Į klausimus atsako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, etnologė bei folkloro dainininkė Veronika Povilionienė ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų veiklos ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Veronika Povilionienė: mano gyvenime esminių lūžių nebūta, nes vertybės mano šeimoje ir aplinkoje kaip buvo, taip ir liko tos pačios.
Vidmantas Povilionis: laikraščius pradėjau skaityti nuo 5 metų, anksti tapau politinio gyvenimo dalyviu. Gerai prisimenu nuotraukas iš 1956 metų vengrų sukilimo, bet tik būdamas 5-6 klasėje pilnai suvokiau, kokioje nelaisvėje Lietuva atsidūrė.
O jau septintoje klasėje supratau, kad be mūsų pastangų niekas jos mums neišlaisvins.
Pradėjau dairytis draugų, tinkamų laisvės siekiams ir pogrindžio darbui. Pajutau, kad kalba, kuria šnekame su draugais gatvėje, nėra ta, kuria turėtume viešai bendrauti. Pradėjau domėtis kalbos, tautos, valstybės istorija, geografija, politika ir visu kitu man pasiekiamų žinių pasauliu.
Tas lūžis tęsiasi visą gyvenimą – daugėjant žinių ir plečiantis pasaulio pažinimui nuolatos reikia permąstyti praeitį, dabartį ir numanomą ateitį.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Veronika Povilionienė: kokioje (ir ar) Lietuvoje gyvens mūsų vaikaičiai ir provaikaičiai?
Vidmantas Povilionis: neramina klausimas – ar ištautinta lietuviakalbė liaudis spės iki išnykdama subręsti iki lietuvių tautos?
Ar taip ir numirs nesupratusi Dievo jai duotos užduoties šiame pasaulyje, nesusivokusi kuo yra, kuo galėjo ir privalėjo tapti?
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Veronika Povilionienė: mūsų protėviai tikėjo, kad išėjusieji Anapilin per didžiąsias šventes sugrįžta pasižvalgyti.
Jei man taip nutiks ir grįšiu, norėčiau rasti gyvą lietuvišką kalbą, švarius šaltinius, neiškirstas girias, šviesiaplaukius vaikus ir protingus bei save gerbiančius, Lietuvą mylinčius žmones.
Vidmantas Povilionis: nusiųsčiau žinutę lietuvių kalba, tikėdamasis, kad dar bus, kas ją suprastų.
Noriu tikėti, kad, nesvarbu kokios audros siautėtų pasaulyje, dar bus tų, kurie saugos Lietuvos Valstybę – Tautos namus, kuriuose gyvenamas lietuviškas gyvenimas, ginama ir puoselėjama gimtoji kalba, kultūra, istorinė atmintis bei tautinė tapatybė.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Veronika Povilionienė: nieko keisti nenorėčiau.
Vidmantas Povilionis: esu tuo, kuo ir norėjau būti – nuo pagrindinės mokyklos laikų ruošiausi būti Lietuvos Kariuomenės karininku ir Lietuvos Valstybės diplomatu.
Diplomatu tapau, o atsakymo į prašymą pripažinti mano sovietinės kariuomenės karininko laipsnį Lietuvos kariuomenėje laukiu jau daugiau kaip 20 metų.
Bet man suteikta garbė vadintis Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio vardu.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
