Iš kino salės išėjau su dvejopu jausmu. Pozityvioji įspūdžio dalis buvo susijusi su pagarba filmo kūrėjams, kad jauni menininkai tokiais postmoderniais laikais imasi temos, kuri vis dar apibrėžta specialistų, istorikų, lingvistų, etnologų, religijotyrininkų, mitologų ratu.
Atrodo, filmą parėmė ir Latvijos valdžia. Kiek žinau, ne pirmą kartą. Daug valstybių, maitinamų holivudiniais „žvaigždžių karais“, menininko žvilgsniu atsigręžia į savo šalių autentišką praeitį, kurioje meninė išmonė nesikerta su mokslu pagrįsta rekonstrukcija. Lietuvoje kažkodėl istorinės praeities temų mene, kine ir net literatūroje su retomis išimtimis vengiama.
Didėjantis Latvijos dėmesys žilai praeičiai, pateikiamai moderniomis kino meno priemonėmis, galėtų būti pavyzdys ir Lietuvai, kuriai identiteto problema ne mažiau svarbesnė nei tos pačios kultūros kaimynei.
Bet ką mes atpažįstame menininkų rekonstruojamame pasaulyje ir ar norėtume su tuo susitapatinti ar bent pripažinti kaip dvasinį paveldą? Tai ir yra antroji po filmo peržiūros patirto jausmo dalis, kurios nepavadinčiau neigiama, greičiau – keliančia abejonių.
Filmo paantraštė „Paskutinieji Europos pagonys“ bene labiausiai verčia suklusti, ką ja norima pasakyti. Net jeigu terminu „pagonys“ įvardysime neabraominių (islamo, krikščionybės, judaizmo) religijų atstovus, vis tiek tai per platus ir daugiareikšmis apibūdinimas, kurį pritaikant baltų genčių praktikuotam tikėjimui reikėtų išskleisti daug plačiau, nei tai gana paviršutiniškai daroma pasirinkta kino pasakojimo forma.
Tiesa, ta forma labai paprasta. Tai, kas vyksta baltų žemėse, pateikiama stebėtojo, krikščionio – „prekybinio turisto“ akimis. Danų šnipas pirklys krikščionis Larsas patenka į baltų kraštą (Prūsiją, Lietuvą, Latviją), kur patiria viską, ką, tarkime, patyrė legendinis keliautojas Marcas Polas. Gal nebent be Marco Polo aprašytų, nors paties nematytų fantastinių gyvūnų.
Vaizduoti mažai pažįstamą šalį prašalaičio akimis – įprastas ir pasaulyje paplitęs literatūrinis būdas. Pagaliau didžiulė šaltinių apie mūsų ikikrikščioniškus protėvius dalis kilusi iš toli gražu ne objektyvių ir geranoriškų ateivių užrašų.
Filmo herojus Larsas, beje, ne atsitiktinai pakliuvęs, o turintis užduotį, stengiasi kuo daugiau pamatyti ir suprasti, ką mato, ir net pabandyti persiimti kitaip nei jis, krikščionis, pasaulį matančių ir suvokiančių dvasios. Bet Larsas – tik pirklys, o ne krikščionybės disidentas.
Filmas pavadintas ir dokumentiniu, todėl žiūrovui į pagalbą ateina lyg ir objektyviai buvusią baltų genčių situaciją XIII a. turintis nušviesti komentaras. Bet, mano supratimu, jis neatitinka šiuolaikinio mokslo, ypač religijotyros, mitologijos, etnologijos srityse, apie gentis, kurios vėliau pačių mokslininkų buvo pavadintos baltais. Filme matome gana tradicinį „gamtinės religijos“ su keistais ritualais vaizdą.
Kartais keistoki ir šią religiją išpažįstantys žmonės. Vis dar įstrigę miškuose jie atrodo atsidūrę tarp katalikybės ir stačiatikių, tarsi pasmerkti istoriniam pralaimėjimui, nors mūšio lauke kaunasi iki paskutinio pagonio.
Svarstydamas, ką pamačiau filme, prisiminiau kitą, bet jau kitokio žanro kino kūrinį, kuriame vaizduojami mūsų tolimi protėviai. 1960 m., suėjus 550 metų nuo Žalgirio mūšio, Lenkijoje (tuo metu – Lenkijos Liaudies Respublikoje) buvo sukurtas įspūdingas filmas „Kryžiuočiai“.
Lietuvoje reakcija į šį filmą buvo dvejopa. Be susižavėjimo aukšto lygio meno kūriniu, vis garsiau buvo girdimas istorikų, gyvenančių diskusijų nepripažįstančioje socialistinėje sistemoje, klausimas: kodėl lietuviai filme vaizduojami kaip laukiniai?
Lenkų kūrėjų atsakymas buvo paprastas: priekaištus prašom reikšti H.Sienkiewicziaus (Nobelio premijos laureatas) romanui „Kryžiuočiai“ (parašytas 1900 m.), pagal kurį filmas ir pastatytas.
Apie lietuvius rašytojas pateikia daug „vaizdingos“ medžiagos. Gauruoti, namuose gyvena su gyvuliais ir žalčiais, valgo daug, geria be saiko. O nedidelio ūgio ir stipriais sprandais žemaičius „Vakarų riteriai laikė panašius į kažkokius miško žvėris, panašius į vienaragius...“
Istorikas J.Jurginis, dalyvavęs polemikoje dėl lietuvių vaizdavimo filme „Kryžiuočiai“, apybraižoje „Romantizmo kryptys“ rašė: „Jau vien tas faktas, jog Vytautas prieš puolimą įsakė savo kariams užsirišti po šiaudų virkštę ant rankos aukščiau alkūnės, kad priešo nesupainiotų su saviškiu, kalba apie karių išvaizdos vienodumą.“
J.Jurginio nuomone, dabar nebeaišku, kaip vertinti romantikus (toks esąs H.Sienkiewiczius), mito apie lietuvius kaip narsius laukinius kūrėjus – juos peikti ar girti.
Filmas „Baltų gentys“ – tolimas „Kryžiuočiams“, gentainiai atrodo civilizuočiau, bet požiūris į baltų senovę šiek tiek panašus. Ir iš tos keistos vaizdavimo tradicijos sunku išsivaduoti net po daugiau kaip šimto metų, nors istorijos ir ją papildantys mokslai apie dar ankstesnį laikotarpį nei XIII a. yra labai toli pažengę.
Tas mokslas sako, kad baltų tikėjimai buvo sudėtinga ir prasminga pasaulėžiūros sistema, nenusileidžianti vadinamosioms didžiosioms religijoms, pavyzdžiui, hinduizmui. Todėl džiaugiantis geromis jaunų menininkų intencijomis bei meistrišku darbu reikia tikėtis, jog ta meistrystė ateityje palies ir turinį.
