Tai – beveik dukart daugiau nei jie prognozavo ir beveik keturis kartus daugiau nei eurozonos vidurkis.
Kur nors Estijoje tokiais pasiekimais bent pasidžiaugtų, o Lietuvoje ši žinia arba pasitinkama niūriais veidais, arba stengiamasi nuslėpti ar sumenkinti!?
Nors kartais aiškinama, jog tai – visų šalies piliečių pasiekimas, ir tai – tiesa, tačiau bijomasi, jog valdžia gal prisiims nuopelnus.
Romas Lazutka kol kas vienintelis ekonomistas, kuris pripažino, jog „labai geri duomenys, kad BVP augo ir santykinai gana gera žinia“.
Ekonomistas yra teisus, nes būdamas vienas iš nedaugelio, kurie drąsiai gina socialinio teisingumo politiką ir jos būtinumą Lietuvai, supranta, jog ekonominis augimas nėra savitikslis ir, pirmiausia, turi būti panaudojamas socialinei atskirčiai mažinti.
Valdžios veiksmų ir ekonominio augimo ryšys visuomet yra gana sudėtingas. Tačiau viena yra gana akivaizdu – dabartinė Vyriausybė, kad ir kaip ją kritikuotum, nepadarė tokių klaidų, kurios ekonominį augimą, plėtrą, investicijas kaip nors stabdytų.
Greičiau priešingai, tačiau to nepripažins nei priešiškai nusiteikusi opozicija, nei opoziciškai nusiteikę komentatoriai. Jie tiesiog kreips diskusiją kita linkme, ką jie ir daro: akcentuos smulkmenas, pūs tikrus ar tariamus skandalus.
O didžiausias jų „pasiekimas“ pastaruoju metu – valdančiosios daugumos ir prezidentūros supriešinimas.
Pagaliau sėkmingas buvusio ekonomikos ir inovacijų ministro V.Sinkevičiaus paskyrimas EK komisaru yra nors ir netiesioginis, tačiau taip pat dabartinės S.Skvernelio Vyriausybės ekonominės politikos įvertinimas.
Neleisti visuomenei susivokti prieš rinkimus, objektyviai įvertinti dabartinės daugumos ir Vyriausybės darbus, socialinio teisingumo didinimo ir atskirties mažinimo kryptį yra pagrindinis dešiniosios konservatorių ir liberalų opozicijos bei su jais tebekolaboruojančių paluckininkų tikslas.
O kai kurie dešinieji komentatoriai apskritai, mano nuomone, peržengė visas ribas. Jie aršiai puola valstiečių žaliųjų lyderį ir už tai, jog jis ketina susitikinėti su rinkėjais ir paaiškinti apie nuveiktus darbus tiesiogiai akis į akį?!
„Makabriška, – egzaltuotai teigia viena politologė. – Jei darbai geri ir žmonės jaučia pokyčius, jokia tendencinga propaganda negali to užgožti, nes žmogus jaučia – arba gyvenimas pagerėjo, arba nepagerėjo“.
Makabriška, jei šiuo atveju šis žodis tinka apskritai, ginti tendencingą, neigiančią šalies pasiekimus propagandą, kuri gali ne tik užgožti, bet iškreipti tikrąjį paveikslą, atgrasyti ir jau atgrasė daug žmonių nuo politikos ir aktyvesnio dalyvavimo visuomenės reikaluose.
Vis tik išlieka klausimas, o kodėl mūsų šalyje taip atkakliai neigiami ar nutylimi net ir mažiausi dabartinės daugumos ir Vyriausybės pasiekimai? Ir koks iš tikrųjų šiame kontekste bus pagrindinis artėjančių Seimo rinkimų klausimas? Ar tik būsimos koalicijos, būsimos Vyriausybės apmatai, ar dar kažkas?
Mano nuomone, pagrindinis būsimų rinkimų klausimas yra visiškai kitas – ar rinkėjai palaikys dabartinės daugumos ir jos Vyriausybės pasirinktą socialinės atskirties mažinimo kryptį, išnaudojant ir ekonomikos augimą, ir Europos Sąjungos paramą bei kitus veiksnius?
Ar, gąsdinant galima krize, reformų reikalingumu ir kitokiais tikrais ir tariamais baubais, bus mėginama socialinio teisingumo kryptį pristabdyti, apriboti, apkarpyti ar kaip nors kitaip išplauti?
Keistokai elgiasi ne tik dešinieji, konservatoriai ir liberalai, tiesiogiai į šį klausimą vengdami atsakyti, bet ir G.Palucko vadovaujami socdemai. Pastarieji akivaizdžiai vengia prisipažinti, jog greičiausiai dirbtų koalicijoje su dešiniaisiais, nes supranta, jog tai būtų nenaudinga jiems prieš rinkimus, nors dabar joje jie yra. O nuo kovo pradžios jie turės remti G.Landsbergį, kaip opozicijos lyderį t.y. padėti ruoštis konservatoriams rinkimuose...
Kad paslėpti tikruosius savo ketinimus, G.Paluckas bent jau viešai neatmeta po rinkimų ir galimos koalicijos su valstiečiais žaliaisiais, iškeldamas jiems keistas sąlygas apie kažkokių klaidų pripažinimą.
Net jei taip ir atsitiktų, iškiltų klausimas, kam tuomet reikėjo griauti dabartinę kairiojo centro koaliciją ir visą Seimo kadenciją kolaboruoti su dešiniaisiais.
O svarbiausia – kam reikėjo taip užsispyrusiai oponuoti socialinio teisingumo krypčiai, susijungus į bendrą gana keistą opozicinę koaliciją su konservatoriais ir liberalais?
Dabartinei valdančiajai koalicijai ir S.Skvernelio Vyriausybei per kadenciją pavyko pakelti pensijas daugiau nei 40 proc., padvigubinti išmokas vaikams, neįgaliesiems, trečdaliu vidutinį atlyginimą. Taip pat ir minimalų, dėl ko nuolat baiminosi bankų ekspertai – atsitiko priešingai, nei jie pranašavo: šalies ekonomika augo gerokai sparčiau, nei anksteniais metais.
Todėl klausimas, ar ši pasirinkta šalies vystymosi kryptis socialinės atskirties mažinimo ir teisingumo didinimo bus išsaugota ar ne, ir yra esminis artėjančiuose parlamento rinkimuose.
Reformos, ypač švietimo, sveikatos apsaugos neabejotinai reikalingos, tačiau tai neturi būti priedanga stabdyti žmonių gerbūvio augimą, socialinio teisingumo plėtrą, pagaliau gerovės valstybės siekį, ką palaiko ir valstybės vadovas.
Tai priklausys ne tik nuo rinkėjų, kas yra svarbiausia, bet ir nuo politikų, politinių partijų lyderių sąžiningumo, atvirumo.
Taip pat – ir nuo viešosios erdvės, kurioje kol kas dominuoja, deja, antraeiliai klausimai, vienas kito moralizavimas, nevyksta bent kiek civilizuota diskusija.
