Jaunuolių poros, vyresnio amžiaus žmonės, motinos su vaikais. Tai – 48 metų Ž.Šriubšos auditorija. Ilgą laiką savigynos mokęs pareigūnus jis nutarė savo žiniomis, pratimais pasidalyti ir su paprastais vilniečiais.
Dziudo, karatė meistras Ž.Šriubša moko ne tik savigynos pratimų, bet ir lavina sugebėjimus stebėti aplinką. Todėl instruktorius sakė, kad didžiausias praeivių priešas yra telefonas: į juos įsmeigę akis ne tik nepastebi užpuoliko, bet ir jį privilioja.
Praėjusį savaitgalį Ž.Šriubša rengė jau ketvirtą nemokamą seminarą, į kurį susirinko dar daugiau vilniečių nei į ankstesnius. Ar jie gatvėse jaučiasi nesaugūs?
– Į seminarą atėjo pusšimtis vilniečių. Ar tai reiškia, kad agresijos gatvėse nemažėja? – paklausė Ž.Šriubšos „Sostinė“.
– Pavojų gatvėse buvo ir bus. Pastebėjau, kad jie – kaip bangos, tai užplūsta, tai atslūgsta. Tačiau niekada neišnyksta.
Technologijos žengia į priekį, kartu su jomis ir užpuolikai. Jie taip pat tobulėja.
Nors apie tai nebuvo daug kalbama, užpuolimo atvejų gatvėse pasitaikydavo ir sovietiniais laikais.
Dabar yra mobilieji telefonai, atrodytų, pagalbą galima išsikviesti greičiau, bet įvairiausių nusikaltimų viešosiose vietose daug.
Naktimis dirbu Vilniaus gatvėje. Tai – ne užkampis, miesto centras, tačiau matau, kiek kartų per naktį atvažiuoja policija.
Nusikaltimų statistika neguodžia. Be to, manau, kad nemažai informacijos apie incidentus viešosiose vietose policijos ir nepasiekia. Žmonės apie juos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepraneša.
Jau spėjau įsitikinti, kad į seminarus susirenka ne vien jaunimas – ateina ir vyresnių vilniečių. Visiems paaiškinu, kad demonstruojami pratimai ir veiksmai yra saugūs, pritaikyti neprofesionalams.
Mano tikslas ir yra pamokyti pratimų paprastus žmones, ne atletus. Tiesa, vieno seminaro metu neįmanoma išmokti apsiginti nuo bet kokio užpuoliko, tačiau naudingų žinių savigynos klausimais bus suteikta.
– Kas svarbiausia norint apsiginti nuo užpuoliko?
– Mano galva, svarbiausia – būti atsipalaidavusiam. Juk nuo gyvenimo tempo, mokslų, darbų žmogus jaučia nuolatinę įtampą.
Atrodytų, keista, bet tik būdami atsipalaidavę aplinką vertiname adekvačiai. O kai žmogus įsitempęs, išlenda klaidos, nesusipratimai. Susidūrus su užpuoliku tai baigiasi prastai.
Visą laiką pabrėžiu vikrumą. Tai akistatoje su plėšiku svarbiau nei ištvermė, jėga. Dažnai girdžiu iš vilniečių: „Ką aš galiu padaryti, jeigu mane užpuls treniruotas banditas.“
Todėl parenku tokią savigynos metodiką, kad nuo užpuoliko smūgių pavyktų išsisukti nenaudojant daug jėgos. Jeigu būsi atsipalaidavęs, atliksi tikslius judesius, tikrai pasiseks.
Taip pat kartais girdžiu, kad per kelis seminarus išmokti savigynos neįmanoma. Taip, gynybos judesiai turi būti natūralūs ir instinktyvūs. Todėl juos reikia nuolat prisiminti, kartoti.
– Mokote ir stebėti aplinką?
– Taip, nuo to pradedu seminarus. Ypač sutemus svarbu išmokti pastebėti, kas vyksta aplinkui. Juk užpuolikai iš esmės yra bailūs žmonės, jie renkasi aukas, analizuoja, ar jas įveiks. Aklai nepuola.
Todėl užpuolikai mėgsta nuošalias vietas, kad kuo mažiau girdėtųsi pagalbos šauksmas.
Tuo atžvilgiu labai svarbi prevencija – žvalgymasis aplinkui.
Prevencija galime užkirsti kelią daugybei blogų įvykių.
Mokėjimas stebėti neatsiejamas nuo mokėjimo judėti. Mokėjimas judėti ekstremalioje situacijoje gali išgelbėti nuo netikėto užpuolimo, tarkime, iš nugaros. Teisingas, vikrus judėjimas gali net geriau apsaugoti negu išmokti gynybos veiksmai.
Ne kartą teko girdėti nuomonę, kad nuo užpuolikų gali išgelbėti sportas. Dėl to Vilniuje dabar populiarus boksas, kikboksas.
Tačiau treniruotes lankantys vilniečiai pamiršta, kad šios sporto šakos neišmokys, kaip apsiginti nuo kelių užpuolikų, nuo plėšiko, ginkluoto peiliu. Šių sporto šakų tikslai kiti.
Todėl gatvėje užpuoliko akivaizdoje net bokso treniruotes lankiusius žmones apima panika. Svarbu ne tik išmokti savigynos judesių, bet ir parengti žmogaus psichiką susidūrimui su tuo, kuris linki blogo.
Mano metodikoje yra keli pratimai netoli baimės ribos. Jie labai arti tikrovės, skirti tam, kad kovotume su savo baimėmis, kad baimės slenkstis nebūtų aukštas.
– Būna, kad atėję pas jus treniruotis pasakoja, kaip buvo užpulti?
– Labai plačiai nepasakoja, bet pasitaikė ne vienas atvejis, kai į mane kreipėsi motinos dėl to, kad jų vaikai buvo užpulti, kad prie jų priekabiauja mokyklose.
Štai viena mergaitė du mėnesius lankė seminarus ir problemas mokykloje išsprendė savo jėgomis, grįžusiu pasitikėjimu.
– Pasitaiko atvejų, kai užpuolikui geriau nesipriešinti?
– Naivu tikėtis, kad atpratinsime vaikus ar sutuoktinį gatvėje naudotis telefonu. Tai mūsų kasdienybė. Bet kai užpuolikas įremia peilį į kaklą, tai tikrai reikia tą telefoną atiduoti.
Juk galima kelis telefonus nusipirkti – sveikata svarbiau. Kas kita gatvės konfliktai. Dažniausiai jie prasideda nuo apsižodžiavimų, stumtelėjimų ir išauga iki kumščių panaudojimo.
Gynybos veiksmai, kuriuos demonstruoju, nėra sportiniai. Tai – alternatyva sportiniam požiūriui į dvikovą.
– Ar esate analizavęs, kokių klaidų dažniausiai būna padariusios užpuolikų aukos?
– Viena klaidų – žmonės nekontroliuoja to, kas vyksta aplinkui. Jie dėmesį sukoncentruoja į vieną asmenį, o iš nugaros atskubėjęs užpuoliko draugas suduoda lemtingą smūgį.
Todėl seminaruose iš pat pradžių aiškinu, kad labai svarbu stebėti visą aplinką.
Kai kovoji per varžybas, žinai, kad niekas neiššoks iš už kampo. Kas kita tikrovėje – gatvėje, todėl labai svarbu viską matyti aplinkui 360 laipsnių spinduliu.
Beje, tam yra specialūs pratimai, kurie suaktyvina abiejų smegenų pusrutulių veiklą. Dėl to pagreitėja aplinkos analizavimo greitis ir žmogus į susidariusią situacija reaguoja adekvačiai.
Kita klaida – žmonės per užpuolimą dažnai praranda pusiausvyrą. Kad taip neatsitiktų, reikia sudėtingesnio ir ilgesnio darbo sutelkiant dėmesį į svorio centrą.
Lietuvoje nesaugu
JAV portalas „Fox News“ publikavo straipsnį, kuriame pateikiama, kiek kuriame pasaulio mieste nužudoma žmonių pagal Jungtinių Tautų surinktus duomenis.
Skelbiama, kad Europoje pavojingiausias miestas yra Kaunas. 2017 m. duomenimis, miestui teko 5,4 žmogžudystės 100 tūkstančių gyventojų.
Antroje vietoje atsidūrė Vilnius, kur 100 tūkstančių gyventojų tenka 3,9 žmogžudystės.
Trečioje vietoje Klaipėda – 3,9 žmogžudystės 100 tūkstančių gyventojų.
Toliau eina Marselis (Prancūzija) – 3,5 žmogžudystės, Debrecenas (Vengrija) – 3, Celė (Slovėnija) – 2,6, Belfastas (Šiaurės Airija) – 2,4, Tamperė (Suomija) – 2,2, Budapeštas (Vengrija) – 2,2 ir dešimtoje vietoje – Amsterdamas (Nyderlandai) – 2,2 žmogžudystės.
Svarbiausia – įgyti pasitikėjimo savimi
Į seminarą Elina atvedė savo sūnų Ąžuolą Motiejų (nuotr.) ir kartu su juo mokėsi savigynos pratimų.
Paklausta, ar karti patirtis privertė juos mokytis, Elina atsakė neigiamai: „Ne, užpuolę dar nei manęs, nei sūnaus nebuvo, tačiau gyvename mieste, visko gali pasitaikyti.“
Pilaitėje gyvenanti Elina rajoną vadino palyginti saugiu, tačiau Ąžuolui Motiejui į futbolo treniruotes Žirmūnuose tenka važiuoti per visą miestą. Grįžta jis jau sutemus.
„Galbūt neišmoksime daug savigynos judesių, bet atsiras pasitikėjimas savimi, o tai labai svarbu. Gal užpuoliko neįveiksi, bet išmoksi nuo jo pabėgti“, – svarstė vilnietė.
