Tyrimo metu buvo vertintas žydų, romų ir musulmonų bendruomenių, taip pat LGBTI ir kitos rasės asmenų, gyvenančių Lietuvoje, pažeidžiamumo pobūdis ir neapykantos nusikaltimų bei neapykantos kalbos poveikis šioms bendruomenėms. Analizuotos ir nesikreipimo į teisėsaugą priežastys bei poreikiai dėl apsaugos. Buvo atliktos 35 kokybinės apklausos ir surengtos 6 grupinės diskusijos. Iš viso tyrime dalyvavo daugiau nei 80 žmonių.
Situacija prieštaringa
Tyrime dalyvavę asmenys Lietuvą, taip pat savo gyvenamąjį rajoną ar kaimyniją įvardijo kaip saugią, tolerantišką ir draugišką aplinką ir teigė, kad visuomenės nuostatos dėl įvairovės gerėja, tačiau beveik visi (dažnai ir su ašaromis akyse) turėjo ką papasakoti.
Tyrimo dalyviai pasakojo ne tik apie patirtą užgauliojimą, bet ir grasinimą ginklu, muštynes gatvėje ir fizinį sužalojimą.
Tyrimo metu buvo kalbintas vyras, kuris dėl galimai rasistinių motyvų Kaune buvo sužalotas peiliu, musulmonė moteris, dirbanti Vilniaus valstybinėje sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje pacientas atsisakė jos paslaugų motyvuodamas tuo, kad „nenori, kad musulmonė jį liestų“, žydė mergina, kuri buvo apstumdyta, pargriauta ir išvyta iš privačiame bute Vilniuje vykusio draugų vakarėlio, du kitos rasės asmenys, kurie, atėję į darbą statybose, rado jiems skirtą rasistinį užrašą ant sienos su linkėjimu išvykti iš Lietuvos. Tačiau net ir šie aiškiai išreikštą šališkumo motyvaciją turintys incidentai nepateko į teisėsaugos institucijų suvestines, ir ne tik dėl to, kad nukentėjusieji nesikreipė patys, bet ir dėl to, kad darbovietėje ar privačioje aplinkoje įvykusius incidentus buvo siekiama užglaistyti, neeskaluoti, nuslėpti, o bendradarbiai ar artimieji atkalbėjo teikti pareiškimą.
„Viena vertus, teisėsaugos institucijos deda nemažai pastangų neapykantos incidentų prevencijai, tačiau incidentus galbūt patyrę asmenys nežino, kad gali, arba nenori apie juos pranešti. Tokia situacija lemia tai, kad visuomenėje susidaro puikios sąlygos neapykantai tarpti ir klestėti. Žinoma, kiekvienas asmuo turi teisę reikšti savo nuomonę, bet tikriausiai mes visi savo aplinkoje esame girdėję ir labai nekorektiškų pasakymų apie LGBTI, kitos rasės asmenis, musulmonus ar žydus, o tie pasakymai yra aplinkinių suvokiami kaip norma. Jie net nelaikomi nekorektiškais („ai, kas čia tokio“), nors juos išsako politikai ar vadovai darbo vietose, mokytojai ar dėstytojai, jau nekalbu apie privačią aplinką ar viešai reiškiamą nuomonę. Todėl atlikto tyrimo rezultatai ne tik rodo poreikį teisėsaugos institucijoms kurti gerai veikiančią pranešimų apie neapykantos nusikaltimus sistemą, bet ir būtinybę didinti visuomenės sąmoningumą. Taip pat svarbus ir atsakingos žiniasklaidos vaidmuo“, – sako tyrimui vadovavęs sociologas dr. Liutauras Labanauskas.
Visoms tirtoms bendruomenėms trūksta tinkamos pagalbos ir atstovavimo. Tyrimo dalyviai minėjo, kad jiems spręsti su neapykantos incidentais susijusius klausimus galėtų padėti aukų advokatai – asmenys, teikiantys tiek emocinę, tiek administracinę pagalbą. Taip pat buvo minėtas ir pagalbos telefono linijos (lietuvių ir anglų kalba) pažeidimų aukoms poreikis. Kitos rasės asmenys ir musulmonai nesikreipia dėl kalbos barjero, nes dėl jo gali būti sunku atlikti procedūrinius veiksmus.
Dažniausiai pasitaikanti neapykantos forma – žodiniai įžeidimai
Žodiniai incidentai (patyčios, užgaulūs komentarai) yra tipiškiausia neapykantos incidentų forma. Tyrimo dalyviai minėjo, kad juos ypač žeidžia žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose rašomi neigiamo pobūdžio komentarai, taip pat vieši politikų pasakymai, kurie, tyrimo dalyvių manymu, labai prisideda prie neapykantos kurstymo.
„Norėčiau žinoti tų, kurie komentuoja, tikrus vardus bei pavardes ir paklausti, ar visa tai, ką parašė, jie drįstų pasakyti į akis. Man baisu, kai norima pažeminti žmogų, kurio net nepažįsti. Visi šie komentarai yra išraiška to, jog įpratę, kad visi turi mąstyti taip, kaip mąstome mes“, – sakė tyrime dalyvavusi translytė moteris.
Nesvetingumas, neigiamos nuostatos ir stereotipai apsunkina ir musulmonų kasdienybę. Viena tyrime dalyvavusi musulmonė mergina teigė mokykloje nuolat girdėjusi: „Tu būtum tokia graži, jei nusiimtum skaras.“ Ji negalėjo vaidinti ir mokyklos spektaklyje, nes mokytoja pasakiusi: „Vaikeli, tu musulmonė, mums (spektakliui) reikia gražios, su plaukais.“
Priešiškumas – kasdienybės dalis
Tyrimas atskleidė, kad kuo aiškiau pagal išorinius požymius yra akivaizdesnis asmens identitetas – etniškumas, religiniai drabužiai ar simboliai, lyties raiška – tuo didesnė tikimybė iš aplinkinių sulaukti žodinės ar fizinės agresijos. Kalbintos musulmonės pasakojo, kad hidžabą dažnai keičia mažesniu galvos apdangalu, o romės nebedėvi tradicinių drabužių, stengiasi šviesinti odą ir plaukus. Kaip vienas būdų išvengti neapykantos paminėta ir emigracija. Sociologo teigimu, žydų atžvilgiu klesti buitinis antisemitizmas, apkalbos, prietarai ir stereotipiniai vertinimai. Šie žmonės jaučiasi nesaugūs.
„Jautiesi kaip medžiojamas gyvūnas per safarį. Žmonės žiūri į tave, per daug atkreipi į save dėmesį, pradedi nerimauti (...). Stengiuosi kuo greičiau eiti namo arba einu ten, kur nėra žmonių (...). Vien dėl to, kad atrodau kitaip, tikrai galiu sulaukti dėmesio. Ir nebūtinai dėl to, kad aš žydas, bet tiesiog, kad esu kitoks“, – teigė vienas tyrimo dalyvių.
Tyrimo metu nustatyta, kad žydų ir LGBTI bendruomenėms priklausantys asmenys dažnai jaučia ne tik nepažįstamųjų, bet ir bendradarbių, bendramokslių priešiškumą. Žeminančios replikos, anot tyrime dalyvavusiųjų, yra patiriamos kone kasdien.
LGBTI asmenys gali sulaukti žodinių pašaipų ar bandymo išprovokuoti konfliktą siekiant pasilinksminti, o romai ar musulmonai užkliūva dėl savo išvaizdos, aprangos. Pastariesiems labai dažnai įžeidžiai prikišami terorizmo įvykiai, jiems reikia stengtis būti budriems, kad išvengtų galimų incidentų, stebėti aplinką.
„Esu kilęs iš Kolumbijos. 99 atvejais iš 100 aš sulaukiu juokelių apie Pablo Escobarą, narkotikus, klausia, ar aš turiu kokaino. Žmonės mano, kad tai labai juokinga ir kad tai yra kažkas, kas priimtina man. Tačiau taip nėra. Jie to nesupranta“, – sakė save musulmonu laikantis vyras. Jis neslėpė, kad gyvendamas Vokietijoje turėjo tik du įvykius, kurių metu patyrė užgauliojimų, o Lietuvoje buvo daugiau negu 20 tokių įvykių per dvejus metus.
Neapykanta gali sklisti ir iš pačių artimiausių žmonių – šeimos narių, artimųjų ar giminių. Tyrime dalyvavęs kitos rasės asmuo (musulmonas), susituokęs su Lietuvos piliete, pasakojo, jog jo uošvis svajojo, kad dukra sukurtų šeimą su lietuviu vyru. Buvusios žmonos tėvai ragino dukrą nutraukti santykius, įžeidinėjo vadindami jį juodu, juoduoju. Pasak tyrimo dalyvio, uošviai darė viską, kad šią santuoką sugriautų. LGBTI asmenys, dalyvavę tyrime, taip pat minėjo sulaukę įžeidimų, komentarų ir įžeidžiančių replikų net ir iš artimiausių asmenų – tėvų, brolių, seserų, giminaičių, artimų draugų.
Daugiausia patyčių patiria romai
Tyrimas atskleidė, kad romų bendruomenė galimai neša didžiausią neapykantos naštą ir yra mažiausiai pajėgi ginti savo teises. Romų patiriami galimi neapykantos incidentai, jų pačių vertinimu, yra ypač dažni, brutalūs ir latentiški.
Viena tyrimo dalyvė bejėgiškai dalijosi, kad kartą atsikrausčiusi į lietuvių rajoną laiptinėje rado kaimynų parašytą skelbimą „Atsargiai, žmonės, čia gyvena čigonė su dviem vaikais!“
„Įdomu, ar nors vienas kaimynas parodė paramą, pasipiktino tuo? Manau, kad mūsų visuomenėje labai trūksta ne tik empatijos, bet ir pasitikėjimo vieniems kitais, bendravimo kultūros ir svetingumo. Tyrimo metu man teko lankytis mišrioje romės ir lietuvio šeimoje, kuri turi nepilnamečių vaikų ir kuri įsigijo nuosavą namą Panevėžio miesto centrinėje dalyje, t.y. gerame miesto rajone. Šeima pasakojo, kad iš pradžių kaimynai labai įtariai žiūrėjo į naujakurius ir be jokios priežasties tiek atvirai, tiek už akių reiškė nepasitenkinimą jų kaimynyste, vengė bendrauti ir tik po kiek laiko nurimo supratę, kad turi draugiškus kaimynus. Panašus nuolat patiriamas aplinkinių priešiškumas verčia romų bendruomenės narius užsisklęsti savyje, jaustis nevisaverčiais, atskirtais ir į šį priešiškumą žiūrėti jau kaip į įprastą dalyką – su juo susitaikyti, nebekovoti“, – sako L.Labanauskas.
Neapykantos nusikaltimas – bet kuri nusikalstama veika, kurios motyvas – neapykanta asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tokios nusikalstamos veikos yra žinutės veikos, nes nuo jų nukentėję asmenys ir bendruomenės, kurioms jie priklauso, gauna aiškią žinutę, kad jie tokie, kokie yra, šioje visuomenėje nėra pageidaujami, todėl nesaugūs.
Kokybinis tyrimas atliktas Vidaus reikalų ministerijos užsakymu. Jis atliktas įgyvendinant ES finansuojamą projektą „Atsako į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą Lietuvoje stiprinimas“, kurį ministerija vykdo kartu su Generaline prokuratūra ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
Remiantis tyrimo rezultatais, parengti pasiūlymai valstybės institucijoms ir įstaigoms dėl pažeidžiamų bendruomenių apsaugos ir paramos nusikaltimų aukoms. Taip pat, įgyvendinant projektą, teisėsaugos pareigūnams parengtos Rekomendacijos dėl baudžiamosios atsakomybės už neapykantos nusikaltimus ir neapykantą kurstančias kalbas taikymo ir surengta 17-a policijos pareigūnų, prokurorų ir teisėjų bendrų mokymų Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Kaune. Šiuose miestuose taip pat surengtos apskritojo stalo diskusijos. Jų metu vietos policijos pareigūnai ir prokurorai su pažeidžiamų bendruomenių atstovais ir nevyriausybinių organizacijų nariais aptarė pažeidžiamų bendruomenių ir nuo neapykantos nusikaltimų nukentėjusiųjų poreikius bei lūkesčius dėl teisėsaugos pareigūnų darbo, bendradarbiavimo problemas ir galimybes.
