Kaip ir ankstesniais metais, VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) Rusijos užsienio ir saugumo politiką ataskaitoje įvardijo didžiausia grėsme Lietuvai.
Ataskaitos duomenimis, didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir toliau kelia Rusijos bandymai didinti karinį potencialą, politinę bei ekonominę įtaką Baltijos jūros regione.
Pasak žvalgybos atstovų, nemokamų elektroninių vizų į Kaliningradą ir Sankt Peterburgą sistema sudaro Rusijos žvalgybos tarnyboms palankias sąlygas iš atvykstančių turistų rinkti informaciją ir ieškoti taikinių verbavimui.
– Kokius esminius momentus jūs pastebėjote grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime?, – portalas lrytas.lt paklausė buvusio VSD direktoriaus G.Grinos.
– Tai taktinių ir strateginių dalykų mišinėlis, tačiau visi momentai yra svarbūs. Pradėsiu nuo paprasto dalyko, kas yra arčiausiai eilinio žmogaus. Kaip ir akcentavo žvalgybų vadovai, labai svarbus aspektas – tai vizitai į Rusiją ir Baltarusiją.
Aplikuojant vizoms, nesvarbu, ar jos popierinės, ar elektroninės, reikalaujama iš asmens apie save pateikti labai daug informacijos. Pirmiausia, tai labai didelė grėsmė pačiam asmeniui, kadangi surinkus daug informacijos yra lengviau parinkti taikinį verbavimui.
Niekas negalėtų ginčytis, kad verbavimo veiksmai yra nuolatiniai ir jie niekada nesibaigs. Todėl patys piliečiai savo noru palengvina priešiškoms žvalgyboms darbą.
Antras aspektas – tai technologinė, kibernetinė grėsmė. Džiugu, kad pas mus tai yra pakankamai gerai suvokiama. Tik tos grėsmės kartais konfliktuoja su verslu, turiu omenyje, kiniškas technologijas.
Žvalgybos vadovai tai akcentavo. Vyksta ginčai ir europiniame lygmenyje, bet kol kas tik JAV pilnai supranta šitą problemą. Europa stengiasi laikytis konformistinės pozicijos. Sunku suprasti, kokia bus galutinė Lietuvos pozicija. Čia ne žvalgyba šiuos klausimus spręs.
Trečias aspektas – karinis. AOTD direktorius (pulkininkas Remigijus Baltrėnas – aut. pastaba) minėjo, kad Rusija didina ar ruošiasi didinti karinį buvimą mūsų regione. Tai mus tikrai turėtų neraminti.
Vienintelis atsakas prieš karinę grėsmę – tai mūsų pačių karinių pajėgumų stiprinimas. Nepakanka auklėti žmones ir tik pasakyti, kad kyla karinė grėsmė. Yra didelė politikų atsakomybė imtis atsakomųjų, arba kaip dabar madinga sakyti, prevencinių priemonių. O prevencinė priemonė yra tik viena – savo karinių pajėgumų stiprinimas.
– Žvalgybos vadovai pažymėjo, jog vykstantiems į Rusiją ar Baltarusiją būtų geriau keliauti ne vieniems, nepažeisti viešosios tvarkos, jei įmanoma, vengti kartu vežtis pagrindinius mobiliuosius ir kompiuterinius įrenginius.
– Yra nemažai žmonių dirbančių šiose valstybėse ir tai yra jų pragyvenimo būdas. Pervažiavus sieną galima tikėtis bet kokių veiksmų. Telefono neturėjimas yra vienas momentas iš galimų veiksmų. Telefoninį sekimą organizuoti yra labai paprasta – ypatingai tokiose valstybėse, kurios turi autoritarinių valdymo požymių. Kompiuteriai, įvairios technologinės sistemos, prisijungimo būdai – čia būtų galima labai daug plėstis, bet tai ne IT paskaita.
Paprastas patarimas gyventojams – tai bandymas atskirti savo turimas priemones naudojamas užsienyje ir Lietuvoje (ne Rusijos erdvėje). Žinoma, žmogus be mobilaus telefono ar kompiuterio ir Rusijoje negali funkcionuoti. Bet kokiu atveju, jis yra grėsmės lauke.
– Ar kiekvienas į Rusiją ar Baltarusiją vykstantis žmogus gali atsidurti grėsmės lauke?
– Dažnai vyksta diskusijos ir Lietuvoje apie telefoninį pasiklausymą. Jei kalbėtume apie Rusiją, tai telefoninis pasiklausymas tiek aktyvus, kiek gali plačiai aprėpti. Manau, kad Rusija turi dideles galimybes tą daryti.
Nebūtinai tas pasiklausymas yra kryptinis, jis gali būti tiesiog statistinis. Visų asmenų yra klausomasi ir po to parenkama, kurie asmenys yra naudingi.
Tuomet žmogus gali susidurti su tiesiogine grėsme. Prie jo gali prieiti kažkoks kitas žmogus ir bandyti jį verbuoti.
– Ar dėl bandymų verbuoti, patariama išvykus į Rusiją ir Baltarusiją saikingai vartoti alkoholį, kritiškai vertinti pažintis ir naujus pasiūlymus?
– Tai šimtmetinė klasika. Kalbant apie verbavimo būdus, tai lengviausi variantai – alkoholis ir seksas. Tai nesikeičia daugybę metų.
Pavyzdžiui, asmuo nuvažiuoja į komandiruotę į Rusiją. Jei asmuo turi polinkį atsipalaiduoti ir nori linksmiau laiką praleisi, jis eina į kažkokį barą ar klubą. Ten automatiškai tampa taikiniu.
– Dar vienas įdomus ataskaitos aspektas, kad žvalgyba kreipėsi į visuomenę ir prašo pagalbos, skambučių, jei pažįsta Kaliningrado srities gyventoją Piotrą Čaginą, arba Petrą Taraškevičių, kuris yra Rusijos FSB pareigūnas ir apsimetinėjo lietuviu.
– Žvalgyba turi duomenų apie šį asmenį, tačiau jos interesas apie jį surinkti kuo daugiau informacijos. Toks kreipimasis į visuomenę, mano manymu, yra labai logiškas. Žvalgo prie kiekvienos sankryžos nepastatysi.
Norint susidaryti pilną vaizdą apie ieškomą asmenį arba tiriant jo veiklą, tai natūralu, kad bet kokia papildoma informacija žvalgybos tarnyboms yra naudinga.
Tai logiškas kreipimasis ir jei aktyvūs piliečiai sureaguotų ir padėtų – tai būtų šaunu.
– VSD ir AOTD pranešė, kad Kinijos žvalgybos tarnybos ieško taikinių Lietuvoje per socialinį tinklą „LinkedIn“ ir kelia riziką Kinijos telekomunikacijų bendrovės „Huawei“ dalyvavimas kuriant penktosios kartos (5G) mobiliojo ryšio infrastruktūrą. Dainius Gaižauskas sako, kad Lietuva vengs naudoti kiniškas technologijas. Ar įmanoma nuo to apsisaugoti?
– Turėkime galvoje, kad Lietuva yra maža valstybė. Tai reiškia, kad technologiniu požiūriu, mūsų galimybės yra pakankamai ribotos.
Nežiūrint tai, kad mes pažangūs kibernetinio saugumo srityje, nes tai žmonių gebėjimas puikiai tą atlikti, ne tik technologinės priemonės.
Mes esame maža valstybė ir mums logiškiausia būtų ieškoti patikimų sąjungininkų šioje srityje, kuriais mes galėtume pasitikėti. Mes negalime gyventi absoliučiai niekuo nepasitikėdami.
Vienintelis pasitikėjimo būdas – tai pasitikėjimas savo sąjungininkais, ypatingai NATO. Žiūrėti, ką pagrindiniai NATO sąjungininkai, tie, kurie turi technologinį pranašumą, ką jie daro ir kokią politiką vykdo.
Mes puikiai žinome, kokia mūsų pagrindinių sąjungininkų pozicija šiuo klausimu. Pavyzdžiui, JAV yra kategoriškai prieš, britai apsiriboja tik strateginiu lygmeniu, kiti lygtai žiūri liberaliai į šitą klausimą.
Dabar klausimas yra politikams – kur mes žiūrėsime ir kuo pasitikėsime.
– Į ką dar verta atkreipti dėmesį?
– Mes dažnai akcentuojame mažumas, bet nepamirškime, kad Rusijai nelabai svarbu, kur ieškoti įtakos agentų. Bet kokie LR piliečiai, kurie gali būti imlūs Rusijos propagandai ar dar kažkokiems dalykams, jie jau yra rizikos faktorius.
Viskas atsiranda nuo duomenų rinkimo apie asmenis. Rusija, pavyzdžiui, prieidama prie anketų vizoms, turi labai puikią galimybę pasižiūrėti į asmenis, kurie yra vertingi, o kurie nevertingi jos interesams ir politikai įgyvendinti.
Tai tampa kaip uždaras ratas, mes nesuprantame tam tikrų dalykų, Rusijos tarnybos tuo naudojasi ir po to viskas sukasi aplink. O žvalgybos tarnyboms darosi vis labiau komplikuota ieškoti grėsmių pas mus viduje.
