Pirmasis Astravo AE blokas jau turėjo būti paleistas daugiau kaip prieš metus, o antrasis – šiemet. Tai kol kas neįvyko.
Bet ar vis atidėliojamas AE paleidimo startas – geras ženklas Lietuvai? Ar dar įmanoma viską pasukti atgal, kitaip sakant, pasiekti, kad atominės elektrinės Astrave nebūtų? Yra optimistų, manančių, kad galima.
Praėjusį šeštadienį jie susirinko į pirmąjį įsteigto Sąjūdžio prieš Astravo AE suvažiavimą Seimo rūmuose.
Šio Sąjūdžio priešakyje – jo garbės pirmininku tapęs buvęs konservatorių vedlys Vytautas Landsbergis, kai kurie Kovo 11-osios Akto signatarai, būrys žinomų visuomenės veikėjų.
„Didžiausia klaida būtų susitaikymas“, – bendraminčius drąsino V.Landsbergis.
Gali būti, kad naujųjų sąjūdininkų viltys – ne vien iš piršto laužtos. Gerai informuotų šaltinių žiniomis, Minskas šiomis savaitėmis laukia naujų Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) bei Europos Komisijos ir Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupės (ENSERG) misijų.
Teigiama, kad amerikiečių pradėta spausti TATENA šįkart turėtų būti mažiau palanki Baltarusijai – griežtesni šios agentūros ekspertų vertinimai gali priversti baltarusius kalbėtis.
Sustoti dar ne laikas?
Tiesa, anksčiau galimybių sustabdyti Astrave kylantį monstrą buvo gerokai daugiau.
Beje, V.Landsbergis irgi pripažino, jog iki šiol pasyvios buvusios vyriausybės padarė klaidų, bet esą dabar turime dirbti išvien, kad Lietuvos balsas būtų išgirstas.
Panašių šūkių buvo girdėti ir prieš trejus metus, ir anksčiau. Ypač garsiai jie skambėdavo artėjant Seimo rinkimams, vėliau šis choras aptildavo.
Atsitiktinumas? Kažin. Pasipriešinimas statomai Astravo AE buvo vienas pagrindinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų 2016 metų Seimo rinkimų kampanijos arkliukų.
Tiesa, negali sakyti, kad po to konservatoriai susirinko tuos šūkius ir padėjo juos į sandėlį. Tačiau ar dabar laikas ieškoti užrūdijusios sandėlio spynos raktų?
„Yra šiuos užmojus komentuojančių, kad sujusti reikėjo prieš dešimt metų, o dabar nieko nepavyks, išskyrus tai, kad bus bloginami santykiai su Baltarusija.
Taip, per tuos dešimt metų šioje srityje buvo padaryta daug klaidų ir, kaip memorandume sakoma, reikėtų surašyti veikimo ir neveikimo Baltąją knygą“, – svarstė naujajam Sąjūdžiui pritariantis Mečys Laurinkus.
Bet šis Kovo 11-osios Akto signataras nemano, kad reikia sustoti – esą svarbu, kad visuomenė nebūtų tik stebėtoja.
Grėsmę matė jau seniai
Tačiau ar iš tiesų Lietuvos visuomenė visą tą laiką buvo tik pasyvi stebėtoja?
Ar dabar nenorima būtent piliečiams suversti naštos už valdžios anksčiau neatliktus darbus?
Apžvelgus Astravo AE istoriją labiau panašu, kad budrumo stigo ne mūsų visuomenei, o būtent valdžiai. Į tai dėmesį ne kartą garsiai yra atkreipęs ir „Lietuvos rytas“.
Nuo žinios, kad šalia Vilniaus baltarusiai statys naują atominę elektrinę, praėjo dvylika metų.
Tada ši naujiena smarkiai išgąsdino netoli sienos su Baltarusija gyvenančius Vilniaus rajono gyventojus.
„Už kiaulystę visuomet sulauksi tik kiaulystės“, – taip į Minsko užmojus dar 2008 metais reagavo „Lietuvos ryto“ kalbinti Dekaniškių kaimo gyventojai, turėdami galvoje prie Baltarusijos sienos veikusią Ignalinos atominę elektrinę.
Jau tada vien „Lietuvos ryte“ pasirodė kelios publikacijos, kuriose ne tik paprasti gyventojai, bet ir specialistai nuogąstavo, kad jei netoli Astravo pastatytoje atominėje elektrinėje įvyktų avarija, tektų evakuoti visą Lietuvos sostinę.
„Jei, neduokdie, įvyktų avarija, Lietuvos sostinė būtų sunaikinta. Kodėl tai neįrašyta ataskaitoje?“ – 2010 metų kovą į Vilnių pristatyti būsimos AE poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos atvykusius baltarusius kamantinėjo architektė Rasa Navickienė.
Vilniečiai tada nerimavo ir dėl žalos Neries upei, į kurią bus išleidžiamas reaktoriams aušinti panaudotas vanduo. Mokslininkai jau tuomet neabejojo, kad tai turės poveikį Neries ekosistemai, upėje išnyks lašišos.
Bet tuometė Lietuvos valdžia į gyventojų nuogąstavimus beveik nereagavo.
Kirto savai, gavo svetimą
Vilties kibirkštis, kad Lietuva pati gali pasistatyti nedidelę atominę elektrinę, švystelėjo 2008 metais, kai buvo įsteigta nacionalinė elektros energetikos bendrovė LEO.lt. Joje 38,3 proc. akcijų priklausė privačiai bendrovei „NDX energija“, o 61,7 proc. – valstybei.
Buvo planuota, kad rekonstravus Visagino elektrinę atsirastų 1000 megavatų vieno bloko atominė jėgainė.
Ji būtų palyginti nebrangi, nes nereikėtų statyti naujo pastato.
Tačiau į valdžią atėję konservatoriai kartu su tuomete prezidente Dalia Grybauskaite nutarė sužlugdyti šį projektą.
Vėliau A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė bandė įgyvendinti prieštaringai vertinamą Visagino AE projektą ir buvo sukirtę rankomis su Japonijos koncernu „Hitachi“, bet šie planai sužlugo ir kelias Astravo monstrui buvo atvertas.
Notų daug, atsakymų mažai
Rusijos remiamas Astravo AE projektas judėjo toliau. Baltarusija nelabai kreipė dėmesį į tuomet jai siunčiamas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos notas.
Tačiau, regis, ir notos buvo rašomos labiau dėl to, kad būtų galima nuraminti visuomenę.
Lietuvos pastangos daugiau apsiribodavo priekaištais, kad mūsų šalis negauna išsamių atsakymų apie elektrinės poveikį aplinkai. Nors jau tada ir Lietuvos, ir netgi Baltarusijos specialistai garsiai kalbėjo, kad AE parinkta vieta nėra tinkama.
Pirmoji Seimo rezoliucija, kuria buvo pareikštas susirūpinimas dėl planuojamų statybų, irgi buvo priimta tik 2011-ųjų kovą. Tuomet politikai reikalavo, kad baltarusiai surengtų viešus svarstymus Lietuvoje ir dvišales konsultacijas.
Drąsinosi, kad turi svertų
Tik tada atsibudo ir tuometis konservatorių energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Jis pareiškė, kad Lietuva turi svertų pakeisti Baltarusijos planus statyti atominę elektrinę 50 kilometrų nuo Vilniaus.
„Galimi įvairūs variantai, pirmiausia galimas mūsų įstatymas, bet galime pasvarstyti ir pasiūlyti tam tikrą direktyvą Europos Komisijai“, – tuomet aptakiai yra kalbėjęs A.Sekmokas.
Tiesa, ko gero, tų svertų galia netikėjo ir pats energetikos ministras, nes jau tuomet įvairūs ekspertai vienu balsu kalbėjo, kad prasidėjęs procesas yra negrįžtamas.
„Aš bent jau nematau svertų, kurie galėtų AE sustabdyti“, – tada „Verslo žinioms“ be užuolankų kalbėjo Europos integracijos problemų instituto Minske vadovas, politologas Jurijus Ševcovas.
Užmojus vertino atsainiai
Apie planus statyti naują atominę elektrinę A.Lukašenka ėmė kalbėti po to, kai apie savo AE projektą prabilo Lietuvos politikai.
Oficialusis Vilnius visuomet demonstravo, kad baltarusių planus statyti atominę elektrinę vertina skeptiškai.
„Jie tam neturi pinigų ir apskritai tai yra viešieji ryšiai, kurie skirti mums pagąsdinti“, – maždaug tokia nuomonė tada vyravo Lietuvos valdančiojo elito gretose.
Į Astravą nuvykęs tuometis konservatorių premjeras Andrius Kubilius irgi sugrįžo ramus. Vyriausybės vadovas viešai pareiškė, jog Baltarusija neįtikino, kad jos planai realūs.
Baltarusiai iš tiesų neturėjo pinigų patys pasistatyti atominę elektrinę.
Bet kol mūsų politikai snūduriavo, A.Lukašenka susitarė pinigų pasiskolinti iš rusų, o 2011 metų kovą Rusijos ir Baltarusijos vyriausybių vadovai pasirašė susitarimą dėl elektrinės statybos.
Beje, netgi po to mūsų politikai toliau dėjosi gana ramūs. Antai ir prie Vyriausybės vairo stojęs socialdemokratas Algirdas Butkevičius net 2013 metų balandį nebuvo tikras, ar kaimynams pavyks pastatyti elektrinę.
„Paklausiau, kokios su paskolomis susijusios išlaidos ir taip toliau, tai čia jau buvo stabtelėjimas“, – po susitikimo su Baltarusijos premjeru Michailu Miasnikovičiumi kalbėjo A.Butkevičius, neslėpdamas abejonių, kad nėra tikras dėl baltarusių užmojų.
Tuo metu M.Miasnikovičius aiškino, kad Baltarusija jau yra paruošusi atsakymus dėl poveikio aplinkai vertinimo, ir ragino juos aptarti abiejų šalių aplinkos ministrus.
Tikslas – ne tik ekonominis
Nepaisydamas žadėto atvirumo, Minskas ir toliau suko uodegą vengdamas atsakyti į svarbiausius klausimus: kaip bus garantuotas Vilniaus ir visos Lietuvos saugumas? Kas laukia Neries? Kodėl statyboms pasirinktas Astravas?
Kokio ginklo galėjo griebtis Lietuva nesulaukusi atsakymų į šiuos klausimus? Kreiptis į tarptautinius teismus? Pagrasinti nepirkti atominės elektros iš Baltarusijos?
Tačiau jau tuomet buvo akivaizdu, kad Astravo AE – ne vien komercinis projektas.
2011 metų viduryje Vilniuje lankęsis buvęs Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius įspėjo, jog Astravo AE statoma tik tam, kad prireikus būtų galima nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus.
Gal šis opozicijos veikėjas ir sutirštino spalvas, bet Baltarusijos valdžia tikrai ne visuomet ir ne visus savo veiksmus grindžia ekonomine logika. O Lietuva privalėjo tai įvertinti. Ar įvertino?
Statybos atrodė „imitacija“
Net tada, kai Minskas nereagavo į Lietuvos diplomatų siunčiamas notas laikytis tarptautinių susitarimų, mūsų šalies valdžia ir toliau klimpo į dvejones.
Antai 2013 metų rugpjūtį A.Butkevičius kalbėjo, kad supranta baltarusių norą tvarkyti savo energetikos sistemą, bet Astravo AE negali būti statoma nesilaikant reikalavimų.
Tačiau tuo pat metu Vyriausybės vadovas vis dar vylėsi, kad vykstantys statybų darbai gal yra tik imitacija: „Daugiau vyksta žemės statybos darbai ir, manau, kad tol, kol Baltarusija neturės leidimo ir pritarimo tiek iš kaimyninių šalių, tiek iš Espo komisijos, šito objekto statyba neturėtų prasidėti.“
Kad griežtai pagal grafiką vykstančios Astravo AE statybos – ne miražas, mūsų šalies valdžia, atrodo, suprato tik maždaug apie 2015 metus.
Tuomet premjeras A.Butkevičius pareiškė, kad Lietuva nepirks šios elektrinės gaminamos elektros. Be to, Vyriausybė paskelbė, kad Astravo AE nebus leidžiama naudotis Kruonio hidroakumuliacine elektrine kaip energijos pajėgumų rezervu.
Nepaisant vis labiau griežtėjančio premjero tono, pavyzdžiui, tuometis energetikos ministras Rokas Masiulis ir toliau nebuvo tikras, kad Astravo AE tikrai bus.
„Vieni oponentai teigia, kad ji garantuotai bus, kad sėkmingai ten viskas vyksta.
Kiti specialistai sako, kad jos gali ir nebūti. Aš sakyčiau, kad pirmiausia mes Lietuvoje turime padaryti viską, kad jeigu ji ir būtų statoma, būtų statoma laikantis tarptautinių normų.
O jei nesilaikoma tarptautinių normų, ji neturi būti statoma“, – iš šių BNS skelbtų R.Masiulio citatų matyti, kad Vyriausybės laivas blaškėsi toliau.
Beje, kai tuometis energetikos ministras tik kažką miglotai svarstė apie baltarusių pajėgumus pasistatyti elektrinę, „Lietuvos ryto“ skaitytojai jau 2013 metų rugpjūtį buvo įsitikinę, kad jiems tai pavyks.
Net 68 proc. apklaustųjų tada neabejojo, kad pamatai būsimai Astravo AE liejami ne be reikalo – kaimynai pinigų šiaip sau esą nešvaistytų.
Ir tik 12 proc. apklaustųjų tada manė, kad baltarusių kinkos tokiam projektui per silpnos – esą kaimynai pagąsdins ir, pristigę pinigų, aprims.
Rusija įžiebė triukšmą
Klausimus Minskui dėl Astravo AE saugumo, poveikio gamtai ir evakuacijos planų Vilnius kėlė ir 2014 metais, bet elektrinė toliau augo, o atsakymų nebuvo.
Negana to, Rusijos žiniasklaida paskleidė gandus, kad Lietuvos valdžia tyliai susitarė su Minsku ir net ketina stiprinti elektros linijas, vedančias į Baltarusiją.
Nors mūsų Vyriausybė tai kategoriškai neigė, Rusijos spaudos pranešimai 2015 metais ant kojų sukėlė konservatorius.
Tuometis Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius tada prakalbo apie galimą nacionalinių interesų išdavystę ir pareikalavo įstatymu užtikrinti, kad Lietuva nepirks nesaugios Astravo AE elektros.
Be to, iš opozicijos atstovų lūpų pasipylė priekaištai valdantiesiems – esą Lietuva veikia nesistemingai, nekoordinuotai, nors būdų paveikti Baltarusiją yra.
„Kol kas nematau jokių sutelktų Lietuvos vadovų pastangų sprendžiant šiuos klausimus, išskyrus atskiras prezidentės, kitų asmenų kalbas. Kodėl tai vyksta, nežinau“, – yra kalbėjęs A.Kubilius.
Kaltino vieni kitus
Artėjant naujiems Seimo rinkimams opozicijos retorika dar labiau aštrėjo.
Antai 2016 metų pradžioje du politikos veteranai ir trijų partijų vadovai pareikalavo, kad Lietuva siektų, jog Astravo AE statybos būtų sustabdytos.
Prie konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, tuomečio liberalų vedlio Eligijaus Masiulio ir valstiečių vadovo Ramūno Karbauskio raginimų tada prisijungė ir V.Landsbergis bei kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
Politologai šį kreipimąsi tada įvertino kaip akivaizdų su artėjančiais rinkimais susijusį veiksmą, o spaudžiama tuometė valdžia piktinosi: kur konservatoriai ir liberalai buvo, kai jiems valdant elektrinė buvo pradėta statyti?
„Galiu taip pat sėkmingai kreiptis į buvusią Vyriausybę, nes prieš septynerius metus buvo parinkta Astravo aikštelė ir pradėti atominės elektrinės statybos darbai, kurie dabar jau įsibėgėję“, – 2016 metų pradžioje atkirto susierzinimo nenuslėpęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Šis ministras, be kita ko, vis primena, kad ne kas kitas, o būtent konservatorių premjeras A.Kubilius su baltarusių kolega pasirašė komunikatą dėl bendradarbiavimo branduolinės saugos srityje.
Dėl Astravo AE garsiausiai šaukiantiems konservatoriams jų politiniai oponentai primena ir garsųjį A.Kubiliaus žygį dviračiais į Astravą, kur jis susitiko su Baltarusijos premjeru Siarhejumi Sidorskiu, o sugrįžęs ramino, kad nieko ten esą nevyksta – baltarusiai jo esą neįtikino, kad statys elektrinę.
Rinko piliečių parašus
Bet į opozicijos kėdes turėję persėsti konservatoriai nenurimo ir 2016 metais vykusios Seimo rinkimų kampanijos metu surinko beveik 65 tūkst. piliečių parašų, remiančių įstatymo projektą, kuris Lietuvoje uždraustų parduoti Astravo AE elektrą ir neleistų jai naudotis mūsų elektros energetikos sistema.
Beje, įdomu tai, kad 2016 metais tuometė valdžia irgi nežinojo, ar džiaugtis šia konservatorių pilietine akcija, ar vis dėlto ne.
Tuometis energetikos ministras R.Masiulis buvo nepatenkintas dešiniųjų žeriamais kaltinimais, kad jo valdžia nieko nedaro, tuo metu Užsienio reikalų ministerija akcija džiaugėsi, nes surinktus parašus esą galės pateikti ES kaip tautos nuomonės išraišką.
Tiesa, kiek vėliau R.Masiulis prabilo ir apie galimybę pateikti Baltarusijai ieškinį dėl nesąžiningai ir itin pigiai statomos Astravo AE.
Tačiau nekonkrečios buvusio energetikos ministro kalbos baigėsi niekuo, nors visuomenę ir toliau gąsdino vienas po kito pasirodantys nauji pranešimai apie incidentus statomoje elektrinėje.
Užsipulti net ir mokslininkai
Seimas tik 2017 metų birželį įstatymu įtvirtino, kad Astravo AE yra nesaugi ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Netrukus po to Vyriausybė turėjo parengti priemonių planą, kaip apsisaugoti nuo Astravo AE keliamos grėsmės. Bet tada dėl Lietuvos pašonėje statomo monstro susipliekė valstiečiai ir socialdemokratai.
Pastarųjų lyderiui Gintautui Paluckui garsiai suabejojus, kad vargu ar įmanoma sustabdyti Astravo AE statybas, premjeras Saulius Skvernelis skėlė, jog socialdemokratų lyderis tampa panašus į Kremliaus ruporą.
Tada buvo užsipulti ir kai kurie esą parsidavę baltarusius konsultuojantys mūsų šalies mokslininkai iš Lietuvos energetikos instituto.
„Mokslininkams turėtų būti gėda uždirbti pinigus iš tokių konsultacijų“, – ekspertus pasmerkė konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Tokie politiko kaltinimai nustebino instituto vadovą Sigitą Rimkevičių. Jis tada „Lietuvos rytui“ teigė, kad lietuviai dalyvauja Europos Sąjungos projekte, į kurį įtraukti labiausiai branduolinės energetikos srityje pažengusių šalių specialistai: „Mums reikėtų džiaugtis, kad tarp jų yra ir mūsų mokslininkų.“
S.Rimkevičius tada svarstė, kad galima užimti ir poziciją „nieko nematau, nieko nežinau“ ir toliau piktintis dėl elektrinės statybų, bet ji vis tiek statoma ir greičiausiai bus pastatyta.
„Tai gal mums svarbu turėti bent kokią nors informaciją apie statybas ir siekti, kad šis objektas būtų bent kiek saugesnis“, – kalbėjo Lietuvos energetikos instituto vadovas.
Priešintis reikėjo anksčiau
Mūsų šalies politikų reakcija į žinią apie lietuvių mokslininkų veiklą Baltarusijoje tada pribloškė ir žinomą energetikos ekspertą Jurgį Vilemą.
Energetikas stebėjosi, kad Lietuvos politikai patys kaišo pagalius tarptautiniam projektui, kuriuo siekiama sukurti bent kiek labiau civilizuotą atominės elektrinės priežiūros instituciją.
„Juk ne Lietuvos Seimas spręs, ar būsima elektrinė saugi, ar nesaugi, o ekspertai.
Europos Sąjunga šiuo atveju elgiasi teisingai bandydama nelikti nuošalyje. Žinoma, blogai, kad atominė elektrinė yra statoma tokioje vietoje, šalia kaimyninės valstybės sostinės.
Tačiau tam priešintis reikėjo kur kas anksčiau – nereikėjo pyktis su baltarusiais. Juk mes iš dalies juos išprovokavome statyti tą elektrinę.
Baltarusiai siūlėsi dalyvauti mūsų AE projekte, bet mes juos išvijome, pasakydami, kad jų nereikia. Manau, tai užgavo jų ambicijas: jeigu tokia Lietuva stato savo atominę elektrinę, kodėl nepasistačius mums patiems? Juk ji didesnė, suvartoja triskart daugiau elektros energijos“, – tada kalbėjo J.Vilemas.
Energetikos ekspertas svarstė, kad žioplai Baltarusijos valdžiai elektrinę įpiršo rusai, kurie reaktorius siūlo visam pasauliui.
„Ir pas mus buvo daug atominės elektrinės statybos entuziastų. Jeigu ne tada kilęs ažiotažas dėl to, kad turime pasistatyti savo AE, gal ir baltarusiams nebūtų šovusi tokia mintis. Štai ir turime tai, ką turime. Mes laiku sustojome, o jie sustoti jau negali“, – prieš dvejus metus sakė J.Vilemas.
Dangstėsi nežinojimu
Beje, nors Lietuvos mokslininkai ES finansuojamame projekte jau buvo dalyvavę trejus metus, apie tokią jų veiklą energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas sužinojo tik kilus triukšmui.
Ministras nedrąsiai svarstė, kad būtų geriau, jei tokiuose projektuose Lietuvos atstovai nedalyvautų.
O Lietuvos Vyriausybės paskirtas specialusis atstovas Astravo AE reikalams ambasadorius ypatingiems pavedimams Darius Degutis tada tėškė, kad tai – sunkiai suprantamas akibrokštas.
Nors diplomatas privalėjo koordinuoti šalies politikų ir institucijų veiksmus šiame fronte, kuo plačiau informuoti Europą apie Lietuvos matomą grėsmę, jis prisipažino nieko nežinantis apie Lietuvos mokslininkų veiklą ir jų sukauptą informaciją.
Užsipuolė eurokomisarą
Žibalo į ugnį tuomet šliukštelėjo ir tuometis eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, pareiškęs, kad Lietuvos politika Astravo AE atžvilgiu yra iš esmės neteisinga.
Europos Komisijos narys tada atmetė aršiausių konservatorių teorijas, kad ši elektrinė – tyčia Maskvos rankomis šalia Lietuvos statoma atominė bomba. Pasak V.Andriukaičio, patys baltarusiai yra suinteresuoti, kad AE būtų saugi.
Po tokių socialdemokrato samprotavimų konservatoriai ėmė reikalauti, kad Vyriausybė atšauktų V.Andriukaitį iš Europos Komisijos, nepaglostė jo ir premjeras S.Skvernelis.
Tiesa, komisaro stojo ginti G.Paluckas. Jis politikų bandymus sustabdyti Astravo AE palygino su pieno laistymu ant asfalto, kad žolė neaugtų, ir pavadino žmonių kvailinimu.
Būtent dėl tokių kalbų S.Skvernelis socialdemokratų vedlį išvadino Kremliaus ruporu, bet pastarasis irgi neliko skolingas – paragino valdžią ieškoti papildomų priemonių, o ne šūkauti.
Be to, V.Andriukaitis su G.Palucku galėjo pasiremti ir Briuseliu – paskelbusi atliktų Astravo AE streso testų rezultatus Europos Komisija pareiškė, kad nors yra pastabų, objektas egzaminą esą atlaikė.
Ištraukė „planą chuliganą“
G.Palucko paragintas nešūkauti, bet ieškoti papildomų priemonių, S.Skvernelis apie jas netikėtai prabilo praėjusių metų pradžioje, pareiškęs, kad turi „planą chuliganą“.
Tada premjeras pranešė, kad uždaryti elektrinės Minsko nebus prašoma. Vėliau paaiškėjo, kad jis baltarusiams bandė pateikti idėją Astravo AE kūrenti dujomis.
Premjero pasiūlytas „planas chuliganas“ privertė išsižioti ne tik Baltarusijos pareigūnus, bet ir mūsų šalies specialistus. Jie irgi išjuokė baltarusių nesužavėjusius planus atominę elektrinę perdaryti į dujinę.
Netikėjo niekas
Rytas Staselis
Nacionalinės Lietuvos energetikos asociacijos ekspertas
„Reikia pripažinti, kad iš pradžių, ko gero, niekas netikėjo, jog tas projektas bus įgyvendintas. Tas skepsis buvo ne tik dėl to, kad esą baltarusiai neturi pinigų elektrinės statyboms.
Mes ypač apsigavome, kai buvo sustabdytos atominės elektrinės statybos Kaliningrade. Tada manyta, kad jeigu jau rusai sustabdė, tai ir baltarusiai susiprotės uždaryti savo projektą.
Ko gero, sutelkto veikimo prieš Astravo AE išties trūko. Jo nebuvo nei pokalbiuose su Minsku, nei su Europa. Bet neužkraučiau atsakomybės vien politikams. Kai sakau, kad visi netikėjo tuo projektu, turiu galvoje ne tik politikus, bet ir bent kiek išsamiau šiuo projektu besidomėjusius žmones. Aš taip pat tuo netikėjau.
Mes vertinome projekto pagrįstumą iš ekonominės pusės, tuo metu A.Lukašenka statyti elektrinę, atrodo, nusprendė vadovaudamasis kitokia, kolūkio pirmininko, logika – be didesnės analizės ir skaičiavimų, gavo pinigų ir sukišo juos į atsiliekantį regioną.
Atrodo, tik dabar A.Lukašenka pradeda mąstyti kitaip ir suprasti, kad 10 mlrd. dolerių paskola yra per žiauri ir norėtų persvarstyti jos sąlygos, tačiau rusų tai jau nedomina.
Ar įmanoma, kad A.Lukašenka pripažintų savo klaidą?
Bijau, kad ne. Netikiu, kad jis staiga imtų ir apsigręžtų, nes siekis būti branduoline valstybe Baltarusijoje yra vos ne nacionalinio identiteto klausimas.
Aišku, nėra taip, kad ir šioje situacijoje nebūtų sprendimų ir kelio atgal. Kur kas mažesnė tikimybė viską sustabdyti bus tada, kai elektrinė ims veikti: kai reaktorius bus įkrautas branduoliniu kuru, visos iliuzijos baigsis.“
