Kauno klinikose 2019-ųjų balandžio 1-ąją pas onkologinės smegenų ligos kankinamą pacientą dėl pragulos buvo iškviestas plastikos chirurgas.
Prieš dieną šis pacientas į ligoninę pateko, nes jam buvo įtartas sepsis. Ligonį vargino didelis silpnumas, anksčiau buvo ištikę traukulių priepuolių.
Dar prieš dieną, kovo 28-ąją, tas pats vyras Kauno rotušėje dalyvavo skubiai surengtoje jo paties santuokos ceremonijoje.
„Jaunikis su pragula? Esu matęs santuokų ligoninėje, kai pacientas prijungtas prie lašelinės ar su drenu nugaroje, bet atvejo su pragula – dar neteko“, – „Lietuvos rytui“ teigė Šveicarijoje dirbantis vienas garsiausių neurochirurgų Evaldas Česnulis, kuris yra gydęs daugybę žinomų pacientų iš viso pasaulio.
Šimtamilijoninį turtą valdęs R.Karpavičius taip pat galėjo gydytis geriausiose klinikose Nyderlanduose, Šveicarijoje, Vokietijoje arba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuo rūpinosi ir jį operavę, konsultavę kauniečiai medikai, ir jo bičiuliai, artimieji.
Po Kauno klinikose atliktos operacijos verslininkas buvo pažadėjęs, kad nedelsdamas vyks į onkologijos centrą Nyderlanduose, o vėliau – į Šveicariją. Jis buvo pasiryžęs grumtis už gyvenimą.
Tačiau garsiausi užsienio onkologijos ligų specialistai taip ir nesulaukė paciento iš Lietuvos.
Ar 61 metų milijonierius laisva valia priėmė tokį sprendimą, o gal jis buvo įkalbėtas nevykti ir todėl nepasinaudojo naujausiais medicinos mokslo pasiekimais?
„Raimondo specialiai nevežė į užsienį, nes mes, artimieji, ten būtume jį globoję ir sužlugdę kėslus užvaldyti jo turtą.
Kaunietė Aistė Grybauskienė tada dar nebuvo jo žmona – ji nebūtų galėjusi jo užsienyje kontroliuoti taip, kaip tai darė Kaune“, – teigė pirmoji verslininko žmona Audronė Karpavičienė.
Ilgametis R.Karpavičiaus draugas teisininkas Šavaršas Gasparianas iš Maskvos taip pat suskubo padėti vėžio užkluptam lietuviui.
Maskviečiui labai apmaudu, kad jo bičiulis taip ir nenuvyko į kliniką Šveicarijoje, kur buvo sutarta dėl medicininės pagalbos.
„Raimondas žadėjo tęsti gydymą užsienyje, o vėliau telefonu man pasakė, kad nevykti į Nyderlandų ir Šveicarijos klinikas jį įkalbėjo Aistė“, – patvirtino maskvietis, kuriam šios kaunietės užmačios pasėjo rimtų įtarimų.
Artimieji pažėrė įtarimų
2018 metų lapkričio viduryje Kauno klinikose atsidūręs R.Karpavičius buvo akylai saugomas. Prie jo palatos durų nuolat budėjo apsauginis.
Aplankyti sunkios ligos užklupto verslininko atvykę jo artimieji negalėjo patekti į į palatą.
Kaunietė A.Grybauskienė jiems pakišo notaro patvirtintą draudimą bendrauti su ligoniu.
Verslininko sūnus Rokas Karpis bandė tėvui duoti žinią per užvertas palatos duris, skambino, siuntė į jo telefoną žinutes, tačiau atsako nesulaukė.
Su milijonieriumi negalėjo susisiekti ir jo ilgamečiai draugai, verslo partneriai.
Ligonio negalėjo aplankyti ir jo anūkai, kurie iki šiol nesuvokia, kad senelio jau nebėra, ir vis apie jį klausinėja.
Verslininko telefonu dažniausiai atsiliepdavo 45 metų A.Grybauskienė, kuri 2018 metų rudenį buvo įdarbinta R.Karpavičiaus įmonėje „Marijampolės pieno konservai“ rinkodaros vadove.
Ši kaunietė kontroliavo sergantį milijonierių, o 2019 metų kovo 5 dieną jos pavardė buvo įrašyta pakeistame verslininko testamente.
Visuomenine veikla ir renginių organizavimu Kaune užsiėmusi moteris, kurios iki 2018 metų vasaros R.Karpavičiaus artimieji ir draugai nebuvo matę, mįslingai tapo pagrindine didžiulio turto paveldėtoja.
Testamente jai buvo užrašyta pusė milijonieriaus verslo, jo namas Nidoje, taip pat Tenerifėje esanti didelė vila, kuri priklausė jo įmonei ir dėl kurios užvirė kova dar verslininkui esant gyvam.
Kita turto dalis atiteko turtuolio broliui Henrikui Karpavičiui, su kuriuo jis nebendravo apie 15 metų.
Pirmoji milijonieriaus žmona 63 metų A.Karpavičienė, su juo kartu gyvenusi ir vedusi bendrą ūkį 40 metų, taip pat 39 metų sūnus R.Karpis liko be nieko.
R.Karpavičius mirė 2019-ųjų rugpjūčio 9-osios vakarą Kauno klinikose sustojus širdžiai. Prieš tai jis stipriai vėmė. Artimiesiems ir ilgamečiams draugams įtarimų sukėlė našlės viešas pareiškimas, neva vėžys buvo suvaldytas, o verslininkas mirė nuo sepsio.
„Vėžys nebuvo suvaldytas. Mes, artimieji, manome, kad jam galėjo būti duota stiprių medikamentų ir atlikta eutanazija“, – teigė pirmoji milijonieriaus žmona Audronė.
Ar žinomas verslininkas, mecenatas galėjo laisva valia, be pašalinių įtakos, išsižadėti artimųjų ir bičiulių, su kuriais buvo perėjęs ir ugnį, ir vandenį?
Kodėl R.Karpavičius nenuvyko pas geriausius onkologijos specialistus į užsienį, nors buvo žadėjęs? O jei jis ten būtų nuvykęs, ar dar būtų gyvas?
„Taip, jis galėjo gyventi gerokai ilgiau“, – tvirtai ištarė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius ir Kardiologijos klinikos vadovas 58 metų R.Žaliūnas, davęs išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
Medikai ragino nedelsti
– Kauno klinikose R.Karpavičiui 2018 metų lapkričio 22 dieną buvo atlikta operacija. Kodėl tada ten jo negalėjo aplankyti artimieji, draugai? – paklausiau R.Žaliūno.
– Aš ir mano komanda prižiūrėjome R.Karpavičių. O pacientas pats pasirenka, kas gali su juo kontaktuoti. Tai – įprasta praktika.
– Tačiau turbūt nėra įprasta, kad ligoninėje prie palatos durų nuolat budėtų apsauginis?
– Iš tiesų nedažnai taip būna. Ir iki tol buvau bendravęs su R.Karpavičiumi, bet niekada anksčiau nebuvau matęs šalia jo apsauginio.
Aš paciento neklausiau, kodėl tas apsauginis ten yra ir kodėl namiškių neprileidžia.
Toks buvo R.Karpavičiaus sprendimas. Jis pabrėžė, kad tuo periodu norėtų būti kaip privatus asmuo.
Dar jis sakė, kad ten gali būti ji (A.Grybauskienė. – Aut.). Pasakė, ir šventa.
Jis neleido man apie jo ligą kalbėti net ir su jo broliu H.Karpavičiumi, kuris – buvęs mūsų klinikos pacientas. Jis man skambino. Bet aš jam pasakiau, kad kalbėtų tiesiogiai su R.Karpavičiumi.
– Kada sužinojote, kad R.Karpavičius turi sveikatos problemų?
– Vykdamas į Kauno klinikas (2018 m. lapkričio 14-ąją. – Aut.) jis man paskambino.
Jis sakė, kad turi problemų, kad jau vyksta automobiliu, ir paklausė, ar galėsiu jį priimti.
Prieš tai jį tyrė klaipėdiečiai medikai. Jis atsivežė iš Klaipėdos visus duomenis – norėjo, kad aš įvertinčiau.
Surinkau profesionalų komandą, ir mes jam išsamiai paaiškinome, kokia yra jo situacija. Aš pasakiau, ką daryčiau, jei atsidurčiau jo vietoje.
R.Karpavičių mano prašymu operavo vienas žymiausių Lietuvos neurochirurgų Arimantas Tamašauskas.
– Ar po operacijos jūsų vadovaujama komanda suplanavo ir tolesnį šio paciento gydymą?
– Geriausi Kauno klinikų medikai pacientui sudarė gydymo planą, parinko taktiką.
Mes viską išsamiai jam paaiškinome – kas būtų geriausia jo ligos atveju ir ką jis turėtų padaryti artimiausiu metu.
Jo diagnozė buvo aiški. Mes jam nubrėžėme labai konkrečius tikslus ir pasakėme, kur turi vykti nedelsdamas.
Mes buvome numatę jam gydymo centrą Amsterdame.
Tas kelias, kurį mes parodėme, yra grįstas mokslu, negali būti kokių nors nukrypimų.
Tačiau R.Karpavičius to plano neįvykdė. Aš nežinau, kodėl jis finišo tiesiojoje atsisakė mūsų pagalbos.
2018 metų pabaigoje (lapkričio 30 d. – Aut.) jis išvyko iš Kauno klinikų.
Kas su juo darėsi vėliau ir po Naujųjų metų, aš nežinau. Jis nebegrįžo pas mus į Kardiologijos kliniką ir mes po Naujųjų metų daugiau nebendravome.
O po kurio laiko pamačiau žinutę, kad jo nebėra.
Dėjo didžiules pastangas
– Ar Amsterdamo onkologijos centro specialistai jūsų paciento laukė sutartu laiku?
– Taip, ten buvo siunčiami laiškai, kuriuose buvo rašoma apie konkretų pacientą.
Paklausėme užsienio kolegų, gal jie turi daugiau patirties gydant tokią ligą, paprašėme ja pasidalinti. Viskas jau buvo nuspręsta ir sutarta.
Profesorius A.Tamašauskas, kuris tuo rūpinosi, yra puikiai vertinamas specialistas visame pasaulyje.
Jis žino visus geriausius centrus, kuriuose gydoma tokia liga.
Kauno klinikose mes esame sukaupę didelę patirtį, tačiau norėjome išgirsti ir antrą nuomonę.
Galbūt R.Karpavičius tada būtų gavęs panašų gydymą ir pas mus? Vis dėlto dideliuose pasaulio medicinos centruose pirmiau negu kitur atsiranda naujausios technologijos.
Aš rūpinausi ne todėl, kad jis buvo turtuolis.
Mes stengiamės dėl visų pacientų ir visiems pasakome, jei kur nors kitur gydymo galimybės yra geresnės.
Pasaulio centrai ir jų medikai nuolat tarpusavyje bendrauja ir dalijasi naujausia informacija.
Profesorius A.Tamašauskas asmeniškai pažįsta didelę patirtį turintį kolegą Nyderlanduose, žino jo, kaip specialisto, privalumus. Jie pasitarė ir nutarė nusiųsti pacientą į tą onkologijos centrą, kad jam būtų ramu ir jis žinotų, jog tikrai gavo viską, kas šiandien pasaulyje yra sukurta geriausia. Mes R.Karpavičiui tai pabrėžėme. Kodėl jis neišvyko į Amsterdamą?
Manau, kad turėdamas tokias galimybes jis turėjo jomis pasinaudoti.
– Jūs užsiminėte, kad jeigu R.Karpavičius būtų laikęsis gydymo plano, būtų gyvenęs ilgiau. Ar jis dar galėjo būti gyvas?
– Yra ligų, kurias išgydyti šiandieninė medicina yra bejėgė. Bet medicina gali pailginti tokių ligonių gyvenimą.
Mūsų sudarytas gydymo planas nebūtų pakeitęs baigties, pacientas vis tiek būtų miręs. Tačiau aš neabejoju: jis tikrai būtų gyvenęs gerokai ilgiau.
Galiu netgi tvirtai jums pasakyti: jei jis būtų laikęsis mūsų gydymo schemos, būtų gyvenęs vidutiniškai dvejus metus, o gal ir ilgiau.
Kauno klinikose R.Karpavičiui buvo išsamiai paaiškinta, kas toliau vyks, jeigu jo liga bus gydoma, ir kas, jei ji nebus gydoma.
Vyko daug konsiliumų, taip pat ir profesoriaus A.Tamašausko kabinete.
R.Karpavičių konsultavo įvairūs specialistai. Buvo dedamos didžiulės pastangos. Atrodė, kad jis viską suvokė.
– Ar iš karto po atliktos operacijos R.Karpavičius norėjo tęsti gydymą?
– Taip, jis man buvo davęs tvirtą žodį: „Viskas, esu apsisprendęs vykti į Amsterdamą.“ Tai jis man pakartojo kelis kartus.
Iki 2018 metų gruodžio mėnesio jis suvokė savo veiksmus, o po to aš jo nemačiau.
Po Naujųjų metų paskambinau profesoriui A.Tamašauskui ir paklausiau, koks mano bičiulio likimas. Kolega pasakė, kad pacientas taip ir nenuvyko į gydymo centrą Amsterdame. Kaip profesorius turėjo jaustis, juk viskas buvo jau sutarta?
O vėliau žinant, kad pacientas pavėlavo, jau ne kažin ką buvo galima daryti.
Liga, kuria jis sirgo, progresuoja greitai. Negalima laukti nei savaitės, nei dviejų.
– R.Karpavičiaus pirmai šeimai žinoma, kad po kurio laiko jis patyrė epilepsijos priepuolių. Ką tai bylojo?
– Tai buvo jau toli pažengusios ligos požymiai.
Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
