Į klausimus atsako filologas ir literatas, Tautos Namų Santaros pirmininkas Antanas Gudelis.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Neįsivaizduoju kito reikšmingesnio savo gyvenimo įvykio, kaip Nepriklausomybės atgavimas ir visa, kas su tuo susiję: Sąjūdžio mitingai, Kovo 11–oji, Sausio 13–oji.
Tai sakydamas, nemanau esąs originalus – tą patį sakytų daugelis mūsų kartos žmonių. Tai buvo neatšaukiamų liudijimų sau patiems ir pasauliui metas, patvirtinęs, kad lietuvių tauta verta laisvės ir nepriklausomos valstybės. Kartu tai buvo didysis išsipildymas visiems, kurie nebuvo susitaikę su sovietine okupacija.
Buvo pralaužti vartai visos tautos būčiai, ir tai įvyko antrą kartą XX amžiuje, po lemtingojo 1918 m. Vasario 16–osios tektoninio lūžio, be kurio nebūtų ir Kovo 11–osios nepriklausomybės.
Manoji 1941–1945 metų gimimo karta didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno sovietinės okupacijos sąlygomis, kuri kiekvienam kėlė kertinį asmenybės dvasinio išlikimo testą.
Neįsivaizduočiau, kad mano vidinis santykis su okupacija galėjo būti kitoks nei mano šeimos. Tėvų namuose nuolat matydavau mūsų apylinkių partizanus, eidavau vaikišką sargybą, kai jie kartas nuo karto prisiglausdavo mūsų sodyboje, tektų daug pasakoti, kaip mūsų šeimai pavyko išsisukti nuo tremties.
Taigi, negalėčiau sakyti patyręs kokį nors pažiūrų ar vidinių, vertybinių nuostatų lūžį. Draugų ir bendraminčių rate, sakyčiau, galiojo Konfucijaus maksima, kad „egzistuoja epochos, kai būti garsiam ir turtingam yra amoralu“.
Man patiko Stendalio pasakymas, jog matematika tuo gera, kad joje neįmanoma meluoti. Tačiau aš buvau pasirinkęs lituanistiką, literatūrą. Rašiau pjeses, pasakas vaikams, jose viskas buvo išgalvota, viskas fantazija, bet tai buvo nekonjunktūrinis melas. Verčiau pjeses iš užsienio kalbų, bet vertimas irgi neleidžia meluoti. Rašiau apie teatro spektaklius, kurie, mano akimis žiūrint, buvo autentiški.
Esu įsitikinęs, kad buvo daug žmonių, neišdavusių Lietuvos ir nepriklausomybės idėjos „nei darbais, nei žodžiais, nei mintimis“. Nors ir buvo išoriškai prisitaikę, bet nesusitaikę, kitaip nebūtų buvę Atgimimo, Kovo 11–osios ir Sausio 13–osios, kai buvo stota į akistatą su likimu, atsirėmus tik į save ir savo tautą, nesitikint iš nieko pagalbos.
Kartoju žinomas tiesas, bet man šiuo atveju jos yra esminės. Matau jas, atpažįstu kaip gyvąją Vasario 16–osios ir Kovo 11–osios Lietuvos tradiciją: kultūrinio, tautinio Atgimimo, mūsų modernybės tradiciją.
Nuotraukoje aš stoviu ant Vilniaus Tauro kalno, prie paminklinio akmens, skirto istorinės Tautos namų idėjos šimtmečiui. Ant akmens iškaltos dvi datos: 1907–2007. Pirmoji žymi vieną iš mūsų kultūrinio, tautinio Atgimimo datų, kai buvo įsteigtos Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijos: jas steigiant Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis iškėlė Tautos namų – Tautos rūmų – kultūros rūmų idėją. Tų rūmų statybai už aukas šiame kalne 1911–1913 metų laikotarpiu buvo įsigytas sklypas.
Tai buvo turbūt pirmoji bendruomeninė lietuvių tautos nuosavybė Rusijos imperijos valdomame Vilniuje; prisiminkime, kad 1918 m. Vasario 16–osios Nepriklausomybės Aktą Lietuvos tarybos nariai pasirašė išnuomotose patalpose, kur dabar yra Signatarų namai.
Sumanymas prikelti neįgyvendintą Tautos namų idėją ir istoriniame sklype pastatyti šiuolaikinius Tautos namus iškilo dar Sąjūdžio laikotarpiu, atkuriant Nepriklausomybę.
Šią idėją palaikė šimtai žinomų Lietuvos kultūros, mokslo, politikos ir verslo veikėjų – tai buvo žmonės, kūrusieji Sąjūdį, Kovo 11–osios Nepriklausomybės akto signatarai, buvę Pirmosios vyriausybės nariai. Tai buvo mūsų amžiaus antrojo tautinio Atgimimo žmonės, o jų iškeltą šiuolaikinių TN idėją tektų laikyti naujojo tautinio Atgimimo projektu.
Tos pilietinės iniciatyvos pagrindu 1992 m. susikūrė visuomeninė organizacija Tautos namų santara. Ketvirtį amžiaus truko visuomenininkų pastangos apsaugoti istorinį Tautos namų sklypą ir pasiekti, kad įsipareigojimus dėl TN projekto įgyvendinimo prisiimtų Lietuvos valstybė ir Vilniaus savivaldybė.
Tiek pat laiko truko Tautos Namų Santaros narių bendradarbiavimas, virtęs tikra bendražygių bičiulyste. Neseniai Viktorija Daujotytė sugalvojo smagų mūsų organizacijos narių vardą – Namiškiai. Iš jų tarpo per visą laikotarpį, gyvas būdamas, savo noru niekas nepasitraukė.
Deja, daugelis taip ir nesulaukė 2018 m. birželio 30–osios, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl Tautos namų.
Neminėsiu daugelio TN idėjos rėmėjų, kurių nebėra gyvųjų tarpe, išvardinsiu tik dalį mūsų organizacijos narių, kurių netekome: Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius, Albertas Rosenas, Vytautas Merkys, Zenonas Rokus Rudzikas, Romualdas Ozolas, Vaidotas Antanaitis, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Tautos namų santaros garbės pirmininkai Justinas Marcinkevičius ir Algimantas Nasvytis.
Juokaudavom, kad Tauras – Pamėnkalnis buvo sunkiausiai įveikiamas kalnas, nors tarp mūsų yra Everesto nugalėtojas Vladas Vitkauskas, patyrę alpinistai Vitalijus Stepulis, Juozas Antanavičius, Audrius Žiugžda ar neseniai į M. K. Čiurlionio viršūnę įkopęs jo vaikaitis Rokas Zubovas.
Nebijočiau paklausti, ar tokią asmenybių ir profesijų įvairovę galima būtų sutikti dar kurioje kitoje visuomeninėje organizacijoje ar politinėje partijoje?
Be jau minėtųjų, kurių pavardės, profesijos, akademiniai ir kitokie nuopelnai visuomenei buvo ir yra gerai žinomi , tektų vardinti dar nemažai kitų idėjos bendražygių kaip filosofai Arvydas Šliogeris, Vytautas Rubavičius, gamtosaugininkas Romas Pakalnis, etnologas Libertas Klimka ar visuomenininkas Donatas Balčiauskas, kurio profesija yra statybos ekonomika; architektai Vytautas Brėdikis, Leonardas Vaitys, Jonas Jakaitis; istorikai Algimantas Kasparavičius, Česlovas Laurinavičius, Meilė Peikštenienė, Vladas Sirutavičius, Virginijus Jocys; buvę pirmųjų vyriausybių ministrai Albertas Sinevičius, Rimantas Klimas, Julius Laiconas, Gintautas Žintelis, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Stasys Stačiokas.
Neįmanoma čia būtų atpasakoti visos, nuo 1992 m. prasidėjusios epopėjos, iš kurios visuomenei tik maža dalis tėra žinoma.
Pridurčiau tiktai, kad vieni iš TN projekto ir visuomeninės organizacijos kūrėjų buvo 1967–ųjų metų Rasos šventės organizatoriai, Indijos bičiulių draugijos nariai Jonas Trinkūnas, Vacys Bagdonavičius ir šių eilučių autorius. Su „Indijos bičiuliais“, Rasos šventėmis ir to meto tautiniu jaunimo sąjūdžiu siečiau reikšmingiausią savo jaunystės dvasinio ir pilietinio brendimo laikotarpį.
TN projektas, su kuriuo susijusi nemaža mano gyvenimo dalis, savaime suprantama, galėjo būti įmanomas tik nepriklausomoje Lietuvoje – jis padėjo susipažinti su daugeliu žmonių, įgyti tikrai įdomios, gal net neprilygstamos patirties.
Pusiau juokais, pusiau rimtai, galėčiau pasakyti, kad tas projektas mane pavertė „vienos idėjos, vieno kalno vienuoliu“. Turėjau atsisakyti kitų dalykų, nesugebu savęs padalinti keliems darbams.
Teko įsitikinti, kad net vieną darbą padaryti yra nelengva. Atrodytų, kad tai toks paprastas dalykas: už visuomenės aukas pirktas sklypas, kurį reikėtų laikyti istorine mūsų tautos relikvija, neturi būti naudojamas komerciniams tikslams; ne tik istoriniu, bet ir gamtiniu, urbanistiniu atžvilgiu išskirtinė Lietuvos sostinės vieta neturi kitos, lygiavertės vietos statyti Kultūros rūmams; pagaliau, tai yra istorijos testamentu virtusios Tautos namų idėjos įgyvendinimas.
Deja, apgailėtina buvusių Profsąjungų kultūros rūmų privatizavimo istorija TN projekto įgyvendinimą visam ketvirčiui amžiaus pavertė tikra nuobodulio pasaka. Toji „pasaka“, nebijau pasakyti, virto tikru garbės testu ne vienam iš mūsų politikų, ir, žinoma, kantrybės išbandymu visai mūsų organizacijai.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Nevisavertiškumo kompleksas, kuris nemaža dalimi buvo primestas bei įgytas istoriškai, ir kurį pastaraisiais dešimtmečiais sąmoningai ar nesąmoningai diegė dalis mūsų viešųjų intelektualų ir politikos komentatorių.
Pergyvenome laikotarpį, kurį mūsų kartos rašytojas Petras Dirgėla pavadino „Iš sąjungos į sąjungą“. Europos Sąjungą mes pasirinkome savo noru, bet kartu šis pasirinkimas tapo nauju išbandymu ir iššūkiu. Nepasakyčiau, kad mes tą išbandymą garbingai išlaikėme.
R.Ozolas mums yra palikęs ironišką kalambūrą – „integruotis be likučių“. Atrodo, jog kai kas tokį integravimąsi suvokė be jokios ironijos, kaip pažangos rodiklį ir šaukinį.
Buvimą ES suvokiu kaip laisvės, demokratijos ir kūrybos prielaidą, kaip mūsų tautos ir valstybės įsipareigojimą kitoms Europos tautoms ir valstybėms, o ne kaip kažkokią direktyvą.
Žmogaus teises pirmiausia noriu suvokti kaip moralinę kategoriją, o atviros asmenybės ir visuomenės idėją – kaip kiekvienos sveikos asmenybės ir visuomenės laisvą pasirinkimą, o ne kažkieno direktyvą, nuo kurios iki represyviosios sistemos atgimimo ir konformizmo tėra vienas žingsnis.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Išsaugoti drąsą būti savimi, nes be drąsos negali atsirasti jokios kitos dorybės.
Drąsai priskirčiau ir drąsą atpažinti pasaulio, realybės kontūrus ir nepasiduoti tuščioms iliuzijoms.
Išsaugoti tikėjimą žmoniškumo galia, atpažinti lietuvybės galias ir kurti tikėjimą Lietuvos ateitimi.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Svajonės žymi vaikystės ir jaunystės laikotarpį, o mano amžiuje... Norėčiau pabaigti tai, ką esu pradėjęs, norėčiau atlaikyti tai, kas dar manęs laukia. Nesvarstau, ar galėjo būti kitoks mano gyvenimo kelias.
Labai norėčiau, kad TN projektas įsikūnytų ir kaip istorijos testamentas, simbolinė Vasario 16–osios ir Kovo 11–osios Lietuvos jungtis, ir kaip šiuolaikiški kultūros rūmai su M. K. Čiurlionio ir J. Basanavičiaus salėmis, Atgimimo idėją įprasminančiomis erdvėmis, visuomenės susirinkimų centru.
Kad tie, kurie į juos ateis, nebūtų praradę troškimo ar smalsumo suvokti, atpažinti savo prigimtį, savo šaknis, kultūros ir istorijos vertes.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
