Tačiau vidinė tvirtybė žinomai pianistei padėdavo įveikti visas negandas. „Po pirmosios širdies operacijos praėjo septyniolika metų. Prieš trylika metų man buvo atlikta antroji širdies operacija. Po to vienu metu – 2009-ųjų gruodį su prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma įsistatėme širdies stimuliatorius“, – praeityje patirtus išbandymus vardijo G.Ručytė-Landsbergienė.
Bet po to ji jau buvo patikėjusi, kad likimas pasiuntė pakankamai smūgių ir daugiau jų nebesiųs. Rūpinimasis V. Landsbergio fondo veikla jo žmoną įsukdavo taip stipriai, kad ji net pamiršdavo savo ligas.
Bendravimas su labdarą fondui skiriančiais žmonėmis, įvairūs projektai, skirti sunkiai sergantiems vaikams ir gabiems moksleiviams, G.Ručytei-Landsbergienei suteikdavo optimizmo ir jėgų. Ši veikla prilygo geriausiems vaistams.
Tačiau vasarą V.Landsbergio žmonai lyg perkūnas iš giedro dangaus kirto dar vienas smūgis – gydytojai nustatė onkologinę ligą.
– Ar turėjote įtarimų, kad jus atakuoja dar viena sunki liga? – 2013 m. „Lietuvos rytas“ pasiteiravo G.Ručytės-Landsbergienės.
– Pasireiškė simptomai, būdingi tai bjauriai ligai: silpnumas, dusimas, prakaitavimas.
– Jei būtumėte anksčiau kreipusis į medikus, gal būtumėte užkirtusi ligai kelią?
– Dvejus metus prašiau medikų paaiškinti, kodėl ant mano kojos yra dėmė. Ji nebuvo labai ryški.
– Vadinasi, kraujo vėžys jums nebuvo nustatytas laiku.
– Nebuvo nustatyta. Kadangi turėjau kitokių sveikatos problemų, gydytojams atrodė, kad be reikalo keliu paniką. Turiu dėkoti Dievui, kad šitiek metų gyvenu su visomis savo sveikatos problemomis. Žmogus juk vis vien neišvengs to, kas jam lemta
– Kada išgirdote negailestingą diagnozę?
– Praėjusią vasarą, birželį (2012 m.– Red.). Tačiau man atrodo, kad ši liga ilgai tūnojo manyje.
– Ar ilgai gulėjote ligoninėje?
– Labai ilgai, nes mane vis persekiojo uždegimai. Procedūras, kurios buvo taikomos, lengvai iškenčiau. Tačiau niekaip negalėdavau pabėgti nuo uždegimų – jie kaip uodega vilkosi visą laiką. Tai kraujo užkrėtimas, tai venų uždegimas. Slaugytojos negalėdavo kateterio įstatyti į veną, nes ten buvo apsigyvenusi bacila, kuri tris sykius parodė labai bjaurų savo veidą. Ligoninėje išbuvau beveik pusę metų.
Jau atrodydavo, kad pagrindinis gydymo kursas baigtas, bet pliūpteli uždegimas – laikosi temperatūra. Kol ji laikosi, negali išeiti iš ligoninės. Reikia leisti antibiotikus. Gydytojams užkroviau daug rūpesčių: kur bakstelėdavo, ten kildavo uždegimas. Bet tai dažnai nutinka tokia liga sergantiems ligoniams.
– Sakoma, kad dvi negerovės nesidubliuoja: jei užklumpa širdies ligos, ligoniai tikisi, kad vėžio tikrai nebebus.
– Gal kai kam nesidubliuoja. Man tai buvo tam tikras išmėginimas. Manau, iš aukščiau stebima, kiek žmogus gali ištverti. Esu jau tokio amžiaus, kai mano kelias liko trumpas. Džiaugiuosi, kad dabar mano situacija stabili – pati vaikštau, apsitarnauju. Tuo ir guodžiuosi. Juk ir šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė nei skundėsi sveikata, nei dejavo, o tos ligos padariniai buvo labai sunkūs. (Sulaukusi 73-ejų R.Staliliūnaitė mirė nuo vėžio 2011 metų gegužės 9 dieną. – Red.).
– Kas labiausiai jus palaikė ligos patale?
– Draugai, sūnus Vytautas ir duktė Birutė. Briuselyje dirbantis vyras savaitgaliais aplankydavo. Artimieji dirba, todėl atlėkdavo pas mane kada tik galėdavo. Lankytojų sulaukdavau labai anksti, bet jų neišvarydavau. Jie mane traukė iš duobės – neleido ateiti pesimizmui. Nors mane labai globojo abu vaikai, kartais net nenorėdavau, kad jie lankytų, nes siautė gripas. Ligoninė yra ligoninė – joje visko pilna. Jei ateina su ligomis, tai jų ir palieka.
– Jus gydė ne tik artimųjų meilė, vaistai, bet ir pati dėjote daug pastangų, kad pakiltumėte iš ligos patalo.
– Įdėjau daug pastangų ir pati, ir gydytojai. Kadangi ši liga klastinga, nebuvo lengva su ja kovoti. Tik gydytojų Laimono Griškevičiaus ir Vilijos Kiuberienės dėka pavyko sėkmingai kovoti su negailestinga liga. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas L.Griškevičius, bendrosios hematologijos skyriaus vedėja V.Kiuberienė – labai dėmesingi ne tik man, bet ir daugybei kitų ligonių. Kai guli ligoninėje, pamatai, koks yra sudėtingas gydytojų gyvenimas: kiek daug rūpesčių, kokia didžiule atsakomybe ir įsipareigojimų gausa jie apkrauti.
Matai, kad darbo valandos pasibaigė, o jie vis dar ligoninėje, nes vienoje palatoje staiga kažkam pablogėjo savijauta, kitoje – kitokios problemos. Manau, gamtoje yra nemažai pakitimų, todėl žmonės taip sunkiai serga. Baisu, kad onkologinės ligos dažniausiai pasiglemžia jaunus žmones. Tačiau dabar gydytojai turi daugiau priemonių ir galimybių užbėgti sunkiai ligai už akių. Jie gali išgelbėti daugiau žmonių nuo tokio baisaus pasmerkimo.
– Ką jums pažadėjo gydytojai?
– Gydytojų prognozės man nebuvo nei labai liūdnos, nei linksmos. Sakoma, kad sulaukus tokio solidaus amžiaus kaip mano organizme lėčiau vyksta tos ligos procesai. Tikiuosi, kad jei liga nėra visai nugalėta, galbūt ji vystytis lėčiau. Ką likimas iškrės, nežinau. Bet aš nepasiduodu pesimizmui. Kiek galiu, stengiuosi, kad apmąstymai apie ligą neužgožtų geros nuotaikos. O ją pati susikuriu – juk dar turiu nemažai užduočių įvykdyti. Gyvenimą pratęsia planų turėjimas. Jeigu neturėčiau tikslų ir jokio džiaugsmo dėl to, nežinia, ar liga manęs neįveiktų.
– Kas šiuo metu jus džiugina?
– Kai pastarąjį kartą gruodžio 8-ąją išėjau iš ligoninės ir gavau privataus asmens paramą fondui, tuo labai džiaugiausi. Tai man suteikė tvirtybės. Iškart užsiėmiau savo renginiu – Vilnijos krašto mokykloms organizavau rašinių konkursą „Kuo graži man tėvynė Lietuva“. Į konkursą įsitraukė 36 mokyklos. Kovo 5 dieną įvyko pirmasis turas, kovo 18 dieną bus antras.
Septyniolika atrinktų vaikų atvažiuos kovo 18-ąją į Seimą, nes rašinių tema skirta Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai. Fondo valdyboje esame dviese, kas nors iš šalies padeda, bet ir pati turiu visur dalyvauti. Reikia parašyti kvietimus, programą, salę papuošti. Todėl nenorėčiau galvoti apie savo sveikatą, kol turiu šitiek veiklos. Vaikštau, galiu visur dalyvauti, organizuoti. Kiek tai truks, niekas nežino.
– Vasario 16-ąją vyrą V.Landsbergį lydėjote į Prezidentūrą, kur jam buvo įteikta Nacionalinė ir Meno premijos. Ta proga pasipuošėte tautiniu kostiumu. Spalvingi rūbai neišdavė, kad esate prastos nuotaikos dėl to, kad sergate.
– Šis kostiumas man labai brangus. Mama man jį nupirko bebaigiant gimnaziją. Šitas kostiumas su manimi važiavo per visą Sibirą ir sugrįžo į Lietuvą. Aišku, vėliau jis buvo paplatintas, pakeista liemenė. Nors dovanų esu gavusi ir kitą aukštaitišką kostiumą ir su juo ne kartą pasirodžiusi renginiuose, mamos nupirktas – man mieliausias. Senovės daiktai turi kitokį kvapą ir kitaip priglunda prie kūno. Pasiskolinau nertą kepuraitę, kuri derėtų prie kostiumo. Sulaukus mano amžiaus nėra rimta eiti į viešumą be galvos apdangalo.
– Ar jūsų šukuosena nukentėjo nuo gydymo procedūrų?
– Žinoma, nukentėjo. Tas nukentėjimas parodė, kad man tinka labai trumpi plaukai. Man tikrai patiko tokia šukuosena, todėl dabar ją ir puoselėju. Tegul visi mano, kad taip esu apkirpta. Plaukų netekau po chemoterapijos, bet tai – menkas nuostolis. Girdėjau, kad po chemijos seansų atauga dar stipresni plaukai. Kartais pasikeičia net jų struktūra, todėl stebiu, ar jie suksis, ar nesisuks – juk iš lygių plaukų gali pasidaryti garbanoti. Stebėti savo galvą – savotiška pramoga. Mano plaukai visą gyvenimą buvo tiesūs. Gal ir norėčiau garbanotų, bet man šiuo metu labai patinka atviras veidas, neužgožtas plaukų. Aplinkiniai sako, kad mudu su sūnumi iš veido labai supanašėjome, nes abiejų plaukai – labai trumpi.
– Ar Briuselyje šiuo metu (2013 m. V. Landsbergis dirbo europarlamentaru – Red.) dirbantis jūsų vyras neragino kreiptis pagalbos į užsienio medikus?
– Esu laiminga, kad man širdies operacijas darė Lietuvos gydytojai. Jos buvo sėkmingos, todėl pasitikiu lietuvių medikais. Neseniai buvau nuvykusi pas vyrą į Briuselį. Kadangi tokia liga negarantuoja ramaus gyvenimo, nuėjau į ligoninę, nes buvo kilę smulkių problemų. Tačiau Briuselio ligoninėje nieko nauja neišgirdau – nebuvo nieko stebuklinga. Gydytojams tyrimai parodė uždegimą. Neišsigandau, nes uždegimą greitai sutramdė ir viešnagės Briuselyje nereikėjo tęsti ilgiau negu buvau suplanavusi. Kadangi su vyru gyvename aktyvų gyvenimą, ištisos dienos – nenutrūkstamas veiksmas, daug reikalų ir rūpesčių dėl fondo veiklos. Man tos teigiamos emocijos veikia kaip vaistai.
– Ar jūsų liga pakeitė ir V.Landsbergio fondo veiklą?
– Pakeičiau fondo profilį, juk fondas nėra pajėgus pirkti įrangos ir paremti ligoninių. Aparatūra kainuoja nebe tūkstančius, o dešimtis ar šimtus tūkstančių litų. Nuo 1991 metų fondas prioritetą teikė medicinos programoms, kurias įgyvendinant stengėmės padėti negalią turintiems vaikams. Iki 2000-ųjų kuo galėjome, tuo padėjome ligoninėms. Skyrėme paramą vaikams, turintiems klausos, regos sutrikimų, protinę negalią, sergantiems kraujo ligomis, turintiems įgimtas ir įgytas širdies ydas, pirkome dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, operacinę įrangą ortopedinėms operacijoms ir daug kitų gydymui reikalingų priemonių. Niekada nepamiršiu Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės ortopedo-traumatologo Kęstučio Saniuko žodžių: „Aš turėjau paprastą smuikelį, o dabar turiu Stradivariaus smuiką.” Fondo nupirkta operacinė įranga gerokai palengvino medikų darbą ir davė gerų rezultatų. Tačiau dabar neturime tokios finansinės galimybės, nes pasikeitė situacija – prasidėjo ir ekonominė krizė, ir mano ligos. Gulėjau ligoninėje, nevaikščiojau ir neskatinau žmonių, kad jie remtų mūsų fondą.
