Į klausimus atsako Japoniško sodo dizaineris Kęstutis Ptakauskas.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Viskas susikomplikavo, kai prieš savo valią tarnaudamas sovietinėje armijoje buvau nublokštas į karą Afganistane, kuris įsirėžė ne tik į kūną, bet ir dvasią. Ir iki šiol liko kaip nuolat kraujuojantis randas.
Daug patyriau toje tolimoje šalyje ir ėmiau balansuoti ant būties bei nebūties ribos.
Norint atsispirti pragaiščiai ir degradacijai, reikėjo rasti tai, kas mane skatintų prasmingai gyventi.
Pirmiausia ėmiau taip išnaudoti save, kad į galvą nelįstų jokia mintis, kuri primintų Afganistane išgyventą košmarą. Prisiverčiau miegoti tik po kelias valandas, visą kitą laiką skyriau darbui, mokslams, ypač filosofijos studijoms.
Nelaimės persekiojo ir toliau: penkis kartus buvau patekęs į mirtinas situacijas, tačiau išgyvenau.
Pradėjau suprasti, jog kažkas mane globoja, saugo ir kartu ragina ieškoti, kas padėtų atsilaikyti prieš visas negandas.
Mano dvasia ilgai nerado, ko reikėjo, bet palaipsniui prie to priartėjo. Viskas pasikeitė 1996 m. poilsiaujant Palangoje. Tąkart atsitiktinai išvydau japoniško sodo nuotrauką, kuri savaip pakreipė tolesnį mano gyvenimą.
Bežiūrint į aną tolimo krašto vaizdinį, manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis! Nežinojau, kas atsitiko, tik intuityviai suvokiau, kad privalau savo širdimi, savo rankomis sukurti tokį sodą ir kad jo kūrimas – vienintelis kelias į mano paties vidinio pasaulio harmoniją!
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Šiuo metu Lietuvoje yra daug aktualių problemų, bet svarbiausia iš jų yra tolerancijos nebuvimas.
Daugelis žmonių yra nepakantūs kitokiam žmogui, kitokiam mąstymui. Jeigu plauki su visa banda pasroviui, tuomet viskas yra gerai, bet jei pareiški kitą nei mūsų visuomenėje suformuota nuomonė, būsi sutryptas purve.
Turbūt dėl šių priežasčių mokyklose, gatvėse ir visuomeniniame gyvenime yra tiek daug patyčių ir beprasmių mirčių.
Greitas ir nepelnytas materialus atotrūkis suformavo visai kitokį požiūrį į dirbančius bei mažas pajamas gaunančius žmones – kitaip mąstančius, kitaip apsirengusius, kitaip atrodančius.
Taip susiformuoja du pasauliai, nors mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje ir esame šio pasaulio vaikai.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Šių laikų žmogui reikėtų kalbėti apie daugelį vertybių. Tuomet mes vis būtume geresni, jautresni ne tik sau, bet ir kitam.
Visuomenė turėtų daugiau dėmesio skirti senatvei, nes daugelis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir jie tikrai nėra dėl to kalti.
Dar reikia globoti ir mylėti gamtą, nes ji mums niekada neatleis to, ką mes jai darome dabar.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Norėčiau būti tuo, kuris šį pasaulį galėtų padaryti geresnį.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
