Į klausimus atsako Lietuvos mokslo premijos laureatas, ilgametis Lietuvos energetikos instituto vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, daugkartinis Lietuvos buriavimo čempionas, buvęs Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas, branduolinės energetikos inžinierius, profesorius Jurgis Vilemas.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų veiklos ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Dažniausiai žmogaus gyvenimo kelias – tai visa eilė atsitiktinių, kartais net nuo to asmens valios nepriklausančių veiksnių, nulemiančių jo gyvenimo kelią arba turinčių esminę įtaką jo likimui.
Mano gyvenimo istorija kaip tik tai iliustruoja. Vaikystėje du kartus skendau ir tik dėl labai laimingo atsitiktinumo buvau išgelbėtas.
Besimokydamas vidurinėje mokykloje svajojau studijuoti technikos arba tiksliuosius mokslus. Studijas pradėjau 1965 m. Kauno politechnikos institute (KPI) pasirinkdamas radiotechnikos specialybę, tačiau bebaigiant antrą kursą atskriejo žinia, kad Lietuvoje planuojama statyti vieną iš pirmųjų Sovietų sąjungoje atominių elektrinių, o Lietuvos valdžia paliepė atrinkti dešimt studentų, kurie norėtų tęsti studijas atominės energetikos srityje Maskvoje.
Aš pasirinkau tuo metu dar labai egzotišką, beveik nežinomą specialybę, tačiau jau man besimokant penktame kurse centrinės valdžios planai sparčiai plėtoti atominę energetiką Sovietų sąjungoje pasikeitė ir nuo elektrinės statybos Lietuvoje tam kartui atsisakyta.
Atominių elektrinių katedros vadovybė, sužinojusi apie situaciją, pasiūlė man rinktis su branduoline energetika susijusios srities aspirantūros programą.
Aspirantūros studijas po trejų metų sėkmingai baigiau ir reikėjo apsispręsti dėl tolesnės karjeros. Kad reikia grįžti į Lietuvą, abejonių nebuvo, tačiau įgyta specialybė Lietuvoje buvo beveik nežinoma.
Vienintelė įstaiga, kuriai aš galėjau tikti, buvo Energetikos ir elektrotechnikos institutas Kaune, dabartinis Lietuvos energetikos institutas.
Taip aš atsidūriau įstaigoje, kurioje ėjau įvairias pareigas daugiau nei keturiasdešimt metų.
1989–1991 m. politiniai įvykiai paliko didelį atspaudą mano gyvenime, nes tuo audringu, didelių galimybių ir iššūkių metu aktyviai įsitraukiau į Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo procesą.
Džiaugiuosi, kad likimas pastūmėjo mane tinkama kryptimi.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Didžiausias ir pavojingiausias iššūkis Lietuvai – tai mūsų, kaip tautos, nuo seno gyvenančios konkrečioje istorinėje teritorijoje, šnekančioje lietuvių kalba, išlikimas.
Esant dabartinei situacijai, kai piliečiai gali laisvai judėti po visą pasaulį ir kai tą judėjimą skatina šiuolaikinės, nebrangios keliavimo priemonės, kai žmonės, kad ir kur jie būtų, gali itin lengvai komunikuoti, mažai tautai, kurios ekonomikos išsivystymo lygis yra gerokai žemesnis nei daugelio didžiausių kaimynų, tai kelia didelį pavojų.
Galimybė palyginti greitai ištirpti didžiajame tautų katile, kai tą procesą vis labiau skatina minėtos ir kitos neseniai atsiradusios aplinkybės, yra labai didelė. Tai yra gerokai labiau tikėtina nei būti užgrobtiems kokių kaimynų.
Esant šioms naujoms aplinkybėms mūsų galimybes išlikti daugiausia didins tai, ar sugebėsime gana sparčiai gerinti savo ekonomiką, kultūrą, sukurti darnią, harmoningą, lygių galimybių visuomenę su minimalias socialiniais kontrastais.
Mano nuomone, šį tikslą galima būtų pasiekti svarbiausiu prioritetu pasirenkant sparčią mūsų ūkio orientaciją į šiuolaikinę, naujausiomis technologijomis pagrįstą raidą.
Tai gali tapti realybe tik tuomet, jei sugebėsime sukurti tokios ekonomikos poreikius tenkinančią švietimo sistemą ir tai darysime nedelsdami, pasitelkdami visus įmanomus išteklius.
Tai padarę galime tikėtis, kad ateities lietuviai galės didžiuotis savo valstybės praeitimi ir būti garbingi Europos tautų šeimos nariai.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Linkiu išlikti.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Jei tik leistų aplinkybės, pasirinkčiau tą patį kelią – savo profesinę karjerą paskirčiau mokslui ir švietimui.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
