Štai žurnalistė Rūta Janutienė parašė ir išleido knygą „Raudonoji Dalia“– apie buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės toli gražu ne trispalvę praeitį. Galėtų autorė ramiai laukti, kol sugrįš pinigai iš knygynų, važinėti po bibliotekas pristatinėdama savo kūrinį, kaip mėgsta daryti visi rašytojai. Galėtų, bet negali. Mat knygynai kažkodėl privengia platinti šią knygą, nors ji tiesiog pasmerkta populiarumui. Mat juos velniai, nesunku norintiems išsiųsti paštu, dar ir antkainis mažesnis.
Tačiau gražiausia nutiko su bibliotekomis. Dar tuo metu, kai knyga buvo spaustuvėje, tačiau susitikimai su skaitytojais jau planuoti, F: atsiprašome, bet sutikimo susitikimui kol kas neduosime. Vėliau panašiai atsiprašė dar kelios bibliotekos.
Pasirodo, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, kad ši išsiaiškintų, ar knyga atitinka žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Kad kreipėsi, tai gal ir nieko, bet kad padarė tai net neatsivertę dar spaustuvėje buvusios „Raudonosios Dalios“, tai čia jau aiškiaregystės arba įtarumo viršūnė.
Jei atmestume ketinimus užsiimti cenzūra, tai galima nebent spėti, kad bibliotekininkai apsivogę – nukniso rankraštį tiesiog iš spaustuvės?
Tik ar galėjo jie padaryti kitaip? Juk D.Grybauskaitė ne tik rengdavo viešųjų ryšių projektą „Knygų Kalėdos“, bet ir, atsisveikindama su Prezidentūra, spėjo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu pagerbti tos pačios asociacijos prezidentę.
Tokio dalyko nepamirši. Kaip ir cenzūros.
