Į klausimus atsako radijo stoties „Žinių radijas“ laidų redaktorius ir vedėjas, žurnalistas ir prodiuseris Raigardas Musnickas.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Nuo vaikystės daug laiko leisdavau filmavimo aikštelėje, kur tėvas režisuodavo savo filmus. Jau būdamas dešimties stebėjau reiškinius, fotoaparatu „Smena 8“ fotografuodavau filmavimo momentus, o mano nuotraukas spausdindavo laikraštyje „Kalba Vilnius“.
Kažką rašinėjau į visokius žurnalus. Gal tai ir buvo mano žurnalistinė pradžia.
Nors dar svajojau tapti astrofiziku. Todėl daug metų lankiau astronomijos būrelį ir rašiau mokslinius darbus. Per teleskopą mačiau ant Saturno žiedų tupintį Dievą.
Gal visi šie magiški dalykai ir smalsumas paskatino tapti mane žurnalistu.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Rūpi tai, kad, nepaisant didelio ekonominio augimo tempo, patys žmonės mažėja. Tampame svetimi, daugėja vienišų žmonių, trūkinėja socialiniai saitai, esame mažiau apsišvietę ir dvasingi.
Gyvenimas tapo nuolatiniu bėgimu, pelno siekimu, jaučiamės nesaugūs.
Politikoje vyrauja karai, o ne noras visiems kartu dirbti šalies labui. Kas gali, stengiasi užgrobti kuo daugiau valdžios, daugiau turtų. Nebemokame dalintis.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Salomėja Nėris rašė: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios. Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos.“
Šie žodžiai blogai baigėsi pačiai poetei. Ateities kartoms siūlau priešingai – neskubėti gyventi, nesistengti laimėti visose gyvenimo loterijose, nelėkti per gyvenimą tarsi greitkeliu. Nekelti sau nepamatuotų lūkesčių, o paskui beatodairiškai jų siekti.
Nepamatuoti lūkesčiai sukelia žmonėms kančias. Išsivadavimo iš kančių kelias ir yra tas kelias, kuriuo pradedame eiti vaikystėje ir kurį pamirštame užaugę: smulkių džiaugsmų, nedidelių laimės akimirkų, žaidimo ir lėtos kelionės per gyvenimą kelią.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Buda arba Lao Dzi. Norėčiau joti penkiaspalviais debesimis, gyventi Nefrito rūmuose ir miegoti ant vėžlio. Bet, matyt, taip bus kitame gyvenime.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
