Mažai kam žinoma iki paskutinės minutės bokšte dirbusiųjų matyta pusė su keistais ženklais, neišklausytais įspėjimais, tikrosiomis kovomis ir aukomis.
„Be bokšto – neišeisiu, pasakiau, ir vienas prie durų laukiau nuo septintos ryto iki septintos valandos vakaro“, – portalui lrytas.lt pasakojo tuometinis televizijos bokšto viršininkas Algirdas Ramanauskas.
Išgyvenimais dalijosi ir tuometė ekskursijų tarnybos viršininkė Žaneta Papšienė bei tos pačios tarnybos darbuotoja Regina Tauginienė-Narbutienė. Abi tą naktį budėjo ekskursijų tarnyboje, kurioje dirbo nuo pat bokšto atidarymo 1980-aisiais.
Su buvusiais televizijos bokšto darbuotojais susitikome jų darbovietėje. Eidami pažįstamais koridoriais, akimis jie lydėjo kiekvieną naują detalę ir ne kartą suvirpėjusiais balsais pasakojo apie grįžusius prisiminimus. Verta paminėti: nė vienas už ilgametį darbą ir atsidavimą neturi galimybės bokšte lankytis nemokamai.
Apie puolimą įspėjo net Seimo narius
Ne tik įtarė apie bokšto užpuolimą jo darbuotojai, bet ir žinojo, kas jį vykdys. Deja, niekas neišklausė jų ir iki šiol paliko nuoskaudą bei dvejonę, kad galėjo būti kitokia baigtis.
R.Tauginienė-Narbutienė: Žinojome, kad jis bus ir kas tam vadovaus. Kalbėjomės, kad vadovaus gerai bokštą žinantis žmogus. Jautėme pareigą apie tai pranešti. Vieną dieną nuėjome į Seimą ir pirmam sutiktam parlamentarui (pavardė redakcijai žinoma, – aut. past.) viską pasakėm.
Jis pakraipė galvą ir tepasakė: „Jeigu jau puls tai puls, mes tai neapginsim“. Ir viskas. Likom priblokštos ir nusivylusios (…). Daugiau niekam ir nepasakojom, juk pabandėm kartą...
Mūsų įtarimai nebuvo tušti, matėm ženklus. Prasidėjo nuo ryšių trikdžių, o žinojom, kas atsakingi ir kas ką tvarko. Vėliau (po sausio įvykių, – aut.past.) visa tai pasitvirtino. Vienas iš jų buvo Subotinas (Jurijus, – aut.past.) Liūdniausia, kad ir kiti susiję asmenys tebevaikšto gatvėse.
A.Ramanauskas: Net kai išjungėm siųstuvus po E.Bučelytės kalbos (…) iki paskutinės minutės netikėjau, kad televizijos bokštą gali pult iki skambučio. Paskambino Rita Dapkutė (Informacijos biuro Aukščiausiojoje Taryboje direktorė, – aut.past.), kuri pasakė, kad bus puolamas televizijos bokštas.
Tada supratom, kad mums nepavyks išsisukt. Iš valdžios daugiau niekas neskambino, tik kolegos iš visos Lietuvos, 42 objektų. Man iki šiol pikta, kad tokiu įtemptu periodu buvau paliktas vienas vienintelis.
Kruvinąją naktį buvo pačiame centre
Įtarus artėjančius neramumus, ekskursijų tarnyba kurį laiką jau nepriėmė lankytojų, bet kvietė susišilti atvykusius. Daugybė žmonių buvo atvykę ir tą naktį, kur budėjo trys darbuotojos.
Ž.Papšienė: Staiga atbėgo moteris ir pasakė, kad sūnaus paskambinęs įspėjo apie tankus, važiuojančius iš Šiaurės miestelio link televizijos bokšto. Aš nuėjau į radijo mazgą ir pasiūliau įspėti žmones dėl tankų (…). Bet atrodo, kad visi buvo įpratę prie jų ir neatkreipė dėmesio.
R.Tauginienė-Narbutienė: Kariai mums liepė išeiti iš pastato, nes viską užpils vandeniu. Ir net, kai užpylė požeminę galeriją, mes tebelikom tarnybos pastate (…). Vienas darbuotojas tada pasakojo, kad jį puolę kareiviai atrodė tarsi vartoję narkotikų – puldami jį, godžiai gėrė pilamą vandenį. Tada viskas įvyko... o slapčia stebėjome visą naktį.
Gyvybes išsaugojo per smogikų klaidą
Į siųstuvų salę trečiame aukšte įsiveržę „Alfa“ smogikai negalėjo iškart rasti penkių pasislėpusių darbuotojų su A.Ramanausku priešaky, nes aklinoje tamsoje neturėjo kuo pasišviesti.
A.Ramanauskas: Mes slėpėmės už vienų iš 32 durų mažoje patalpoje (…). Jiems beliko laužti kiekvienas duris ir mūsų ieškoti.
Dar prieš pradėdami mūsų ieškoti, jie išdaužė visus langus, kadangi žinojo apie cheminę gaisro gesinimo sistemą (…). Vos vienu mygtuku buvo galima paleisti dujas, kurios būtų pražudžiusios visus esančius bokšte. Tiek mes, tiek jie žinojo tai, todėl ir daužė langus, o mes jo irgi nejungėm, tikėjom, kad dar galima išgyventi (…).
Mus suradę smogikai išrikiavo prie sienos, maniau, kad jau viskas (…). Bet jie iš vado M.Golovatovo išgirdo: „Į mišką“ (…). Vedė mus per antrą aukštą, kur lifto aikštelėje pamatėme milžinišką kraujo balą. Ten turėjo būti baisi susidorojimo scena, nes ir ant sienų buvo kruvinų rankų pėdsakai, tik kūno nebuvo.
Mano manymu, būtent šioje vietoje ir buvo nušautas jų kariškis – V.Šackichas, atsisakęs šaudyti į žmones (…). Kiek žinau, jo kūną pervežė į S.Konarskio gatvę ir skelbė, kad neva ten nušovė.
(…) Kai mus nuvedė prie šlaito ir išrikiavo, galvojom, kad čia sušaudys. Bet mums liepė eiti. Pirmus šešis žingsnius eidamas galvojau, ar esu gyvas. Tada susiriečiau į kamuolį, nusiritau šlaitu ir nubėgau namo (…).
Sutiko ir nesavų žmonių
A.Ramanauskas: Paryčiais į mano namus atėjo kolega ir pakvietė važiuoti į Seimą (…). Ten iškart nuėjau į Ryšių centrą, iš kurio iki pat pietų atsakinėjau į skambučius iš Varšuvos, Maskvos ir net Madrido, ambasadų atstovams pasakojau apie situaciją pas mus.
R.Tauginienė-Narbutienė: Visus buvusius prie bokšto ragino važiuoti prie Seimo. Aš irgi greitai apsižvalgiau ir pamačiau autobusiuką, nubėgau į jį, galvojau važiuos ten pat. Įšokusi apsidairiau ir nustėrau – ten buvo ne mūsų žmonės. Jų reakcijos, kai paklausiau, ar važiuoja į Seimą, iki šiol negaliu apibūdinti. Bet staigiai spėjau iššokti.
A.Ramanauskas: (…) Kai mes bandėm važiuoti Seimo link, mums kelią pastojo automobilis. Išlipom nesupratę, kas vyksta, o prie mūsų priėję civiliai apsirengę vyrai sako: „Mes pasiruošę, atvažiavom iš Kauno, bus šaudyt galima ar ne“ ir parodė bagažinę, pilną automatų.
O man galvoje buvo įstrigę V.Landsbergio žodžiai: tik nepasiduokit provokacijoms.
Vienintelis matė vaizdą po sausio 13-osios
Pirmadienį darbuotojai sugrįžo į darbą, nors net nenutuokė, ką ras ir kas vyks toliau. Taip pat teko ieškoti namo nesugrįžusių darbuotojų.
A.Ramanauskas: Aš buvau vienintelis iš Telecentro, matęs bokšto vidų po sausio 13-osios. Buvo nuspręsta patikrinti bokšto patalpas, nes kilo įtarimas apie ten likusius žmones, lydėjau sudarytą komisiją (…). Restorane, kur kariai šventė užėmimą, pamačiau siaubą: viskas buvo sudaužyta, baras tuščias, maisto sandėliai suversti, maistas išdraskytas. Tik žmonių niekur neradom.
Visgi vienas darbuotojas iki pirmadienio ryto sėdėjo savo poste – mobilaus telefono ryšinėje – 13 aukšte, nes niekas jo nepakeitė, o ir jis neišėjo.
R.Tauginienė-Narbutienė: Atėję sausio 14-osios rytą pamatėm rusų žurnalistą Aleksandrą Nevzorovą, jis sakė kuriantis filmą, mes net viską aprodėm. Bet jo sukurtas filmas „Mūsiškiai“ („Nashy“) sukrėtė ir mus, ir visą Lietuvą. O lietuviai žurnalistai niekas neatėjo, kai dar buvo galima nufilmuoti tikrąjį vaizdą.
„Darėm viską, kad jų planas neišdegtų“
Tuometinis bokšto direktorius buvo ir inžinierius, dalyvavęs ne tik derybose dėl programų transliacijų, bet ir turėjęs patikrinti sistemas bei siųstuvus.
A.Ramanauskas: Sausio 14-ąją susitikime su kariškiais derėjomės, kad leistų transliuoti po vieną Lietuvos televizijos ir radijo programą, už tai mes būtų dirbę, o jie transliavę rusiškas programas. Aišku, jie nesutiko. Mums buvo nurodyta patikrinti, ar nenukentėjo siųstuvai (…). Su pamainos viršininke Aldona Petronyte, lydimi kariškių, siųstuvų salėje pradėjome patikrinimus.
Ji man mirktelėjo, aš nesuprasdamas dar jos plano, irgi pritariamai mirktelėjau. Ir tada ėmėmės diversijos (…), kurios negalėjo išspręsti net iš Maskvos ir Leningrado iškviesti specialistai iki pat rugpjūčio. Esmė buvo ta, kad sukeitėm siųstuvų kabelius (…). Sutvarkymui užteko sekundės – tik reikėjo žinoti (šypsosi.)
Iš tiesų, sausio 13-oji, man buvo tik pradžia, tada prasidėjo baisesni dalykai (…). Kai jie patyrė fiasko su transliacijų bandymais, sulaukiau J.Subotino skambučio skubiai atvykti, kitaip jis pats pas mane su tanku atvažiuos. Bet vos padėjęs telefoną, čiupau kepurę ir išdūmiau iš namų dviem savaitėms (…). Jie suprato, kad tik aš galiu pajungti sistemas, o aš net nebandžiau padėti.
„Vieno dalyko niekam dar nepasakojau“
Apie šį įvykį tuometis bokšto direktorius tikino dar niekam nepasakojęs. Viskas įvyko Telecentro darbuotojams su žurnalistams rengiant bado akcijas S.Konarskio gatvėje priešais užimtą pastatą.
A.Ramanauskas: Man pavyko išvengti dar vienų skerdynių Vilniuje. Berods liepos pabaiga buvo, paryčiais pamačiau link mūsų atvažiuojančius du pilnus kareivių sunkvežimius. Supratau, kad geruoju nesibaigs, o vagonėlyje buvau vienas vyras su šešiomis ar septyniomis moterimis.
Nuėjau prie majoro, o jis man tiesiai šviesiai pasakė: „Atvažiavom jus likviduot, per daug įkyrėjot“. Mano taktika buvo vilkinti laiką, kol pradės švisti ir išeis į gatves žmones.(…). Pasiūliau jam nušauti mane vieną.
Tada bandžiau moralizuoti, klausdamas, ką jis žmonai vakare pasakys, kaip džiaugsis apdovanojimu už žmonių šaudymą (…). Pasirodė, kad jis nusiteikęs neagresyviai, tai pasiūliau: „Pasikalbėkim kaip karys su kariu, tu majoras, aš vyr. leitenantas. Abu esam kariai, kas atsitiko, kad esam skirtingose barikadų pusėse?“
Besikalbant, atbėgo žurnalistas, bet jis neiškart drįso prieiti. Pamatęs, kad mes nesipykstam, paprašė priimti į pokalbį. Prisistatęs pasakė, kad yra Amerikos lietuvis (…). Iškart ramiau pasijutau, nes prie žmonių tokie dalykai nedaromi. Tad vis verčiau jo klausimus majorui, kuris juokėsi ir atsakinėjo (…).
Gerokai prašvito, o žurnalistas sugalvojo, kaip užbaigti mūsų pasišnekėjimą – pakišo genialią mintį (…). Sako: „Vyrai, mes čia tryse sprendžiam tokias svarbias tarptautines problemas, kam reikalingas šaudymas, žudynės?“ (…) Sako: „Aš išsitrauksiu dolerį ir ant jo visi pasirašykim savo pavardes, vietą, datą, laiką, kad mes trys priėmėm labai gerą sprendimą“.
Taip mes pasirašėm taikos sutartį ant dolerio ir atidavėm majorui, jis paėmė su šypsena. Mes sutarėm, kad tą pačią dieną, tą pačią valandą čia po metų susitiksim (…). Aš nėjau kitais metais (šypsosi). Užteko, kad tada išsigelbėjom, daugiau nieko negirdėjau apie tą žurnalistą.
Viskas apsivertė per naktį
Žinios apie situaciją Vilniuje pasklido labai greitai, staiga griuvo planai ir prasidėjo provokacijos.
Ž.Papšienė: Kai naktį išbėgome iš tarnybos patalpų, pamatėm tikrą peklą. Bėgom (…) slėptis pas moteriškę į butą. O mano du vaikai ir vyras, nežinia kur, tai paprašiau paskambinti (…). Mamai paskambinusi pasakiau, kad negaliu ilgai kalbėti, nes aš pas svetimus žmones. O ji man pasakė: „kokie mes svetimi, mes visi savi“. Iki šiol prisimenu tą frazę.
Tada sulaukiau skambučio dėl spausdinamų pirmųjų mūsų pašto ženklų, platino juos vokiečių agentūra (…). Jos vadovas man pasakė parašyt telegramą vokiečių kalba, kad Lietuva jau užimta, bet bent jau pašto ženkluose liksim laisvi.
Po to paskambino redaktorė iš Maskvoje. Mano vyras buvo parašęs knygą apie Vilnių, ji turėjo būti atspausdinta Maskvoje. Bet redaktorė verkdama prašė atleidimo, nes jau viskas buvo aišku...
Pateko ir į pučą Maskvoje
Tais pačiais metais rugpjūčio 19-22 d. įvyko pučas Maskvoje. Įvykių centre neplanuotai atsidūrė ir A.Ramanauskas.
A.Ramanauskas: Tais metais man nebuvo nė dienos ramybės. Sugalvojome transliuoti pogrindinę televiziją (…). Mes kūrėm siųstuvus, o jie gaudė ir naikino (…). Nors jau buvom Vilniuje 4 mažus pastatę, efekto norimo nebuvo ir sutarėm, kad bokšto įrangą kūrusio instituto darbuotojai mums pažadėjo nemokamai projektą parengti, tik reikėjo paimti iš Maskvos (…).
Rugpjūčio 19 d. nuvažiavau ten (…) pamačiau išlipęs iš traukinio visur tankus. Pajutau, kad kažkas negerai, žmonės susijaudinę. Užkalbinau dvi bobutes (…). O jos man sako: „Stalinas grįžo“ (juokiasi) (…). Tada man institute pasakė, kad dar palaukt reikės, tai nuvažiavau prie Raudonosios aikštės, kur jau ruošėsi mitingui, tanketės buvo paruoštos (…)
Visiems liepė eiti prie Baltųjų rūmų, kur barikados buvo statomos, kaip Vilniuje ir girdžiu kalbant šalia: mes nepasiduosim kaip Vilniuj (…). Atvažiavo ten ir B.Jelcinas, ant tanko užlipęs kreipėsi į žmones, o aš priėjęs glosčiau tanką (juokiasi). Tada supratau, kad viskas bus ramu (…). Maskvoje dar būdamas sužinojau, kad pučas žlugo.
Ėjo atsiimti bokštą
Žlugus pučui, Lietuvoje nebuvo ruošiamasi ramiai gyventi su užgrobtu bokštu.
A.Ramanauskas: (…) Vos grįžęs į Lietuvą, nuėjau į darbą. Ten jau visi kalbėjo, kad reikia pareikšti kariškiams ultimatumą, kurie užėmę televizijos bokštą ir sako, gal pavyks atsiimti. Ir išsiuntė mane... Pasakė ir vykdau (šypsosi). Rugpjūčio 22 d. atvažiavau prie administracinio pastato, sargybiniui prisistačiui ir pasakiau, kad atėjau atsiimti televizijos bokštą, parodžiau pažymėjimą (…).
Po kiek laiko vėl pasibeldžiau, paklausiau, kaip atiduos bokštą, jis mane pasiuntė... Vėl stoviu vienas, joks valdžios atstovas nepasirodė. O negalėjau grįžti be bokšto (šypsosi). (…) Naiviai vienas stovėjau. Po kiek laiko atvažiavo deputatai keli, žmonių prisirinko, o neatiduoda to bokšto ir viskas.
Tai nuo septynių ryto iki septynių vakaro stovėjau ir tada pasakė, kad galim pasiimt bokštą. Išėjo kariškiai ir padavė raktus bei pradėjo techniką išvaryti savo. O mums jau buvo nurodyta tą patį vakarą ištransliuoti lietuvišką programą.
(…) Kasmet sausio 13-ąją ateinu prie bokšto. Tik vieną kartą praleidau, pačias pirmąsias metines. Labai norėtųsi viską užmiršti, bet niekaip negaliu.
