Juk būtent šios dvi jėgos, dešiniųjų visą gyvenimą skelbtos net antivalstybinėmis grupuotėmis, gali būti tos partnerės, su kuriomis jiems ir tebus įmanoma sudaryti valdančiąją koaliciją.
Tokia dėlionė – tik viena porinkiminiame paveiksle, kurį politikai ir Seime, ir už jo ribų jau braižo su didžiausiu įkarščiu.
Be to, jau senokai neapsiribojama vien kalbomis. Pagrindinių partijų vadai ir vadukai mezga neformalias derybas – kas su kuo ir kaip kas žiūrėtų į tą ar aną.
Natūralu – labiausiai tikėtinų rinkimų nugalėtojų rikiuotė tarsi ir aiški.
Ją spėti leidžia ne tik visuomenės nuomonės apklausos, bet ir visas politinis klimatas. Tai – konservatoriai, socialdemokratai, valstiečiai ir „darbiečiai“. Ant patekimo į šį ketvertą slenksčio gali atsidurti ir Liberalų sąjūdis, tačiau jis greičiausiai nebus pagrindinis žaidėjas.
Konservatoriai – labiausiai tikėtini pirmosios vietos laimėtojai, o jiems į nugarą turėtų kvėpuoti socialdemokratai. Trečią ir ketvirtą vietas turėtų pasidalyti valstiečiai su „darbiečiais“.
Tiesa, nežinia, kaip valstiečiams atsilieps su valdžia susijusių skandalų krūvis, kuris dar gali padidėti.
Neaišku ir tai, kokią įtaką rinkimuose turės jėgos, kurios save pateiks ir kurias rinkėjai vertins kaip „visiškai naujas“, taip pat radikaliai nepartinės ir antipartinės grupuotės.
Tarp jų – ir galima „prezidentinė partija“, kurią Prezidentūra, atrodo, vis dar siekia nulipdyti.
Vis dėlto daugmaž aišku, jog pagrindinė kova dėl valdžios vyks tarp dviejų jėgos bei traukos centrų – konservatorių ir vadinamosios centro kairės, kurioje ir bus likusieji pagrindinio ketvertuko nariai.
Ar konservatoriai laimės tiek, kad be jų nebūtų įmanoma suformuoti jokios valdžios? Labai abejotina. Abejotina netgi tuo atveju, jei konservatoriai sugebėtų sudaryti bendrą bloką su papešiotais liberalais.
Kur kas labiau tikėtina, kad socialdemokratai, valstiečiai, „darbiečiai“ ir kiti kartu laimės daugiau. Taigi svarbiausia, kas šioje kompanijoje grieš pagrindiniu smuiku ir diktuos koalicines sąlygas.
Labiausiai panašu, kad geriausius šansus turi socialdemokratai, po to Darbo partija.
Tačiau ir valstiečiai dar nepraranda vilčių, ypač jei pro taip ir nenuleistą 5 proc. rinkėjų balsų kartelę persiropš kas nors iš smulkesniųjų galimų jų prielipų.
Bet kokiu atveju jau dabar vyksta konservatorių ir valstiečių parengiamųjų viliotinių konkursas, o tų viliotinių objektai – socialdemokratai ir „darbiečiai“.
Premjeras S.Skvernelis taip pat aktyviai įsitraukė į šią kampaniją ir jau dabar siekia bent išankstinio sandorio pirmiausia su Darbo partija. Jei valstiečiai, mažesnieji jų palydovai, taip pat „darbiečiai“ sudarytų ką nors panašaus į bendrą bloką, jis turėtų gana tvirtas derybines pozicijas su socialdemokratais net ir tuo atveju, jie jie laimėtų rinkimus.
Kokią savo perspektyvą regi S.Skvernelis, ko gero, šiuo metu neaišku net jam pačiam, tačiau bet kokiu atveju tai reiškia, jog jis jau apsisprendęs dalyvauti rinkimuose ir važiuoti į juos valstiečių vežime.
Visos jo viešos kalbos apie tai, kad tokia tikimybė labai menka, – tik politinė gudrybė.
Neatsilikti mėgina ir konservatoriai, kurie taip pat taikosi į „darbiečius“ bei socialdemokratus. Tiek vienu, tiek kitu atveju dešiniųjų pateikiamas argumentas saviškiams, kuriems nuo to plaukai šiaušiasi, – esą abi šios partijos jau gerokai pasikeitusios ir atsinaujinusios, negana to, „darbiečių“ patriarchas V.Uspaskichas greičiausiai liks Briuselyje.
Žodžiu, kad ir kas laimėtų šias Žiurkės metų lenktynes, jau dabar galima spėti, jog ir naujojoje kadencijoje mūsų laukia ne mažiau spalvinga valdžia ir ne liūdnesnis politinis cirkas nei šią.
