Kodėl dažnai būtasis laikas atrodo geresnis nei esamasis? Gal bijant būsimojo, nežinant, koks jis bus, o gal ir iš viso tau net neateis?
Vienaip ar kitaip, Lietuvoje baisiai įsigalėjusi mada dabartį vis keikti ir sakyti, kad dar niekada taip blogai nebuvo. Apie asmeninį gyvenimą šitaip prastai atsiliepiama rečiau, nebent kai jau prislegia metų našta ar ligos. Bet bambėjimas, kokie prasti Lietuvoje reikalai, niekaip neatlėgsta, net jei statistikai ir skelbia visai optimistinius skaičius.
Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai didėjo žmonių pajamos, pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, atsižvelgus į kainų skirtumus, Lietuva pasiekė 80 proc. ES vidurkio, ir tai didžiausia pažanga Bendrijoje.
Šiuo požiūriu lenkiame ir Estiją, į kurią pavydžiai lygiuojamės. Bet kas tuo džiaugiasi ir didžiuojasi?
Antai vienas iš politikos iškritęs ir gal todėl pagiežingas ekonomikos profesorius neseniai aiškino, kad realus pragyvenimo lygis Lietuvoje vis smunka. Kaip tai suprasti? Juk infliacijos ir pajamų augimo santykis rodo visai ką kita. Gal nežino statistikos, nors vis prisistato kaip kone vienintelis puikiai išmanantis ekonomikos procesus?
Suprantama, statistinę gerovę kiekvienas savo kailiu gali jausti kitaip, bet reikia būti aklam, kad nematytum – per dešimtmetį gyvenimas Lietuvoje vis dėlto ne blogėjo, o gerėjo.
Aišku, ne visiems ir ne tiek, kiek norėtųsi, bet ir nuolat verkšlenti, kaip viskas šalyje eina prastyn, mažų mažiausiai kvaila ir nesąžininga.
Savotiška saviniekos bacila, seniai įsimetusi į politikos pasaulį, užkrėtė ir visą visuomenę.
Pasakyti bent kokį gerą žodį apie Lietuvos politiką ir politikus (gal išskyrus tik kai kuriuos prezidentus ir tai dažniau, kai jie baigia kadenciją) – blogas tonas nuo pat pajuokos simboliu tapusios televizijos laidos „Kas geresnio, premjere?“ laikų. Padoru tik klausti: „Kas blogesnio Lietuvoje?“
Gal ši mada atėjo dar anksčiau – po 1991 metų rugpjūčio pučo, kai Lietuva realiai ištrūko iš Sovietų Sąjungos glėbio ir politikai galėjo susitelkti vien į vidaus kovas dėl valdžios. Vieni kitus maišydami su žemėmis, jie savo liežuviais patys sukūrė politikos ir partijų kaip blogio įsikūnijimo įvaizdį.
Be abejo, politikai atsako už viską, kas blogai valstybėje. Tačiau realiai bet kuri partija gali būti tik marionetė įtakingiausių verslo grupuočių rankose. Šių rankų lietuviai dažnai nepastebėdavo ir matydavo tik premjerus, ministrus, su paniekos atspalviu seimūnais vadinamus Seimo narius.
Greitai bus trisdešimt metų, kai atkurtas valstybingumas, Lietuva, nepaisant prastai tvarkomos socialinės srities, objektyviai žvelgiant, greičiau sėkmės nei nesėkmės valstybė, bet viešojoje erdvėje įsigalėjusi retorika, kad nuolat viskas ėjo vien blogyn.
Valdžią sveika kritikuoti, vis dėlto kritika – tai ne kreivų veidrodžių karalija, reikia ir objektyvių orientyrų.
Dabartinė valstiečių valdžia sočiai duoda progų ją pliekti iš peties, bet ar visada pagrįsti šūksniai: „To dar nebuvo!“
Ko nebuvo? Tokios priešpriešos Seime?
Ar pamiršome, kaip vienas Nepriklausomybės Akto signataras skėlė kitam signatarui į akį taip, kad dužo akiniai? Dabar bent nesimuša. Vadinasi, kimba į atlapus jau kultūringiau.
Visko buvo ir anksčiau: ir demonstratyvių išėjimų iš Seimo salės, net atskirai rengtų posėdžių, ir atviro parlamentarų karo tiek su premjerais, tiek su prezidentu. Buvo net ir prezidento apkalta.
Pamiršome. Gal ir gerai, negi visą laiką prisiminsi vien bloga? Todėl baigdami šiuos metus liaukimės aimanavę, kaip viskas katastrofiška prie valstiečių. Laikas sakyti: „Taip gerai dar niekada nebuvo!“ Ir tai bus tiesa, jei norėsime ją matyti.
