Paryžiuje esantis Arbitražo tribunolas atmetė Lietuvos reikalavimą uždrausti, kad „Snoro“ akcininkų interesams atstovaujantis Rusijos investuotojų užsienio šalyse gynimo fondas bandytų išsireikalauti iš buvusio „Snoro“ laikinojo administratoriaus Simono Freakley jo turimus dokumentus.
Tokį reikalavimą dar pernai rugpjūtį JAV Niujorko pietinio rajono apygardos teismui pateikė šio fondo atstovai – garsi JAV advokatų kontora „Alston and Bird“.
„Manau, kad S.Freakley turimus dokumentus gavęs Arbitražo tribunolas susidarys objektyvų vaizdą, kaip buvo užgrobtas sėkmingai veikęs bankas“, – sakė buvęs „Snoro“ prezidentas R.Baranauskas.
Gavo milijardinį ieškinį
Rusijos fondas šią bylą prieš Lietuvą pradėjo dar praėjusių metų pavasarį, pasamdęs vieną galingiausių JAV advokatų kontorų „Alston and Bird“, kuri ir parengė 1,1 milijardo eurų ieškinį.
Tada pagrindinėms mūsų šalies institucijoms, tarp jų ir tuometei prezidentei Daliai Grybauskaitei, buvo išsiųsti įspėjimai, kad Paryžiuje pradedamas teisinis ginčas.
Ieškovai teigė, kad Lietuva, likvidavusi „Snoro“ banką ir neatlyginusi padarytos žalos pagrindiniam akcininkui V.Antonovui, pažeidė keturis Lietuvos ir Rusijos pasirašytos sutarties dėl abipusės investicijų apsaugos punktus.
Paskyrė tris arbitrus
Po šio įspėjimo prasidėjo parengiamieji darbai – buvo sudarytas trijų teisėjų Arbitražo tribunolas. Fondas arbitru pasirinko Bostono universiteto teisės profesorių Williamą W.Parką, o Lietuva – Christopherį Thomasą. Tribunolo pirmininku buvo paskirtas daktaras Laurentas Levisas.
Lietuva taip pat pranešė, kad jos interesams procese atstovaus Argentinos teisininkų kompanija „DLA Piper“ ir Vilniaus advokatų kontora „Ellex Valiūnas ir partneriai“ (buvusi LAWIN).
Šios Vilniaus advokatų kontoros pasirinkimas sukėlė diskusijų dėl galimo interesų konflikto. Mat LAWIN advokatų kontoros partneriu anksčiau buvo vienas „Snoro“ uždarymo iniciatorių – dabartinis Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. LAWIN partnere ilgai buvo ir dabartinė „Snoro“ kreditorių komiteto narė Dovilė Burgienė.
Pareikalavo dokumentų
Kai buvo paskirti arbitrai, fondo advokatai iškart kreipėsi į Niujorko pietinio rajono apygardos teismą prašydami, kad šiuo metu JAV gyvenantis ir kompanijoje „AlixPartners LLP“ dirbantis buvęs laikinasis „Snoro“ administratorius S.Freakley pateiktų su banko nacionalizavimu susijusius dokumentus ir liudijimus, kurie bus panaudoti arbitraže.
Administruoti „Snorą“ S.Freakley buvo pakviestas likus kelioms dienoms iki „Snoro“ moratoriumo ir kartu su savo kompanija „Zolfo Cooper“ faktiškai tapo vienvaldžiu banko vadovu.
Vienu metu S.Freakley ėjo stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo pareigas, tad akivaizdu, kad be atitinkamų dokumentų jis negalėjo veikti.
Po trijų savaičių už darbą jam iš jau uždaryto banko buvo pervesti beveik 5 milijonai eurų. Vėliau tos pačios kompanijos „Zolfo Cooper“ partneris Neilas Cooperis buvo paskirtas bankroto administratoriumi. Jam buvo mokama 100 tūkst. litų (29 tūkst. eurų) mėnesinė alga ir suteikta galimybė itin brangiai samdyti įvairius konsultantus.
Vien tik per penkis pirmuosius darbo mėnesius N.Cooperis įvairiems konsultantams sumokėjo beveik 35 milijonus litų (apie 10 milijonų eurų).
Seimas įrodymų taip ir negavo
Netrukus po „Snoro“ uždarymo jo nacionalizavimo aplinkybes tyrusi Seimo laikinoji tyrimo komisija taip pat tikėjosi, kad tikrosios banko uždarymo aplinkybės paaiškės, kai S.Freakley ar N.Cooperis pateiks visus dokumentus.
Nors komisija jų ir pareikalavo, S.Freakley perdavė tik 10 eilučių dokumentą, kuriuo taip ir nebuvo paaiškinta, ar banke užfiksuotas turto trūkumas.
Po Seimo komisijos tyrimo „Zolfo Cooper Europe“ buvo likviduota. Jos teisių ir reikalavimų perėmėja tapo kompanija „AlixPartners“, o S.Freakley buvo paskirtas šios kompanijos filialo Niujorke vadovu.
Advokatai rado landą
Kai atrodė, kad likvidavus „Zolfo Cooper“ nepavyks atgauti visų dokumentų, kurie padėtų nustatyti tikrąsias „Snoro“ nacionalizavimo aplinkybes, fondo advokatai rado išeitį.
Jie pasiūlė kreiptis į Niujorko teismą, kuris gali išleisti įsakymą, įpareigojantį S.Freakley ir „Zolfo Cooper“ teisių perėmėją bendrovę „AlixPartners“ pateikti būtinus dokumentus, reikalingus arbitražiniame teisme.
Savo pareiškime Niujorko teismui fondo interesams atstovaujanti advokatų kontora „Alston and Bird“ paprašė, kad S.Freakley pateiktų visus dokumentus ir pranešimus, susijusius su jo paskyrimu laikinuoju „Snoro“ administratoriumi, bei instrukcijas, kurias iš Vyriausybės ar Lietuvos banko gavo „Snorą“ administravę jo komandos „Zolfo Cooper“ atstovai.
Taip pat buvo prašoma pateikti S.Freakley atliktos „Snoro“ finansinės analizės dokumentus, pasitarimų stenogramas.
Išreikalauti šių dokumentų per JAV teismą prašoma neatsitiktinai. Mat arbitražui S.Freakley galėtų teigti, kad dokumentų neturi ar juos pametė. Tačiau toks S.Freakley pareiškimas JAV teisme prilygtų jo karjeros pabaigai.
Buvusių „Snoro“ akcininkų nuomone, šie dokumentai turėtų įrodyti, kad bankas veikė sėkmingai, o buvo užgrobtas vykdant politinį užsakymą.
„Mes turime kai kurias šių dokumentų kopijas, įrodančias, kad nusavinant banką buvo daromi nusikalstami veiksmai, tad S.Freakley būtų sunku išsisukti.
Be to, turime tikruosius balansus ir turto vertinimo ataskaitas. Žinoma, S.Freakley savo padėtį galėtų palengvinti paliudydamas, kad vykdė Lietuvos banko nurodymus“, – teigė R.Baranauskas.
Po atsisakymo – byla
Tai, kad S.Freakley turimi dokumentai gali iš esmės nulemti bylos eigą, supranta ir Lietuvos interesams atstovaujantys teisininkai.
Tad praėjusių metų lapkričio 8 diena Lietuva oficialiai paprašė Arbitražo tribunolo įpareigoti fondą atsiimti savo prašymą iš Niujorko teismo dėl dokumentų atskleidimo.
Tačiau Arbitražo tribunolas atmetė šį Lietuvos prašymą.
Iškart po šio tribunolo sprendimo Lietuvos generalinė prokuratūra paskelbė, kad teismui perduoda „Snoro“ baudžiamąją bylą, kurioje už akių bus teisiami pagrindiniai banko akcininkai V.Antonovas ir R.Baranauskas.
„Kodėl taip skubama? Ar ne todėl, kad norima mus nuteisti, kol S.Freakley Niujorko teisme neatskleidė visos teisybės ir neprisipažino, jog sužlugdydami „Snorą“ visi veikė išvien pagal iš anksto parengtą planą, o pats S.Freakley vykdė Lietuvos banko vadovybės nurodymus.
Juk jis iš pradžių net nesiūlė skelbti bankui bankroto, o patarė tik jį restruktūrizuoti ir kapitalizuoti.
Bankrotas įvykdytas Lietuvos banko vadovų nurodymu“, – teigė šiuo metu Rusijoje gyvenantis R.Baranauskas.
Finansų ministerija atsisakė plačiau komentuoti arbitražo bylos eigą.
„Atkreipiame dėmesį, kad arbitražo procesas yra uždaras. Vykstančio arbitražo proceso detalių atskleidimas gali turėti įtakos bylai, todėl Finansų ministerija negali jo komentuoti“, – teigė ministerijos atstovė Daiva Šalc.
Specialistė sakė, kad nebuvo nustatyta, jog advokatų kontoros „Ellex Valiūnas ir partneriai“ ir „DLA Piper“ konsorciumas turėtų interesų konfliktą.
Šis konsorciumas apklausos būdu tarp keturių pretendentų surinko daugiausia balų ir buvo paskelbtas laimėtoju.
Žlugdė banką, kurio net nereikėjo gelbėti
„Snoras“, ko gero, yra vienintelis civilizuoto pasaulio bankas, kuris valstybės rankomis buvo paskelbtas bankrutavusiu, nors ne tik dirbo pelningai, bet ir buvo išplatinęs 110 milijonų eurų akcijų emisiją.
Paprastai valstybės ne žlugdo, o stengiasi išgelbėti net smarkiai įklimpusius bankus. Dėl to šalių ekonomikos ne tik patiria gerokai mažesnių nuostolių, bet kartais gauna ir pelno.
Tipiškas tokios valstybės pagalbos pavyzdys – britų bankas „Lloyds“. Po 2008 metų pasaulinės finansų krizės ties bankroto riba atsidūrusį banką britų vyriausybė išgelbėjo už 20,3 milijardo svarų sterlingų nupirkusi 43 proc. „Lloyds“ akcijų.
2017 metais šios akcijos buvo parduotos privatiems investuotojams už 21,2 milijardo svarų. Tad pridėjus dar 400 milijonų svarų, kurie buvo išmokėti kaip dividendai, Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojai uždirbo beveik milijardą svarų.
Naujausias bankų gelbėjimo pavyzdys – Italijos vyriausybės pagalba ties bankroto riba atsidūrusiam „Banca Carige“.
2019 metų pradžioje vyriausybė nutarė gelbėti šį banką, nors jis 2017–2018 metais buvo patyręs beveik pusės milijardo eurų nuostolį ir nesėkmingai bandė platinti akcijų emisiją.
Bankus gelbėjo ir mūsų kaimyninės valstybės. 2008 metais Latvijos vyriausybė skyrė 1,4 milijardo eurų gelbėti „Parex“ banką, nors jo padėtis buvo labai sunki.
Tuo metu šis bankas faktiškai negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų, klientai buvo pradėję masiškai atsiiminėti indėlius.
Nors gelbėdama „Parex“ banką Latvija ir patyrė nuostolių, jie buvo gerokai mažesni už galimus nuostolius, jeigu būtų buvę leista bankui bankrutuoti.
