo vėl suimtas tik po metų. Per tą laiką jis spėjo įvykdyti ne vieną nusikaltimą.
Praėjo nemažai laiko, kol Seimo narys V.Bakas, kurio pavardė žinoma ne tik redakcijai, patikėjęs vieno saugumiečio kalbomis ėmė skalambyti pavojaus varpais, kad VSD vadovų nurodymu pareigūnai Lietuvoje seka visus, kurie jiems arba mįslingiems užsakovams neįtinka.
Kilo toks šaršalas, kad teko ir Valstybės saugumo departamento vadui D.Jauniškiui aiškintis, ir prezidentui G.Nausėdai įsikišti.
Tačiau V.Bakas ir toliau tikėjo pranešėju tapusio saugumiečio kalbomis.
Beje, tiek nusikaltėlį paleidęs V.B., tiek V.Bakas, ko gero, yra tas pats asmuo. Gal net suvisam užsikrėtęs lengvatikystės virusu – viskas, ką suokia nusikaltėliai ar nežinia kokių tikslų siekiantys pranešėjai, jam rodosi tiesa. Ir skiepų nuo šios ligos nėra, ir laikas, pasirodo, jos negydo.
