Šie trys politikai vieninteliai dirba ir šiandieniame Seime – prabėgus 30 metų nuo svarbiausio savo darbo Lietuvai.
Tą vakarą, kai pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, iki trisdešimtojo E.Gentvilo gimtadienio buvo likusios trys dienos. E.Zingeris buvo 32-ejų. K.Glaveckas – 40-imties.
Dabar jie – patyrę politikos vilkai, o tądien buvo naujokai. Tuos tris atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius jie vaikščiojo skirtingais ir tais pačiais takais, kartais keiksnojo politiką, iš jos išeidavo ir vėl grįždavo, bet niekada nesigailėjo tądien palaikę sprendimą trauktis iš SSRS imperijos.
„Lietuvos rytas“ iš arčiau pažvelgė į nūdienos parlamente dirbančių trijų signatarų gyvenimą: jų vaikystę, pomėgius, šeimas ir kelią iki Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo.
Banke būtų uždirbęs daugiau
E.Gentvilas kartą pajuokavo, kad reikšmingiausius darbus K.Glaveckas nuveikė tą vienintelę kadenciją, kai nebuvo Seime – 1992-1996 m.
„Yra tiesos, – pripažino profesorius ir habilituotas ekonomikos mokslų daktaras 70 metų K.Glaveckas. – Po to, kai 1992 m. liepą Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pasileido, naujuose rinkimuose nedalyvavau, nes reikėjo statyti pamatus Lietuvos ekonomikai – kurti bankus, vertybinių popierių ir prekių biržas.“
Su bendraminčiais jis tai ir darė: įsteigė Lietuvos laisvosios rinkos institutą ir buvo jo tarybos pirmininkas, tokias pat pareigas užėmė Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje.
Tačiau po ketverių darbingų metų stiprinant atkurtos nepriklausomos šalies ekonomiką, po 1996-ųjų rinkimų K.Glaveckas grįžo į Seimą ir daugiau iš jo nebesitraukė.
„Turėjau eiti į politiką, kad būtų paisoma ekonomikos dėsnių. Politika visada būdavo aukščiau ekonomikos, nors turėtų būti priešingai.
Politiniai sprendimai gali padaryti žmonių gyvenimą geresnį ar blogesnį, nepriklausomai nuo to, kaip veikia rinkos ekonomika. Privalėjau paremti bendražygius ekonomistus, nors likęs kur nors banke būčiau uždirbęs tūkstantį kartų daugiau“, – įsitikinęs K.Glaveckas.
Jis neneigia, kad politika išties įtraukia tarsi liūnas, tačiau prie ilgaamžiškumo Seime bene labiausiai prisidėjo Konstitucinio teismo sprendimas neleisti parlamentarams užsiimti pedagogine veikla, turėti aspirantų.
„Tai buvo vienas blogiausių šio teismo sprendimų. Turėjau dešimt aspirantų, bet nebegalėjau su jais diskutuoti net filosofinėmis temomi apie Mozę, Ciceroną.
Tam tikra prasme išsigelbėjimu tapo susitikimai su rinkėjais – mane, kaip buvusį profesorių, auditorija atgaivindavo. Net rinkimus į Seimą Kaune laimėdavau, kur iki tol nė vienas vilnietis nėra laimėjęs, nes rasdavau bendrą kalbą su visais žmonėmis“, – pasakojo signataras.
Išmetė, paskui vėl priėmė
Vilniuje gimęs K.Glaveckas šeimoje buvo vienturtis. Vaikystėje penkerius metus bažnyčioje tarnavo klapčiuku – nors tėvas buvo itin tikintis, didesnė paskata tarnauti buvo kunigo dosnumas: už kiekvienas mišias berniukams jis duodavo šiek tiek pinigų.
Tačiau ne dievobaimingumas, o tėvo šeimos istorija labiau lėmė, kad būsimasis signataras sovietmečiu nebuvo nei spaliukas, nei pionierius ar komjaunuolis. Vėliau buvo pašalintas ir iš Komunistų partijos, nes stodamas į ją nutylėjo, kad tėvo broliai – tremtiniai ir pabėgėliai.
K.Glavecko tėvas per karą buvo išvežtas į Vokietiją, o kai bandė nukeliauti pas kitame Vokietijos mieste esantį brolį, buvo sučiuptas ir grąžintas į Lietuvą.
K.Glavecko tėvo trys broliai buvo ištremti į Sibirą, vienas pabėgo į Kanadą, kitas – į JAV. Signataro motinos dvi seserys taip pat buvo tremtinės.
„1979-aisiais, po metų joje, buvau išmestas iš Komunistų partijos ir tik rektorius Jonas Kubilius išgelbėjo, kad nebūčiau išmestas ir iš VVU.
O antrą kartą į Komunistų partiją buvau priimtas 1988 m., kai SSRS prasidėjo Michailo Gorbačiovo pertvarka ir tapo aišku, kad Lietuvos ekonomikai būtinos reformos“, – sakė K.Glaveckas.
Žinomą ekonomikos profesorių tapti Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi bei Ekonomikos ir socialinių klausimų skyriaus vedėju įkalbėjo tuometis partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas.
Tačiau 1990 m. kovo 11 d. – dar prieš balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto – K.Glaveckas iš partijos išstojo ir balsavime dalyvavo kaip nepriklausomas deputatas.
Jo kelias į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą buvo paprastas. Žinomas ir iš televizijos laidų gerai atpažįstamas ekonomikos profesorius balotiravosi Alytuje, kur partija neturėjo stiprių kandidatų, o K.Glaveckas surinko net 86 procentus balsų.
Dviratininkė bloškė nuo skardžio
Antano Vienuolio mokykloje K.Glaveckas mokėsi sustiprintos fizikos ir matematikos. Nors tėvai tikėjosi, kad vienturtis sūnus taps mediku, šį labiau traukė ekonomika, kurią ir studijavo.
Gabus mokinys, o vėliau ir studentas, drauge aktyviai sportavo. Žaidė rankinį – net buvo Lietuvos rankinio rinktinės vartininkas, tapo šalies čempionu kaip dziudo imtynininkas.
„Sportuoju iki šiol – dešimt metų žaidžiau tenisą, bet paskui reikėjo baigti dėl širdies ir peties bėdų. Mano petys dabar iš gabalų sudėtas – pernai operaciją darė. Iki tol jau buvo pagriuvęs, bet visai subyrėjo, kai į mane, važiuojantį paspirtuku, įvairavo dviratininkė. Nulėkiau nuo skardžio ir dabar turiu dirbtinį sąnarį“, – pasakojo K.Glaveckas.
Dar vieni rinkimai nebedomina
Parlamentaro širdžiai daugiau kaip dešimtmetį padeda implantuojamasis defibriliatorius. Jo prireikė, kai 2009 m. atostogaudamas Aliaskoje, politikas patyrė širdies priepuolį.
„Mane išgelbėjo Amerika, kitaip būčiau galą gavęs, nors prieš tai vienintelis įrašas medicininėje kortelėje buvo, kad gimiau 3 kg 600 g. Sportavau kasdien, net Aliaskoje bėgiodavau krosą. Staiga viešbutyje pradėjau dusti, pasidarė bloga.
Kodiako saloje – keli tūkstančiai gyventojų ir dar daugiau meškų. Vietinis medikas nustatė infarktą, įsodino mane į sraigtasparnį ir išgabeno į Ankoridžą, kurio ligoninėje atliko šuntavimo operaciją, įdėjo defibriliatorių“, – sakė K.Glaveckas.
Jis spėja, kad infarktą lėmė kelios priežastys. Pirmiausia – stresas, mat tuo metu buvo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, o būtent šiam komitetui teko didžiausias krūvis, stengiantis atlaikyti pasaulinės ekonomikos krizės smūgius.
Antra – nuovargis po ilgo skrydžio. Galiausiai – baltyminis šokas, kurį organizmas patyrė, kai iškart po kelionės prisikirto pigių ir neįtikėtinai skanių Kamčiatkos krabų.
„Dabar nuolat tikrinuosi širdį. Dėl sveikatos teko atsisakyti daug dalykų, mažiau lįsti į politiką, į televiziją. Metas pagalvoti apie kitus dalykus.
Kiti Seimo rinkimai? Ne, jau muchas gracias (iš ispanų k. – labai ačiū – Red.), neisiu. Išbandžiau, ką reiškia nedirbti – dvi savaites namie sėdėjau prie televizoriaus ir supratau, kad nenoriu būti pensininkas. Bet neprapulsiu – eisiu konsultuoti, turiu milijoną draugų, juos aplankysiu, gamtoje pasivaikščiosiu“, – svarstė K.Glaveckas.
Aplankė visus žemynus
Sulėtinęs gyvenimo tempą, signataras mažiau keliauja, nors kelionės iki šiol liko jo aistra. Tačiau į tokias tolimas kaip į Aliaską, kurioje buvo tris kartus, ar į Antarktidą, kurioje vaikščiojo 8 valandas, jau nesileidžia.
K.Glaveckas yra aplankęs visus pasaulio žemynus ir per šimtą šalių, o keliauti pradėjo dar būdamas studentas, kai su draugu leisdavosi į ne vieną dieną trunkančius žygius motociklais.
„Važiavome į Kaukazą, į Krymą. Dviem „Jawa“ motociklais apie pustrečio tūkstančio kilometrų iki Kaukazo įveikdavome per tris dienas. Prisipirkdavome kepeninės dešros „Sabačiaja radost“ (iš rusų k. – šuns džiaugsmas – Red.), pasiimdavome palapinę ir važiuodavome.
Šiauduose miegodavome, saulėgrąžų prisirinkdavome, gliaudydavome važiuodami. Buvome nuvairavę į Gruziją, Moldaviją, Karpatus“, – pasakojo K.Glaveckas.
Ir pirmą, ir vėlesnius „Jawa“ motociklus signataras įsigijo už atlygį, kurį gaudavo paskutiniaisiais mokyklos ir pirmaisiais studijų metais nešiodamas deguonies aparatus ligoninėse. Tačiau vėliau be gailesčio atsisveikino su motociklais.
„Daug kas iš pažįstamų jais važiuodami užsimušė, pusbrolis su žmona užsimušė per vestuves. Kai daugiau proto įgijau, įvertinau riziką ir persėdau į automobilį“, – teigė K.Glaveckas.
Be gailesčio jis atsisveikino ir su medžiokle, nes pats gailėjo žvėrių.
„Nemedžioju jau 15 metų. Neišmetė, bet jaučiau, kad mane išvarys, nes baidydavau žvėris – tyčia šaudavau netaikliai. Mėsos man nereikėjo, tad nemačiau dėl ko turėčiau tą elnią šauti. Jis išgirsta, kad kulka prazvimbia, ir pabėga. Būdamas medžiotojas pasidariau didelis gyvūnų mylėtojas“, – kvatojo politikas.
„Gal kraujo bijojote, todėl nešaudėte?“ – provokavau K.Glavecką. „Ne, kraujo nebijojau, – gynėsi, – geriausias mano draugas dirbo gydytoju panatomu, tai kartais dėl įdomumo žiūrėdavau, kaip jis atkieka autopsiją – skrodžia lavoną mirties priežasčiai nustatyti.“
Nepykdo nei alkoholis, nei pinigai
Nors K.Glaveckas jau pasirengęs trauktis iš didžiosios politikos, jai jis dėkingas ne tik už tris sunkius ir itin įdomius dešimtmečius, bet ir už pažintį su antrąja žmona, humanitarinių mokslų daktare, dabar 59 metų Rūta Rūtkelyte.
R.Rutkelytė ir K.Glaveckas susipažino prieš 1996 m. spalį vykusius rinkimus, pernai jie atšventė vestuvių 20-metį.
R.Rutkelytė Seimo narė buvo dvi kadencijas (1996-2000 m. ir 2008-2012 m.). Paskui grįžo į verslą ir dabar dirba su nekilnojamuoju turtu.
„Mūsų santykiai prasidėjo per politiką, bet dabar politika tuose santykiuose nebesvarbi, apie tai nediskutuojame ir nesipykstame, nors ji – konservatorė, o aš – liberalas“, – patikino K.Glaveckas,
Galbūt žmona signatarą verčia trauktis iš politikos? „Ji – vis pasiūlo, bet neverčia. Laisvės šeimoje, kaip ir bet kur kitur, turiu tiek, kiek jos pasiimu. Rūta turi tiek pat. Kadangi neturime problemų, kurios žmones dažniausiai supykdo – dėl alkoholio ar pinigų, visur kitur galima išlaviruoti“, – įsitikinęs K.Glaveckas. Jis valdo daugiau kaip 3 milijonų eurų vertės turtą.
Seimo narys teigia, kad pinigai suteikia laisvės gyventi taip, kaip nori, bet ne malonumą: „Nesu pinigų mylėtojas – galėjau jų turėti neišmatuojamai daugiau. Bet man užtenka tiek, kiek turiu. Kas iš to, jei turėčiau milijardą? Tik daugiau problemų būtų.“
Gretos retėja
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto signatarais laikomi 1990 m. kovo 11 d. už Lietuvos nepriklausomybę balsavę Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo 124 deputatai.
Pagal pareigas aktą pasirašė Aukščiausiosios tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis ir sekretorius L.Sabutis. Bet per tą patį posėdį akto kopiją pasirašė kiti deputatai, kurie ir tapo signatarais.
37 signatarai jau yra mirę.
