Vykstant pogromams Baku į šį milijoninį miestą buvo įvesti sovietų armijos daliniai su tankais ir kita kovine sunkiąja ginkluote. Įvesti vėluojant, o ne pogromams tik prasidėjus.
Kariuomenei pasipriešino azerų aktyvistai, dauguma kurių ligi tol užpuldinėjo, net žudė armėnus, grobė ir naikino jų turtą. Apie armėnų kančias Vilniaus universiteto laikraštyje rašė būsimasis Vilniaus meras Artūras Zuokas, tada pradedantis žurnalistas, kuris lankėsi Baku 1990m. sausio 24-31 dienomis: „Žmonės buvo išmetami pro langus, deginami, žvėriškai mušami“.
Liudijimas juo vertingesnis, nes A.Zuokas neigiamai vertina kariuomenės įvedimą. Jo manymu, armėnų gelbėjimas buvo pretekstas siekiant pagrindinio tikslo – užgniaužti azerų nacionalinį judėjimą, kuriam vadovavo Azerbaidžano liaudies frontas. (Žr.: A. Zuokas. Ką gina tankai Baku gatvėse?// „Universitas Vilnensis“ 1990 vasario 9 ).
Didžiausi susirėmimai su kariuomene Baku gatvėse vyko sausio 19 ir 20 dienomis. Būtent sausio 20-oji dabartiniame Azerbaidžane kasmet labai pompastiškai minima kaip gedulo diena.
Minėjimą organizuoja valdžia, šiemet pats Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas paskelbė kreipimąsi, ragindamas piliečius kuo gausiai dalyvauti įvairiuose renginiuose. Juose, kaip įprasta, bus išsakomi, išrėkiami prakeikimai ir grasinimai Armėnijai bei armėnams.
Lietuvoje, tikriausiai, spaudoje bei internete išvysime straipsnių ar šiaip pasisakymų, kuriuose, kaip ne kartą anksčiau, bus tapatinami 1990 m. sausio įvykiai Baku ir 1991 m. Vilniuje. Ir vienur, ir kitur dėl sovietų armijos veiksmų buvo žuvusių ir sužeistų. Baku, beje, žymiai daugiau negu Vilniuje. Tenai, Baku, tokių buvo ir kareivių bei karininkų.
Tačiau šis skirtumas nėra argumentas paneigiant Baku ir Vilniaus įvykių tapatumą. Svarbu, kas vyko ligi tol Lietuvoje ir Azerbaidžane. Taip pat kaip minimi šie įvykiai dabar, kokie jų momentai akcentuojami.
Lietuvoje, kaip gerai žinoma, Sąjūdis neskelbė neapykantos kitoms Lietuvoje gyvenusioms tautoms, nebuvo jokių prieš jų žmones prievartos veiksmų. Paskelbtoji 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublika pripažino visus jos teritorijoje gyvenančiuosius valstybės piliečiais nepriklausomai nuo jų tautybės.
1991 m. sausį Vilniuje nebuvo tarp gyventojų konfliktų ar muštynių, motyvuotų tautiniu priešiškumu. Į sovietų vidaus kariuomenės ir armijos prievartos veiksmus buvo atsakyta taikiais mitingais, kuriuose dalyvavo iš visos Lietuvos atvykę tūkstančių tūkstančiai žmonių.
Naktį iš sausio 12 į 13-ąją kariškiai nušovė 13 beginklių žmonių, keli šimtai buvo sužeisti ar kitaip nukentėjo. Neprievartinio pasipriešinimo akivaizdoje SSRS vadovai nedrįso griebtis plataus masto jėgos panaudojimo, kariškiai buvo sugrąžinti į kareivines.
Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje minimi kaip liūdna ir drauge garbinga sukaktis, bet niekada nesišvaistoma kaltinimais ir grasinimais Lietuvoje gyvenantiems kitų tautybių žmonėms.
Tuo tarpu Azerbaidžano kelią į valstybės sukūrimą yrant Sovietų sąjungai lydėjo kitataučių – armėnų pogromai, žudynės ir visuotinis išvarymas. Būtent visuma veiksmų, kuriuos priimta vadinti etniniu valymu.
Tiesa, jis prasidėjo dar tolimais sovietiniais metais, kai į Azerbaidžano įjungtoje vadinamojoje Nachičevanės autonominėje sovietų socialistinėje respublikoje, kur 1917 m. armėnai sudarė apie pusę gyventojų, Baku valdžia visokiomis priemonėmis skatindavo arba priversdavo juos išvykti į Armėniją arba kitus SSRS kraštus.
Suprantama, sovietiniais laikais žudyti armėnų, kaip po 1917 m. revoliucijos apimtame sumaišties Kaukaze darė azerai ir ten įsiveržusi turkų kariuomenė, Azerbaidžano valdžia jau negalėjo. Tačiau išstūmimas be kraujo praliejimo, nors ilgai užsitęsęs, pasirodė veiksmingas. 1989 m. Nachičevanės ASSR teritorijoje armėnų nebeliko.
Kitoje į Azerbaidžaną įjungtoje žemėje, Kalnų Karabacho autonominėje srityje, armėnų buvo daugiau kaip 90 proc., ir ten jų išgyvendinti Azerbaidžano valdžiai nesisekė. Užtat ji stengėsi riboti srities ekonominį vystymąsi, armėnų kultūrinį gyvenimą.
Ne kartą Kalnų Karabacho armėnai kreipėsi į Maskvą su prašymais prijungti jų sritį prie kaimyninės Armėnijos SSR, bet teigiamo atsakymo nesulaukdavo.
M.Gorbačiovo pradėtos pertvarkos sąlygomis Kalnų Karabacho autonomijos liaudies deputatų taryba 1988 m. vasario 20 d. priėmė kreipimąsi dėl srities perdavimo iš Azerbaidžano SSR sudėties į Armėnijos SSR. Maskva delsė, iš esmės nesutikdama daryti tokių teritorinių pakeitimų, o Azerbaidžano Sumgaito pramoniniame mieste azerai surengė pasibaisėtiną armėnų pogromą.
Sadistiškos žudynės, moterų prievartavimas priminė armėnams masines žudynes Kaukaze po 1917 metų ir jų bei kitų tuometinės Turkijos krikščionių tautų genocidą 1915-1923 metais. Jį Turkija ligi šiol neigia, o dabar taip pat elgiamasi šiuolaikiniame Azerbaidžane.
Jo valdžia atsisakė derėtis su Kalnų Karabacho armėnų vadovais, o 1991 m. oficialiai panaikino šios srities autonominį statusą.
Tiesa, po šio žingsnio sritis buvo paskelbta Arcacho (toks Kalnų Karabacho senas armėniškas pavadinimas) respublika. Remiama Armėnijos, ji sėkmingai atrėmė Azerbaidžano kariuomenės puolimą ir užėmė keletą jo rajonų.
1994 m. buvo sudarytos paliaubos, bet Azerbaidžanas rengiasi revanšui. Tai pasireiškia ne vien susirėmimais paliaubų linijoje, kariuomenės stiprinimu, bet neapykantos armėnams kurstymu tarp šalies gyventojų. Armėnija kaltinama ne tik dėl Kalnų Karabacho atėmimu iš Azerbaidžano.
Neigiamas pats armėnų – vienos iš seniausių krikščioniškų tautų – egzistavimas istorijos eigoje. Visa dabartinė Armėnijos Respublikos teritorija, esą dar XIX amžiaus pradžioje buvo apgyventa azerų, o armėnus iš Turkijos ten tariamai perkėlė Rusijos carai.
Tad Azerbaidžano propagandistų aiškinimu armėnai nėra tauta, neturi jie ir savo žemės. Šitaip ruošiamas pateisinimas galimam naujam armėnų genocidui, kuris būtų vykdomas Arcacho ar net Armėnijos teritorijų užgrobimo atveju.
Tuo tarpu Azerbaidžano diplomatai užsienyje verbuoja už apmokėtas keliones į savo šalį ar kitokį atlyginimą žurnalistus ir kitokius sugebančius rašyti asmenis platinti šią propagandą ar bent palankiausiai vaizduoti Azerbaidžaną ir jo valdžios politiką. Neminint armėnų pogromų, etninių valymų, kraštutinės neapykantos jiems kurstymo.
Deja, tokių diplomatų veikla pastebima ir Lietuvoje. Greta Azerbaidžano ambasadai kaip ir tarnaujančio „influencerio“, viena muzikologė ir publicistė „Lietuvos aide“ pateikė savo kelionės įspūdžius „Baku etiudai“.
Tačiau etiuduose smerkiama ir Kalnų Karabacho „armėniška okupacija“, kuri pažeidžia, esą, viso pasaulio pripažintą Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Neminima, aišku, jog atkūrus tokį „vientisumą“, armėnams Kalnų Karabache tektų pabėgėlių dalia.
Tad skiriasi ne tik sausio įvykių Lietuvoje ir Azerbaidžane aplinkybės, bet taip pat iš jų padarytos išvados.
