Tokį klausimą ir vėl kelia prieš Seimo rinkimus įvairiose politinio daržo lysvėse dygstančios naujos partijos, kurios sunkiai patenkina net ir minimalius partijų įsteigimo reikalavimus.
Pavyzdžiui, šiomis dienomis vienoje – kraštutinėje dešiniojoje – lysvėje pražydo net du nauji žiedai – iš konservatorių gretų išmesto buvusio socialdemokrato Rimanto Dagio įsteigta Krikščionių sąjunga ir filosofo Vytauto Radžvilo vedamas „Nacionalinis susivienijimas“.
Teisingumo ministerija šią savaitę paskelbė, jog vis dėlto turėtų registruoti R.Dagio partiją, tuo tarpu V.Radžvilas šiandien vienbalsiai palaimintas savo politinės jėgos lyderiu jos steigiamajame suvažiavime.
Tiesa, iki Seimo rinkimų finišo tiesiosios lieka vis mažiau laiko, tad gali būti, jog šie dariniai, kurie pjausis iš esmės dėl tų pačių rinkėjų – vieni iš paskutiniųjų ar net paskutiniai rinkimų naujadarų parade.
Užtenka giminių ir kaimynų
Lietuvoje registruotos 25 politinės partijos, kurioms oficialiai priklauso tik per 110 tūkst. žmonių. Tačiau tų partijų veikloje realiai dalyvauja mažuma iš jų, o dauguma – tik statistai, kurie prie tų partijų veiklos prisidėjo tik tuo, jog dovanojo savo parašą, jas steigiant.
Taigi, dauguma tų registruotų partijų – taip pat iš esmės butaforiniai dariniai. Be to, partijos, kaip institutas apskritai – vienas iš tų institutų, kuriais šalies piliečiai labiausiai nepasitiki.
O įsteigti partiją Lietuvoje – toli gražu ne sudėtingas ar itin daug pastangų bei išteklių reikalaujantis dalykas. Galima sakyti, kad tam reikia surinkti mažiausiai porą šimtų asmenų, kurie fiziškai susirinktų į steigiamąjį suvažiavimą, su savimi atsinešę dar po mažiausiai dešimt kitų partijos steigėjų parašų su asmens duomenimis.
Mat pagal įstatymus, partijos steigimą Lietuvoje savo parašais turi paremti ne mažiau, nei du tūkstančiai piliečių, kurie dar ir gali „deleguoti“ savo „įgaliojimus“ kitiems steigėjams – pavyzdžiui, tiems, kurie ir renka parašus.
Vienas steigiamajame suvažiavime dalyvaujantis asmuo negali turėti daugiau, nei dešimt tokių „įgaliojimų“. Tų įgaliojimų notariškai tvirtinti nereikia.
Tad jei Teisingumo ministerija, patikrinusi partijos dokumentus ir, svarbiausia, steigėjų parašus, juos patvirtina, kaip realius, partija registruojama ir gali dalyvauti rinkimuose.
Ir iškaba gali laimėti
Dabar galiojanti tvarka, palyginus su ta, kuri galiojo anksčiau – tiesiog drakoniška. Mat dar prieš kelerius metus partijos steigimui reikėjo tūkstančio parašų, o „įgaliojimų“ skaičius apskritai nebuvo ribojamas.
Taigi, partiją „įsteigti“ ir po to veikti, kaip „partija“ galėjo iš esmės keliasdešimt žmonių. Bene ryškiausi to pavyzdžiai – pramogų pasaulio ryklio Arūno Valinsko su keliasdešimt draugų įsteigta „Tautos prisikėlimo“ partija bei buvusios teisėjos Neringos Venckienės „Drąsos kelias“.
Ironiška, kad „prisikėlėliai“ 2008 m. Seimo rinkimuose subūrė vieną didžiausių frakcijų Seime, laimėjo poros ministrų ir Seimo pirmininko postą bei visą kadenciją, net ir po faktinio subyrėjimo, gaudavo solidžias biudžeto dotacijas „partijos veiklai“.
Tas pats – ir su „Drąsos keliu“, kuris buvo dar virtualesnė „partija“, nei „prisikėlėliai“, tačiau sugebėjo suformuoti frakciją parlamente po 2012 m. Seimo rinkimų. Kituose rinkimuose šios „partijos“, kaip ir „prisikėlėlių“ laukė visiškas fiasko ir galutinis išnykimas.
Žinoma, pastaruoju metu besikuriantiems dariniams šuolis į valdžią ar apskritai patekimas į Seimą greičiausiai negresia.
V.Radžvilas su savo kompanija jau dalyvavo šių metų Europos parlamento rinkimuose, siekdamas iš vidaus pradėti griauti vieną iš pagrindinių monstrų, prieš kuriuos kovoja – Europos sąjungą.
V.Radžvilo vardo visuomeninis komitetas per šiuos rinkimus surinko 3,17 proc. rinkimuose dalyvavusių piliečių balsų. Kitaip tariant, sulaukė 42,2 tūkst. rinkėjų paramos.
Viena vertus, tai, žinoma, ne tiek jau ir mažai. Kita vertus, europarlamento rinkimuose piliečių aktyvumas siekė maždaug tiek pat, kaip ir per kiekvienus Seimo rinkimus – per pusę visų registruotų rinkėjų.
Taigi, jei tai būtų buvę Seimo rinkimai, V.Radžvilas ir jo bendražygiai būtų likę tolokai už 5 proc. Seimo barjero.
Be to, per šiuos Seimo rinkimus su V.Radžvilu dėl tų pačių radikalių dešiniųjų, euroskeptiškų, homofobiškų bei ksenofobiškų rinkėjų kovos ir R.Dagys, ir kita panašaus plauko publika, kuri arba bus susibūrusi į atskirus sąrašus, arba pasklidusi po įvairias politines jėgas.
Minimumas ir šiek tiek daugiau
Kad ir kaip bebūtų, iškalbinga, jog tiek praėjusį mėnesį steigiamąjį suvažiavimą sušaukusi R.Dagio partija, tiek šiandien susikūręs V.Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“ surinko tik šiek tiek daugiau steigėjų parašų, nei reikalingas minimalus kiekis.
Prieš savąjį suvažiavimą R.Dagio partija gyrėsi, jog jo partija sulaukė net pustrečio tūkstančio piliečių paramos, tačiau po to paaiškėjo, jog Teisingumo ministerijai buvo pateikti 2288 parašai.
Ministerija, juos patikrinusi, atsisakė registruoti partiją, paskelbdama, jog atmetė per daug parašų, kad būtų surinkti reikalingi du tūkstančiai.
R.Dagiui ir bendražygiams pataisius įvairias „technines klaidas“, tinkamais vis dėlto buvo pripažinti per 2100 parašų.
V.Radžvilas su bendražygiais skelbia, jog partijos steigėjais panoro būti per 2400 žmonių. Taigi, neatmestina, kad ir ši publika gali patrypčioti ant Teisingumo ministerijos slenksčio ar net jo neperkopti.
Pačiam suvažiavime, organizatorių teigimu, dalyvavo 462 delegatų, o dalis iš jų kitiems steigėjams atstovavo per „įgaliojimus“.
Paties suvažiavimo metu, pavyzdžiui, renkant partijos pirmininką, šis skaičius buvo sumažėjęs keliomis dešimtimis. Bet kokiu atveju, galima daryti prielaidą, kad tai – ne tik šios partijos aktyvas, bet iš esmės ir visa partija – žinoma, jei ji bus registruota.
Pranašavo Apokalipsę
Tiek iš tribūnos skambėjusios kalbos, tiek suvažiavime patvirtintos rezoliucijos sukosi apie pagrindinius šios politinės grupės taikinius ir jos skelbiamus Blogio įsikūnijimus – Europos sąjungą, „globalizmą“, šalies valdžioje esą vis dar įsitvirtinusius KGB agentus, nacionalinį transliuotoją, kuris neva skleidžia Lietuvą griaunančią ideologiją.
Pats V.Radžvilas paskelbė, jog planuoja kreiptis į prezidentą Gitaną Nausėdą, kad šis skubiai imtųsi kažkokios „pertvarkos“ – mat Lietuvai esą gresia toks pat sunaikinimas, kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Politikos užkulisiuose anksčiau sklido kalbos, kad tokie, kaip V.Radžvilas ir jo bendražygiai, veikėjai gali tapti Prezidentūros sąjungininkais per Seimo rinkimus, tačiau Prezidentūra nuo tų kalbų griežtai atsiribojo.
„Šiandien mes gyvename panašaus sukrėtimo išvakarėse, išgelbėti gali tik visiškai nauja vizija“, – baigiamojoje kalboje apokaliptinę viziją skelbė V.Radžvilas.
Kalbėtojai lygino „Nacionalinį susivienijimą“ su Lietuvą į nepriklausomybę atvedusiu Sąjūdžiu.
Ironiška, kad V.Radžvilas iš tribūnos citavo lietuvių kilmės prancūzų poeto ir Lietuvos diplomato Oskaro Milašiaus eiles. O.Milašius kaip tik ir buvo toks „pasaulio pilietis“ ir „globalistas“, prieš kuriuos šventąjį karą ir skelbia „Nacionalinis susivienijimas“.
