Tai papiktino valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderį Ramūną Karbauskį, viešojoje erdvėje ne pirmą kartą sukritikavusį konservatorių inicijuotą neužmirštuolės naudojimą, kasmet minint Sausio 13-ąją.
Pasak specialistų, piktintis iš tiesų nelabai yra kuo: simboliai politikoje naudojami nuo tada, kai atsirado pati politika. Tačiau siūlydami simbolius savo rinkėjams politikai turėtų būti atsargūs – simbolių kuriamų reikšmių ir prasmių sukontroliuoti neįmanoma.
Piktintis nėra kuo?
„Buvau priblokštas sužinojęs, jog neužmirštuolę 2015 metais kaip prekės ženklą užregistravo konservatorė Seimo narė Monika Navickienė ir ši gėlytė bei viskas, kas susiję su ja, kaip simboliu, priklauso M.Navickienei iki 2024 metų. <...>
Aš sužinojęs, kad neužmirštuolė – prekinis ženklas, jaučiuosi apgautas, nes patentų biuras šiandien aiškiai pasakė, jog didelę simbolinę vertę turintys žymenys negali būti registruojami“, – tokiomis mintimis, reaguodamas į atmestą premjero prašymą užregistruoti prekės ženklą „Tėvynės labui“, antradienį socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo LVŽS pirmininkas.
„Simboliai politikoje naudojami nuo tos dienos, kai atsirado pati politika. Taip yra todėl, kad politika naudojasi kalba – ženklų sistema“, – simbolių naudojimą, siekiant politinių tikslų, portalui lrytas.lt komentavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis.
Tiek VDU filosofijos profesorius G.Mažeikis, tiek Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto profesorius Gintaras Aleknonis vieningai sutarė, kad simbolių naudojimas politikoje yra normali ir įprasta praktika.
„Simbolis komunikacijoje, o kartu ir politinėje komunikacijoje yra labai svarbus dalykas. Tai yra labai koncentruota žinia, kuri dažniausiai turi nemenką emocinį atspalvį, darantį tą žinią paveikią.
Sugalvoti simbolį praktiškai neįmanoma – jis dažniausiai yra iškylantis iš istorijos, praeities, pasąmonės. Lietuvių liaudies dainose, liaudies skulptūroje ar architektūroje mes matome daug simbolių, tik jų reikšmes ir prasmes neretai esame pamiršę“, – teigė VU profesorius G.Aleknonis.
Simbolio veikimo paslaptis
„Simboliu mes vadiname ženklo gebėjimą sukaupti tam tikrą populiarumą arba įtaką. Simboliui priskirdami įtaką, suteikiame jam galimybę sukurti mums ypatingas psichines būkles, pavyzdžiui, pakylėjimo, meilės, priešiškumo, atmetimo.
Tačiau tie simboliai neveikia patys savaime: jie veikia tik tada, kai yra įtraukti į tam tikrą kultūrinę ar komunikacinę aplinką“, – simbolio veikimo principą komentavo G.Mažeikis.
VDU filosofijos profesorius atkreipė dėmesį, kad nereiktų simbolio sieti su magija. „Čia nėra jokios magijos, tai paprasčiausias komunikacijos procesas, kai mes savo norus, geismus priskiriame tam tikram simboliui ir šitas simbolis vėliau, mūsų manymu, juos ir realizuoja“, – portalui lrytas.lt sakė G.Mažeikis.
Pasak VU Komunikacijos fakulteto profesoriaus G.Aleknonio, kalbėdami apie premjero bandymą užregistruoti pavadinimą „Tėvynės labui“, puikiai suprantame, kad šūkis turi gerokai platesnę reikšmę nei vien tik žodžiai, šia prasme jis peržengia lingvistines ribas. Be to, Lietuvoje kovojant už simbolius, profesoriaus teigimu, galime matyti nemažai socialinės inžinerijos.
„Pavyzdžiui, Darbo partijos simbolyje esantis trikampis gali būti siejamas su krikščionybe ir Dievo akimi, saulutė – lietuviškas, liaudiškas simbolis. Partijos simbolis siejasi su krikščionybe ir tautiškumu, nors pačioje partijos programoje ir veikloje to nelabai pastebėsime.
Partijoms, kurios mėgina tęsti senas europines tradicijas, reikšminga ir spalvinė raiška. Tarkime, socialdemokratai visur yra tos pačios raudonos spalvos ir naudoja rožę. Politiniame gyvenime rožė yra socialdemokratų simbolis, bet jei rožė gaunama kasdieniame gyvenime, tikrai ne visada galvojama apie socialdemokratus.
Kitas pavyzdys galėtų būti konservatoriškos politinės jėgos. Nors jie stengiasi kalbėti apie daugiau ar mažiau tautines idėjas, įprasta, kad konservatoriškos jėgos neretai pasitelkia mėlyną spalvinę gamą“, – simbolių įgalinimą politinėje aplinkoje aptarė VU Komunikacijos fakulteto profesorius.
Tikslai – aiškiai apibrėžti
„Pirmas dalykas, kiekviena priemonė, kurios griebiasi politikai, įskaitant ir simbolius, tarnauja žmonių patraukimui ir pritraukimui. Tas pritraukimas yra pritraukimas ne racionaliu keliu, bet per pasąmonės dalykus, per tradicijas ir panašiai. Tai darė, daro ir darys visi, nes žmonėms yra būdingas simbolinis mąstymas. Per simbolį yra pasakoma daugiau ir giliau nei kitu atveju.
Kitas dalykas slypi supratimo aspekte: žmogus simbolį gali suprasti kitaip nei, tarkime, pasakymą, žodžius“, – aiškino G.Aleknonis.
Anot jo, analizuodami politinę komunikaciją, matysime, kad „politinė programa telkia labai retai – ją apskritai retai kas skaito. Telkia politinės asmenybės, šūkiai, simboliai. Simboliai šiame kontekste reikšmingi ir tuo, kad turi savybę niekada neapvilti ir neišduoti“.
VDU filosofijos profesorius G.Mažeikis akcentavo, kad pritraukimas ir grupių mobilizavimas yra viena iš simbolių naudojimo suteikiamų galimybių. Vis tik, profesoriaus nuomone, nepamiršti reiktų ir to, kad simbolis gali sukurti ir atmetimo, pasišlykštėjimo reakcijas: kai kuriuos simbolius galime vartoti ir suprasti, kaip atmetimo simbolius.
„Simboliai lyg energijos kaupyklė – mes priskiriame simboliui populiarumą ir po to tas simbolis laipsniškai tą populiarumą perkelia kuriam nors žmogui, kuris nešioja šitą simbolį. Pavyzdžiui, jei mes išaukštiname patriotinius simbolius, tai žmogus, kuris nešioja tokius simbolius, mums atrodo patriotiškas ir mes jam suteikiame daugiau garbės“, – tikino G.Mažeikis.
Ko reikėtų saugotis politikams?
G.Aleknonis pabrėžė, kad simbolio ryšys su prasme, reikšme yra grynai sąlyginis ir sutartinis, o simbolis, nors ateina iš tradicijos, istorijos, praeities, skirtingu laiku ir skirtingoje aplinkoje gali turėti labai skirtingas reikšmes.
Tai akcentavo ir G.Mažeikis, patikinęs, kad tikrai nėra taip, jog simbolis turi vieną vienintelę reikšmę – jis turi skirtingas reikšmes skirtingoms grupėms.
„Be to, simbolis turi savo regimąją ir šešėlinę puses. Regimoji pusė – oficiali, o šešėlinė yra susijusi su mūsų grėsmėmis, baimėmis, nerimu. Savo reikšmes simbolis įgyja komunikacijos, bet taip pat ir kultivavimo metu. Dvi skirtingos žmonių grupės gali patirti visai priešingus jausmus dėl to paties simbolio.
Simbolis turi savo reikšmę savo kalbos struktūroje arba simbolinėje organizacijoje. Jei ta simbolinė organizacija arba kalbos struktūra, kitaip sakant, diskursas, pranešimai yra pozityvūs ir sukelia teigiamas emocijas, tai jis ir bus teigiamas.
Dažniausiai būna taip, kad politiniai simboliai pakliūna į susipriešinimo, priešiškumo lauką, nes politika, visų pirma, yra kova, galinėjimasis ir konkurencija. Tai, kas vienai grupei bus pozityvu, kitai grupei bus negatyvu“, – aiškino VDU filosofijos profesorius.
G.Mažeikis taip pat detalizavo, kad žmonės, kurie neįsitraukia į politiką, į simbolius įprastai žiūri neutraliai arba kaip į absurdą.
