Į klausimus atsako Nacionalinės Pažangos premijos laureatas, menininkas, kultūros paveldo tyrinėtojas, Europos parko ir Liubavo dvaro muziejų įkūrėjas Gintaras Karosas.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Esminių gyvenimo lūžių buvo ne vienas. Pirmasis – tai tapimas menininku. Tai įvyko vidurinėje mokykloje, ketvirtoje klasėje, 1978 m. Po pirmos piešimo pamokos piešimo mokytoja dail. Marija Ladigaitė Vildžiūnienė pasikvietė mano mamą ir jai pasakė, kad „menininkais ne tampama, o gimstama, jūsų sūnus turi talentą“. Nuo tada žinojau, kad būsiu menininku.
Kitas lūžis įvyko 1987 m., kai iš tarpukario Lietuvos geografijos knygelės sužinojęs, kad Europos žemyno geografinis centras yra netoli Vilniaus, ėmiausi ieškoti vietos Europos parko kūrimui ir pradėjau pirmuosius darbus.
Idėja – sukurti Pasaulio meno muziejų po atviru dangumi, kuriame meno kūriniai žymėtų skirtingas kultūras. Tai – meno ir gamtos sintezė, į kurią kviečiami lankytojai iš viso pasaulio. Tada vieninteliu įrankiu buvo kirvis, nebuvo elektros, telefono, kelio…
Gyvenimo lūžiu galima pavadinti ir Liubavo dvaro muziejaus kūrimo pradžią 2008 m., kai pradėjau įgyvendinti idėją apleistą, sunykusią dvaro sodybą prikelti, tiriant ir išsaugant kultūros paveldo vertybes, atmintį ateinančioms kartoms. Tai – didelis kompleksinis darbas, reikalaujantis žinių ir laiko.
Kiekvienas dvaro sodybos pastatas ar įrenginys yra tam tikrai funkcijai atlikti skirtas objektas, tad norint kuo autentiškiau restauruoti ar atkurti, būtina ištyrinėti, suprasti principus, technologijas.
Pavyzdžiui, restauruojant vandens malūną teko pažinti jo svarbiausią inžinerinę, vandens valdymo ir kitas sritis. O restauruojant XVIII a. oranžeriją – suprasti baroko architektūros ir oranžerijų funkcionavimo principus.
Tam tikru gyvenimo lūžiu galima vadinti ir 2017 m., kai su bendraminčiais mokslo ir kultūros žmonėmis įkūrėme asociaciją „Talka Kalbai ir Tautai“. Kad apgintume lietuvių kalbą ir mūsų valstybės savastį prieš tautas niveliuojančius interesus.
Supratau, kad sukauptą patirtį turiu paversti išmintimi, kurią, perduodamas visuomenei, galėčiau skatinti ją plačiau mąstyti, neapsigauti ir susitelkti į Lietuvos išsaugojimą.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Labiausiai mane jaudina esminiai lietuvių tautos klausimai: jos nykimas, savitumo praradimas be brutalios jėgos poveikio. Jaučiu, kad būtina kalbėti, kad žmonės giliau suprastų vykstančius procesus, suprastų lietuviškumo išsaugojimo svarbą.
Tai – mūsų tautos pagrindinis išlikimo garantas interesų persmelktame pasaulyje, kuriame dominavimas ar valstybių užvaldymas vyksta kitokiomis nei seniau priemonėmis – be šūvių ir jėgos, dažnai pačių rankomis…
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Linkiu nepamiršti, kad pirmiausiai esame lietuviai. Su pasauliu turime draugauti, bet visada galvoti apie Lietuvą. Visos sąjungos yra laikinos, jos niekad nebus mūsų Tėvyne.
Saugokime mūsų valstybės savastį, pirmiausia – per lietuvių kalbą. Mokykimės iš istorinių klaidų, kitaip, vaikydamiesi primestų interesų, galime vėl prarasti Lietuvą. Linkiu būti įžvalgiais ir sąmoningais piliečiais.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Gyvenimas nuveda ten, kur turi atsirasti. Mano svajonė visada buvo ir yra Lietuva. Plačiąja žodžio prasme.
Kai ką pavyko nuveikti. Kad ir tai, jog Lietuva tapo Europos centro valstybe, sukurtas plačiai pasaulyje žinomas Europos parkas ir atgimsta kultūros paveldo perlas Liubavo dvaras. Iš apleisto miško ir nurašytų griuvėsių.
Man tikėjimas savo darbo prasme Tėvynei yra pagrindinis visų darbų variklis. Aišku, norėčiau, kad valstybė prisidėtų, juk darbai jai skirti.
Tačiau pagalvoju, tas valstybės paramos nuolatinei tęstinei veiklai nebuvimas yra galimybė tapti stipresniam. Nors labai sunku, jautiesi kaip vėjo gairinamas laukų medis, kurio šaknys tik stipriau įsiskverbia į Tėvynės žemę.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
