Gerai organizuota informacinė sistema. Apie viruso prigimtį, savybes, plėtrą ir pavojus aiškina, būtent aiškina, o ne niurzga, aimanuoja ar renčia apokaliptinius scenarijus aukšto lygio specialistai. Stebina gera veiksmų koordinacija ir sutelktas darbas. Kai kuriuo požiūriu tai net netikėta, nes pastaraisiais metais tiktai ir girdime, kad visuomenė pakrikusi, o valdžia iš visų buvusių pati blogiausia.
Stebint dabartinius Vyriausybės veiksmus man taip neatrodo. Neabejoju, kad ir kitokios sudėties, kitokių politinių pažiūrų Vyriausybė pavojaus akivaizdoje nesutriktų – veiktų taip pat efektyviai ir profesionaliai.
Tai ir yra tas teigiamas rezultatas, kurį pasiekėme per 30 atkurtos nepriklausomybės metų.
Išskirtinėmis aplinkybėmis Lietuva sugeba susitelkti. Kai Kovo 11-osios minėjimo proga tenka susitikti su gyventojais, ypač mokyklose, į paklausimą, ar tokią Lietuvą įsivaizdavau balsavimo už atkuriamą nepriklausomą valstybę išvakarėse, būtent tai ir pabrėžiu – gebėjimą vieningai dirbti skirtingų pažiūrų žmonėms, politikams iškilus rimtoms problemoms nacionaliniu mastu.
Juk ir tie dabar kalbantys ekspertai galbūt ne visi yra dabartinės sveikatos politikos gerbėjai, bet iškilus grėsmei kritiką sugeba laikinai pastumti į paraštę. Beje, kol kas partijos iš koronaviruso irgi nesiekia politinės naudos. Reikia tikėtis, jog ir Seimo rinkimų kampanijos metu ši tema netaps oponento mušimo priemone.
Tiesa, tai, ką norisi įvertinti teigiamai, yra nedidelio laiko tarpo įspūdis. Jau matome ir tradicinio lietuviško scenarijaus kontūrus. Premjero patarėjas S.Malinauskas, nespėjęs pavadovauti panikos suvaldymo akcijai, kažkodėl susinervino, susirinko žaislus ir pasitraukė.
Gal premjero patarėjo ir pagrįsti argumentai, bet šiuo metu, kai visuomenė laukia dalykinių žinių bei patarimų iš Vyriausybės, nesutarimai neturėtų atsidurti dėmesio centre. Galima ir diplomatiškiau reikšti savo nuomonę.
Nepaisant ant kulnų lipančios „tradicijos“, kitas teigiamas įspūdis yra susijęs ne vien dėl sugebėjimo (vis dar!) bendrai dirbti valstybės viduje, bet ir pasauliniu mastu.
Galima įvairiai vertinti pasaulio globalines tendencijas, bet galimybė sutelktai reaguoti į stichines nelaimes ir bendrai ieškoti priemonių laiku jas įspėti, surasti prevencijos būdų ar užkirsti kelią plėtrai persveria įžvelgiamus negatyvius globalizmo padarinius.
Įtikinamai skamba samprotavimai, jog virusai, nesvarbu, kokios kilmės, tegu ir nežemiškos, kankino planetos gyventojus nuo senų senovės, bet, deja, tik dėl dabartinių bendrų mokslo pasiekimų pradedama tinkamu lygiu reaguoti. Neabejoju, jog būdai, kaip įveikti dabartinį virusą bus surasti ir gal net paskatins panašių iššūkių prevenciją.
Bet negalima numoti ranka ir į pesimizmu dvelkiančius klausimus. Kodėl didžiulės lėšos ginklavimuisi vis dar nepersikelia, arba tai vyksta labai lėtai, į sferą, reikšmingą žmonių sveikatai? Ar bus kada nors suprasta, jog vakcinos yra svarbiau už bombas? Argi paslaptis ir pačių biologinių bombų pramonė? Beje, ir dėl koronaviruso pradeda rodytis sąmokslo teorijų.
Sunku pasakyti, kokio masto turi būti epidemijos, kad galingosios pasaulio valstybės, nuo kurių ir priklauso mokslo pažanga ir galimybės tam skirti daug kartų didesnes investicijas, pagaliau suvoktų, kas yra tikrieji prioritetai.
Įdomu stebėti, kaip koronaviruso fone rutuliojasi Turkijos ir jos dabartinių priešininkų santykiai. Akivaizdu, kad Turkijai aktualių naujienų sraute sunku aplenkti žinias apie garsiąją ligą.
Atsidūręs ne tik informaciniame kampe Turkijos vadas užsiima keistu šantažu Europai dėl atidaromų sienų pabėgėliams ir kartu dalyvauja pasitarimuose tik su Rusija.
Gal yra ir kitos priežastys, tarkime, techninės karinės, kodėl Turkija lėtina karinės akcijos apsisukimus, bet dominuojanti problematika žiniasklaidoje turi didelę reikšmę.
Savaime suprantama, Lietuva negali paveikti nei pasaulio valstybių pasirinktų vystymosi prioritetų ar pamokyti ir patarti net už save mažesnei valstybei.
Net būdami tobuli pasaulio neišauklėtume. Ką galime padaryti, tai iššūkių akivaizdoje reaguoti profesionaliai ir sutelktomis pajėgomis. Tačiau bet kurie geri norai baigsis niekiniu rezultatu, jeigu ji nuo pat pradžių bus lydima tik kritinio žvilgsnio.
Šią apžvalgą pradėjau pozityviu Vyriausybės darbo vertinimu.
Pastaruosius pusketvirtų metų dominuoja išskirtinė kritika, pasitelkiant net vaizdžias metaforas, dabartinės Vyriausybės ir ją formavusio Seimo atžvilgiu.
Nerandu nė vieno palankiai politologų ar apžvalgininkų nušviesto valdančiųjų sprendimo. Gal jie to ir neužsitarnavo, bet vienpusis požiūris pernelyg ryškus.
Atsigręžus atgal galima įžvelgti tokias pačias tendencijas, nors kritika būdavo santūresnė. Sutinku – kritika demokratiniame pasaulyje yra pažangos variklis.
Vis dėlto visos lazdos – su dviem galais. Bet kurių vyriausybių ir jas formuojančių politikų nenutrūkstama kritika pamažu suformuoja nuomonę, kad ir pati valstybė nieko neverta.
Tokią mintį išgirdau mokykloje iš pokalbyje dalyvavusios mokinės.
Anot jos, žiniasklaidoje nepasisekė užtikti nieko pozityvaus nei dabartinės, nei buvusių valdžių politikoje, išskyrus trumpą laikotarpį po valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Todėl mokinė klausia: ar verta tokioje valstybėje gyventi? Tylomis stengiuosi surasti tinkamą atsakymą.
