Dabar 59 metų politinių ir gynybinių strategijų konsultantas, 1990 metų Kovo 11-osios signataras Audrius Butkevičius prieš 30 metų buvo mažai žinomas kuklus medikas iš Kauno.
Tačiau prieš 30 metų paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą jis, sulaukęs vos 29 metų, tapo vienu jauniausių Europoje ir gal net pasaulyje karinės struktūros vadovu, krašto apsaugos ministru (1990–1993 m.).
Viskas prasidėjo gana paprastai. Paskutinis nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1990-ųjų kovo 11 dieną vakarojo ilgai.
Jam jau buvo 94 metai, tačiau ministras stengėsi neužmigti. Taip pat stengėsi nežiūrėti pro savo buto Kaune, LTSR 25-mečio gatvėje, langą. Nes pro jį buvo matyti ties sankryža su K.Baršausko gatve pastatytas sovietinis tankas. Vamzdis atsuktas tiesiai į buvusio smetoninio ministro langus. J.Urbšys įsistebeilijo į televizorių, laukė ir sulaukė, kol apie 22 val. 40 min. naujai išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad Lietuva atsiskiria nuo prievarta ją prijungusios, okupavusios SSRS ir atkuriama nepriklausoma valstybė. Netrukus gatvė, kurioje gyveno J.Urbšys, buvo pavadinta Kovo 11-osios vardu, išgabentas ir tankas, jo vietoje pristatyta kryžių.
Tą dramatišką laikotarpį iki šiol tarsi vakar matytą filmą prisimena jau sostinėje gyvenantis, tačiau gimtojo Kauno iš širdies neišrovęs irgi dramatiškos biografijos signataras A.Butkevičius. Jo teigimu, sąlygiškai nesenus įvykius prieš 30 metų iki šiol gaubia nemažai paslapčių, o tiesa dažnai suklastota.
„Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su A.Butkevičiumi apie ypatingą Kauno misiją atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir apie mūsų miestui tenkančius iššūkius šiais laikais.
– Įprasta manyti, kad pirmieji Sąjūdžio veikėjai ir juos palaikiusi brazauskinė Lietuvos komunistų partijos dalis siekė apsiriboti tik autonomija SSRS erdvėje, ir tik Vytautas Landsbergis stojo už visišką nepriklausomybę. Bet jūs sakote, kad taip sakyti būtų nevisiškai teisinga?
– Dar iki Kovo 11-osios mums teko spausti Sąjūdžio vadovus Vilniuje, taip pat ir V.Landsbergį, kad Sąjūdis išsilaisvintų iš Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ (pertvarkos. – Red.) vystyklų ir taptų valstybės atkuriamąja jėga.
Kai 1989 metais Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyko suvažiavimas, kauniečiai sąjūdininkai taip ir neįkalbėjome vyresniųjų, kad į programą įrašytų nuostatą, jog galutinis Sąjūdžio tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Mes su Rolandu Paulausku ir kitais kauniečiais sąjūdininkais spyrėmės, kad nebūtų priimta nauja LTSR konstitucija, nors Sąjūdžio dauguma pritarė, o juk taip būtų įteisinta SSRS konfederacija.
Būtent kauniečiai sąjūdininkai iš pat pradžių skelbė, kad Tautinio atgimimo tikslas – ne pasiekti daugiau lengvatų ir savarankiškumo pertvarkytoje SSRS, bet visiškai nuo jos atsiskirti ir atkurti nepriklausomą valstybę.
– Kodėl būtent kauniečiai buvo tokie drąsūs ir radikalūs? Juk visuomenė viltingai žvelgė į Vilniuje susitelkusią ano meto lietuvių šviesuomenę?
– Taip, bet toji sostinės šviesuomenė anuomet nors ir pradėjo klibinti sovietinį režimą, buvo su juo nemažai susijusi, kai kuriais atvejais net suaugusi. Intelektualiniam elitui sostinėje buvo dalijami arba žadami geri butai, premijos, kitos „nomenklatūrinės“ gėrybės. O mes, kauniečiai, buvome jauni ir jokiomis privilegijomis su ano meto komunistine nomenklatūra nesusaistyti.
Juokais perfrazavus marksistinę ideologiją, neturėjome prarasti nieko, išskyrus savo grandines.
– Galbūt jūsų drąsai turėjo įtakos ir jaunas amžius?
– Tikrai, mūsų radikalumą ir drąsą anuomet galbūt lėmė tai, kad buvome jaunų politikų grupė. Man, jauniausiam, tada buvo 29 metai. Vyriausiam – Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininkui Vytautui Česlovui Stankevičiui – 53 metai. Kitų kauniečių amžiaus vidurkis siekė 35 metus. Bet atkūrus Nepriklausomybę kauniečiai parlamentarai iškart užėmė svarbius postus. Č.Stankevičius tapo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju, Algirdas Saudargas – pirmuoju užsienio reikalų ministru, aš faktiškai sukūriau Lietuvos kariuomenę, kaip vėliau juokaudamas, bet tuo pat metu ir rimtai sakydavau: pagal savo panašumą ir atvaizdą.
– Po nepriklausomybės atkūrimo Kaunas išgyveno sunkius laikus, buvo tapęs pašaipų objektu. Per pastaruosius 10 metų Kaunas atsigavo, bet dalis kauniečių būgštauja, kad miestas tampa stambaus kapitalo įkaitu. Ar tokios baimės pagrįstos?
– Stambaus kapitalo reikšmė man atsiskleidė dar prieš 30 metų, kai nebuvo net kapitalizmo šiuolaikine to žodžio prasme.
Aš 1988 ir 1989 metais organizavau pirmąsias ekspedicijas į Sibirą parvežti į Tėvynę tremtinių kaulų, tai buvo dabar jau tradicija tapusių renginių „Misija „Sibiras“ pradžia. Ir šias ekspedicijas parėmė ne kooperatyvai, jie finansiškai dar buvo per silpni, bet anuomet tebeklestėjusios didelės gamyklos, tokios kaip „Inkaras“, „Vilkas“, „Dirbtinis pluoštas“ ir kitos.
Dabar galime gąsdintis oligarchais, godžiais kapitalo rykliais, tačiau tikrovė yra tokia: kad būtų plėtojama šiuolaikiška miesto infrastruktūra, reikia didelių investicijų.
– Tačiau bendruomenės, ypač Šančių, būgštauja, kad veržli miesto plėtra sudarkys tradicinį, kaimą menantį Kauno veidą. O jūs ar nepasiilgsite senojo Kauno kvapo?
– Kalbant apie miestus, aš juos vertinu ne pagal kvapą, o pagal strategiją.
Poetas Adomas Mickevičius dar XIX amžiuje sakė, kad Kaunas yra bjaurus paveikslas gražiuose rėmuose. Taiklus ir įvairiais laikais Kaunui apibūdinti tinkamas posakis, reikia tik įsigilinti.
Iš tiesų ne kartą buvo bandoma į tuos gražius rėmus įsprausti ir gražesnį paveikslą. Kartais pavykdavo, bet tik iš dalies. Bet dabar, manau, atėjo lemtingas laikas į tuos dailius rėmus įdėti patį gražiausią paveikslą.
Juk ne veltui prieš 30 metų kauniečiai drąsiausiai ir be jokių išlygų ėmė kloti pamatus ir mūryti nepriklausomos valstybės mūrą.
