Tačiau, pasak ekspertų, sąvokos vartojimas dar nėra žinojimas, ką ji iš tiesų reiškia.
„Gerovės termino negalima naudoti, kaip nori. Tačiau gerovės terminą dabar valkioja kas netingi. Atviras klausimas, kiek politikai žino istorinę šio termino reikšmę“, – portalui lrytas.lt sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo administravimo instituto profesorius Arvydas Guogis.
Lietuvą apėmusi gerovės manija
Ruošdamasis rinkimams G.Nausėda kvietė kurti gerovės valstybę.
Rudenį, subyrėjus „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai Seime, ją pakeitė Vytauto Kamblevičiaus vadovaujama frakcija „Lietuvos gerovei“. Maža to, V.Kamblevičius kartu su į prezidento postą kandidatavusiu Arvydu Juozaičiu steigia partiją „Santalka Lietuvos gerovei – čia yra Lietuva“.
Gerovės terminą pasigavo ir Naglis Puteikis, pervadinęs Centro partiją į „Centro partija – gerovės Lietuva“.
Krikščionių sąjungą „Santarvė ir gerovė“ steigti ruošiasi ir nuo koservatorių atsiskyręs Rimantas Jonas Dagys.
„Apibrėžimų, kas ir kokia yra gerovės valstybė, daug. Bendriausia prasme tai valstybė, kuri įpareigota imtis atsakomybės už piliečių gerovę. Bet šiuo atveju svarbu suprasti, kad turima galvoje valstybė kaip institucija. Lietuvos politikoje labai dažnai painiojama valstybė ir šalis.
Nuo Vilniaus iki Palangos yra šalis. Tuo tarpu valstybė yra Konstitucija, Seimas, Vyriausybė, įstatymų sistema, Prezidentūra.
Kai pradedame kalbėti apie gerovės valstybę ir tai, kaip ją kurti, daug kas įsivaizduoja, kad reikia gerinti gyvenimą, kad žmonės gražiai bendrautų, dirbtų, užsidirbtų, gautų valstybės teikiamas paslaugas“, – aiškino profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.
Gerovės valstybės sąvoka pasaulyje – apibrėžta ir nusistovėjusi
Pasak MRU profesoriaus A.Guogio, gerovės valstybės sąvoka nusistovėjo po antro pasaulinio karo.
Tiek pati sąvoka, tiek gerovės valstybės tipai, pasak profesoriaus, yra gana aiškiai apibrėžti dalykai.
Žvelgiant istoriškai, gerovės valstybės modelius įvedė Richardas Titmussas, o juos vėliau išplėtojo ir politikos sferai pritaikė Gosta Espingas-Andersenas.
MRU profesoriaus teigimu, G.Espingas-Andersenas įvedė ir itin reikšmingą dekomodifikacijos rodiklį, reiškiantį nepriklausomybę nuo rinkos: pagal tai, kiek socialinių paslaugų yra suteikiama valstybės institucijų ir kiek – privačių.
Pagrindiniai gerovės valstybės modeliai yra šie: socialdemokratinis, konservatyvus-korporatyvinis, liberalus.
„Liberalus modelis yra rinkos modelis su aliuzija į laisvą rinką. Čia veikia kuo daugiau rinkos elementų. Konservatyvusis-korporatyvinis yra darbo rinkos modelis – šiuo atveju reikšminga priklausomybė muo einamųjų įmokų ir išmokų. Čia nuo darbo stažo ir buvusio atlyginimo priklauso įvairios išmokos ar netgi paslaugos.
Socialdemokratinis modelis yra socialinių teisių modelis, kuriame didžiausią atsakomybę prisiima valstybė, o pajamų nelygybė čia maža“, – tris pagrindinius modelius apibrėžė A.Guogis.
Profesorius atkreipė dėmesį, kad šie modeliai – tai idealieji tipai, kurių įgyvendinimas stipriai priklauso nuo konkrečios šalies.
Šiuo metu išskiriami ir papildomi modeliai: skiriamas ketvirtas Pietų Europos-Viduržemio jūros regiono modelis, kuris panašus į konservatyvųjį-korporatyvinį, bet turi daug klientelizmo aspektų.
Rytų Europa, profesoriaus A.Guogio teigimu, kai kuriais atvejais skiriama į penktą modelį, tačiau yra autorių, kurie pačią Rytų Europą dalina į kelis modelius.
Gerovės valstybės modelis yra stipriai susijęs su politikos formavimu ir įgyvendinimu bei šiuose procesuose dominuojančiomis politinėmis jėgomis.
„Už liberalų modelį atsakingos liberalų partijos, nes jos jį stumia, tos liberalų partijos gali veikti įvairiais pavadinimais. Liberalus modelis veikia anglosaksiškose šalyse.
Vidurinį modelį stumia konservatyvios-krikdemiškos partijos ir tarp tokio modelio gerovės valstybių turime Vokietiją, Italiją, Belgiją. Socialdemokratiškąjį modelį stumia socialdemokratinės partijos – toks modelis egzistuoja Šiaurės šalyse, Skandinavijos šalyse“, – paaiškino MRU profesorius.
Modelis – nulemtas, o ne politikų išgalvotas?
Tiek profesorius A.Guogis, tiek sociologė, Lietuvos socialinių tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja Jolanta Aidukaitė pabrėžė, kad skirtingų gerovės valstybės tipų atsiradimą lemia labai daug sąlygų.
„Ekonominė raida, istorinė, geografinė padėtis (šalys esančios šalia pažangesnių ekonomiškai ir/ar kultūriškai, sparčiau vystosi), šalies dydis (mažos šalys turi dosnesnės gerovės valstybes), kultūrinės nuostatos (požiūriai į nelygybę, solidarumą, lyčių lygybė), religija (protestantiškos šalys turi dosnesnės gerovės valstybes), politinis fonas (santykis tarp kairės ir dešinės politikoje)“, – tokius veiksnius, lemiančius gerovės valstybės modelio pasirinkimą, vardijo sociologė J.Aidukaitė.
Vis tik, jos teigimu, bene svarbiausias yra politinis veiksnys.
„Gerovės valstybė kilo iš apačios: darbininkai reikalavo socialinių teisių ir atsirado elito atstovai, kurie suprato socialinių teisų naudą. Tose šalyse kur ilgą laiką vyravo kairiųjų pažiūrų partijos, ir susikūrė dosni socialdemokratonė valstybė. Politinis prioritetas, nuostata kokios gerovės valstybės šaliai reikia ir ilgalaikis bei nuosaikus siekis užsibrėžtos gerovės valstybės – pagrindinis faktorius, lemiantis modelį.
Politinis prioritetas šiuo atveju – tai ne tik politinės partijos, bet ir visuomeniniai judėjimai, profsąjungos – visų bendros pastangos ir veikla“, – detalizavo J.Aidukaitė.
MRU profesorius patikino, kad reikšmingi ir mikro bei makro ekonominiai rodikliai.
Lietuvoje trūksta supratimo
„Lietuvoje dar nėra vieningo sutarimo, kaip gerovės valstybė turėtų atrodyti, trūksta taip pat supratimo kas tai yra, kokias pasekmes visuomenei gali turėsi skirtingi gerovės valstybės modeliai“, – taip gerovės valstybės būvį mūsų šalyje apibūdino Lietuvos socialinių tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja J.Aidukaitė.
Pasak A.Guogio Lietuvoje šiuo metu egzistuojantis modelis, grubiai tariant, turi panašumų su Vokietija, Prancūzija, Olandija, Austrija, tačiau Rytų Europoje velkasi klientelistinis šleifas (klientelistiniuose santykiuose dominuoja ekonomiškai, socialiai ar politiškai stipresnis patronas, siūlantis savo paslaugas (tai gali būti finansinė parama arba emocinis palaikymas) mainais už kliento moralinę arba materialinę paramą. – Red.)
„Lietuvą galima vadinti minimalia gerovės valstybe“, – teigė A.Guogis.
Kad Lietuvoje dominuoja konservatyvus-korportayvinis modelis, sutiko ir ekonomistas R.Lazutka: „Pagal struktūrą jis yra dominuojantis. Tačiau bendrai ekonominė politika ir vyraujanti ideologija yra neoliberali, tai būdinga liberaliam modeliui. Bet Lietuva iš Sovietų sąjungos paveldėjo institucionalizuotą socialinę globą – senelių namus, neįgaliųjų namus, vaikų namus, kurie dabar pertvarkomi, o tai būdinga socialdemokratiniam modeliui. Todėl Lietuvoje yra mišinys“.
Sociologė J.Aidukaitė pateikė aiškinimą, koks modelis, pagal esamą valstybės sąrangą, būtų tinkamiausias Lietuvai.
„Liberalus gerovės valstybės modelis visiškai netinka Lietuvai, kuri yra mažytė šalis, turinti gilias istorines tradicijas. Pasekmes to mes jau matome ir semiame su kaupu: emigracija, susvetimėjimas, atsiribojimas.
Lietuvai tinka socialdemokratinis arba konservatyvus-korporatyvinis modelis. Jei mes pažiūrėsime kokios yra šiuo metu gerovės valstybės struktūros Lietuvoje, jos turi bruožų ir socialdemokratinio bei konservatyvaus-korporatyvinio.
Problema yra jų nepakankamas finansavimas, kuris lydimas paslaugų kokybės prastėjimo, prieinamumo mažėjimo, mažų pensijų ir išmokų“, – paaiškino J.Aidukaitė.
