A . Nikžentaičio teigimu, analizuojant 1990 metams būdingą istorinės tapatybės sampratą aiškiai galima pastebėti priešpriešą tarp tautiškumo ir sovietiškumo.
„Vienu atveju ši lietuviška tapatybė buvo formuojama remiantis dar sovietmečiu buvusiomis priešpriešomis tarp tuo metu savotiškai suprantamo tautiškumo ir sovietiškumo. Ir pasirinktas būtent tas tautiškumo modelis, kuris susiformuoja vėlyvuoju sovietmečiu“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.
Visgi, pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, po 1990 metų galima pastebėti išryškėjusią bendrą postsovietinių bei postkomunistinių valstybių savybę – bandymą savo tapatybę sieti su laikotarpiu iki komunizmo įsigalėjimo.
„Tai yra savotiškas bandymas sugrįžti į „normalybę“. (...) Kadangi komunizmas buvo laikomas kaip tam tikra visuomeninės raidos anomalija, tai buvo siekiama savo raidą, taip pat ir savo tapatybę grįsti ir sieti su tuo laikotarpiu, kuris buvo iki komunistinio laikotarpio“, – kalbėjo jis.
Pasak A. Nikžentaičio, „normalybės“ Lietuvoje artefaktais galima laikyti Konstitucijos sugrąžinimą, Adolfo Šapokos istorijos bei kitos reikšmingos tarpukario literatūros perleidimą, atstatytus Valdovų rūmus bei visą didžiųjų kunigaikščių epochos aktualizavimą, ypač dominuojantį pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Istoriko teigimu, nepriklausomybės atkūrimo pradžioje lietuviams buvo priimtinas tik vienintelis per etninę prizmę suprantamas istorijos vertinimas, nes visuomenė nebuvo pasiruošusi priimti kitokios nuomonės. Visgi, pasak A. Nikžentaičio, kartu su siekiu tapti Europos Sąjungos ir NATO struktūros dalimi lietuvių istorinė atmintis palaipsniui darėsi liberalesnė.
„Kalbant apie pirmuosius nepriklausomybės metus, per mūsų etninę prizmę suprantama istorija buvo vienintelė priimtina, visuomenė buvo nepasiruošusi girdėti kitokią nuomonę. (...) Vėliau su mūsų siekiais transformuotis ir tapti Europos Sąjungos bei NATO struktūros dalimi mūsų atmintis tapo šiek tiek liberalesnė, įsileidžianti kitus naratyvus ir bandanti savo etniškai suvokiamu istorijos pagrindu kuriamą naratyvą derinti su kitais, visų pirma su Holokausto naratyvu“, – teigė A. Nikžentaitis.
Lietuvos istorijos instituto direktorius atkreipia dėmesį, kad būtent dėl susijungusios lietuviškos ir europietiškos istorinės tapatybių pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje iškyla tam tikrų konfliktų.
„Mes matome savotišką konfliktą tarp lietuviškos istorinės tapatybės ir europietiškos istorinės tapatybės. Šiuo metu mes turime šių tapatybių tam tikrą junginį ir tame junginyje iškyla tam tikri konfliktai, kuri tapatybės dalis yra svarbi“, – kalbėjo istorikas.
Visgi A . Nikžentaitis teigia, kad kova tarp atskirų istorinės tapatybės elementų yra visiškai normalus procesas. Taigi tikėtis, kad tarp lietuviškosios ir europietiškosios tapatybių šalininkų bus pasiektas konsensusas, pasak istoriko, neverta.
„Kalbant labai bendrai galima sakyti, kad konsensuso dabar nėra, bet šis konsensusas niekada ir nebus pasiektas. Visada vyks tam tikra kova tarp atskirų (istorinės tapatybės – ELTA) elementų, bet tai yra labai normalus procesas“, – patikino A. Nikžentaitis.
„Tautos miršta ne tada, kai vyksta tokie vidiniai konfliktai, bet tada, kai tie konfliktai nustoja egzistuoti. Tautos yra gyvos tik tuo atveju, jeigu jų tapatybė keičiasi ir transformuojasi prisitaikydama prie naujų sąlygų. Žiūrėkime į konfliktus dėl praeities viešojoje erdvėj kaip į mūsų „normalybės“ išraišką“, – pridūrė jis.
A . Nikžentaitis taip pat akcentuoja, kad vieninga istorinė politika yra būdinga tokioms autoritarinėms valstybėms kaip Rusija bei Baltarusija, todėl savo esme yra ydinga.
„Mes dabar viešosiose erdvėse, ypač iš kai kurių dešiniųjų politikų girdime norus vykdyti vieningą istorijos politiką, o šios vieningos istorinės politikos tikslas yra vieno dominuojančio naratyvo įtvirtinimas“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.
Visgi istorikas pabrėžia, kad tautos istorinė tapatybė yra savotiška minkštoji galia, parodanti visuomenės reikšmingumą kitų šalių kontekste.
„Istorinė tapatybė, pasakojimai, kuriais grindžiamos istorinės tapatybės, yra savotiška minkštoji galia, kuri rodo tam tikros visuomenės reikšmingumą ar nereikšmingumą. Sakykime, šitų mūsų istorinių naratyvų gynimas tarptautinėje erdvėje, jų akcentavimas tarpvalstybiniuose santykiuose rodo, kad Lietuva, kaip ir daugelis kitų valstybių XXI amžiuje, tiesiog bando įtvirtinti savo naratyvą ir kartu gauti tam tikrą tarptautinį pripažinimą ir šita prasme“, – sakė A. Nikžentaitis.
