Tokių šūkių srautas iš visų tribūnų pilasi kiekviena reikšmingesne proga, bet šįkart jis buvo keleriopai stipresnis. Nieko keista – kovo 11-ąją buvo švenčiamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metis.
Šūkiai šūkiais, bet tiek politikai, tiek paprasti mirtingieji gyveno įprastu kasdieniu ritmu.
Pirmiausia dėl koronaviruso grėsmės, kuri pastarosiomis savaitėmis ima užgožti net ir pastaraisiais metais absoliučiai dominuojančią grėsmių grėsmę Rusiją. Kova su užkratu nustelbė visas kitas karštas temas ar politines rietenas.
Per šią savaitę užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius Lietuvoje išaugo nuo vieno iki šešių.
Vakar viruso grėsmę svarstė Valstybės gynimo taryba, anksčiau Vyriausybė, įvairios diskusijos vyksta Seimo komitetuose.
Ketvirtadienio vakarą į tautą kreipėsi premjeras S.Skvernelis. Jis ne tik kvietė Lietuvos gyventojus susitelkti pavojaus akivaizdoje, bet ir pranešė, kokius barjerus viruso plitimui šalyje statys valdžia.
Bene pagrindiniai – mažiausiai dviem savaitėms uždaromos visos ugdymo įstaigos, sporto klubai, koncertų, teatrų salės, atšaukiami visi masiniai renginiai.
Iškalbinga, kad šis Vyriausybės sprendimas pasirodė prabėgus vos kelioms valandoms po to, kai jai prieš nosį iššoko Vilniaus meras R.Šimašius. Jis dar griežtesnius ribojimus paskelbė nustatantis sostinėje.
Mero motyvas – esą nebėra laiko laukti, kol pagaliau atsibus valstybės valdžia. Todėl nieko keista, kad S.Skvernelis tokį savivaldybės žingsnį įvertino itin neigiamai – kaip politinį demaršą.
Šiuo atveju premjeras, ko gero, teisus. Juk sostinės mero veiksmas – iš esmės politinis.
R.Šimašius pasinaudojo proga paremti savo Laisvės partijos vadovę Seimo narę A.Armonaitę, kuri nuolat kritikuoja Vyriausybę ir valdančiuosius valstiečius, esą jie atmestinai elgiasi viruso grėsmės akivaizdoje.
Panašią kritiką nuolat žeria ir kitos opozicinės jėgos, pradedant dešiniaisiais, baigiant kairiaisiais. Opozicija prikaišioja, kad valstiečiai ir jų sveikatos apsaugos ministras A.Veryga nesugeba net patikrinti tiek žmonių, kiek reikėtų, ar parūpinti tiek dezinfekcinio skysčio, kiek reikia.
Taigi, pasak opozicijos, Lietuvoje greičiausiai yra kur kas daugiau sergančiųjų, negu dabar oficialiai nustatyta, ir niekas esą net nežino, kas jie ir kur jie yra.
Valdančiųjų padėtis išties nepavydėtina – jie atsidūrė tarp savotiškų girnų.
Viena vertus, pripažinti, kad pavojus išties didelis, ir imtis kuo drakoniškesnių apsaugos priemonių yra pavojinga politiškai.
Kuo tos priemonės platesnės ir griežtesnės, tuo didesnis bus jų neigiamas poveikis tiek kasdieniam žmonių gyvenimui, tiek visos šalies ūkiui. Ypač dar ir dėl to, kad ūkis ir taip gali nukentėti nuo artėjančio viso pasaulio ekonomikos nuosmukio, apie kurį kalbama vis garsiau, o koronavirusas gali jį dar labiau paspartinti.
Neabejotina, kad tai gali neigiamai atsiliepti ir dabartiniams šalies valdantiesiems, ir jų pasirodymui Seimo rinkimuose.
Kita vertus, mėgindama pernelyg uoliai raminti ir ramintis valdžia apnuogina save opozicijos kritikai – esą nesirūpinama piliečių saugumu.
Tuo metu opozicijos žaidimas – nepralaimimas. Ypač jei valdžia, besiblaškydama nuo vienos pusės į kitą, tiek vienoje, tiek kitoje perspaudžia greičio pedalą.
Antai tiek kairieji, tiek dešinieji jau sutartinai ėmė pliekti valdančiuosius, kad jie kurpia planus sustabdyti ir Seimo darbą.
Kai kurie opozicijos veikėjai net reiškia įtarimus, jog valstiečiai gali pasinaudoti koronaviruso krize, kad būtų atidėti ir rudenį numatyti Seimo rinkimai. Juolab kad rinkimų kampanija jau ir taip normaliai nevyksta, nes uždrausti vieši renginiai.
Vakar sveikatos apsaugos ministras A.Veryga jau paskelbė, kad kitą savaitę visoje Lietuvoje gali būti įvestas karantinas.
Ką tai konkrečiai reiškia, pagrindinis ekstremalios padėties suvaldytojas nepaaiškino.
Buvo galima suprasti tiktai tiek, kad bus griežtai kontroliuojamas visas viešasis gyvenimas, o tie, kurie nenorės tam paklusti, bus valdžios drausminami teisinėmis priemonėmis.
Suprantama, kad politinės rietenos, dar pridūrus vis grėsmingesnę informaciją apie užkratą iš viso pasaulio, veikia ir plačiąją visuomenę. Ji skyla į dvi vis aršiau besipliekiančias dalis.
Vieni šaiposi iš isterijos ar jai pasiduodančių, pastarieji audringai piktinasi pirmaisiais ir ragina su jais elgtis kaip su nusikaltėliais, keliančiais pavojų valstybės saugumui.
Galima prognozuoti, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje vis didėjantis nerimas dėl koronaviruso neatlėgs dar mažiausiai keletą mėnesių. O šio proceso tiek politiniai, tiek ekonominiai padariniai nenuspėjami.
Bet kokiu atveju jau dabar plika akimi matomos takoskyros gali gilėti, o kalbos apie vienybę ir darną likti miražais.
Tačiau demokratinėse šalyse galbūt tai ir natūralu.
Juk apie kokią nors geležinę vienybę, matyt, galima kalbėti tik tokiose šalyse, pavyzdžiui, kaip Rusija. Ten kaip tik šią savaitę paaiškėjo, kad V.Putinas prezidento poste susiruošė sėdėti nebe iki 2024-ųjų, o iki 2036-ųjų.
Taigi Kremliaus režimas, beje, remiamas daugumos Rusijos žmonių, regis, galutinai virsta atviru, klasikiniu autoritarizmu, kurio vienas pagrindinių bruožų – iki gyvos galvos soste sėdintis „tautos tėvas“.
