Kokias tendencijas ir pokyčius tiek visuomenėje, tiek politiniame gyvenime atskleidė daugiausia dėmesio sulaukę ir aistrų sukėlę prezidento rinkimai? Kodėl juos laimėjo G.Nausėda?
Šio ekonomisto sėkmę pirmiausia lėmė tai, kad jis buvo ne tik nepartinis, bet ir nepolitinis kandidatas. Nors pirmajame ture jis nežymiai nusileido konservatorių iškeltai nepartinei I.Šimonytei, antrajame laimėjo kone dvigubai.
Tai leidžia spėti, jog G.Nausėda greičiausiai būtų laimėjęs rinkimus bet kokiu atveju ir prieš bet kurį varžovą.
Žinoma, tokią įtikinamą pergalę lėmė ir tai, kad I.Šimonytę dauguma rinkėjų vertino ne kaip nepriklausomą veikėją, o kaip konservatorių atstovę.
Ši partija turi daug savo ištikimų ir drausmingų rėmėjų, bet dar daugiau yra jos nekenčiančių. Todėl netgi sugebėjusi šiek tiek pramušti įprastas konservatoriams „lubas“, I.Šimonytė vis dėlto liko uždaryta dešiniojoje nišoje.
Dar viena labai svarbių G.Nausėdos pergalės priežasčių – žmonės norėjo taikaus, vienijančio šalies vadovo, o tai jausdamas būsimasis prezidentas savo kalbomis ir elgesiu atliepė šias nuotaikas.
Juk buvo akivaizdu, kad dauguma rinkėjų buvo pavargę ir nuo visų karo su visais politikos viršūnėse, ir nuo dešimtmetį kietos rankos ir aštraus kurpaitės kulniuko savininkę stropiai vaidinusios D.Grybauskaitės veiklos.
Rinkėjai, kuriems atsibodo krūpčioti, pageidavo, kad S.Daukanto aikštės rūmuose įsikurtų ne supriešinantis, visus vaikantis ir pagrindinį valstybės viršininką vaizduojantis, bet taikantis, vienijantis, visus prie derybų stalo sodinantis asmuo.
G.Nausėda mėgino šį pageidavimą išpildyti ir jau tapęs šalies vadovu. Žadėjęs būti šalies politikos moderatoriumi jis mėgino šį įvaizdį sustiprinti konkrečiais veiksmais. Pirmiausia, nenorėdamas sukelti politinės sumaišties prezidentas iš esmės nepasinaudojo proga pademonstruoti raumenų performuojant Vyriausybę.
Dėl to G.Nausėda sulaukė bene pirmųjų kritikos kirčių, ypač iš Seimo opozicijos.
Bet visuomenės nuomonės apklausose tai neatsispindėjo, priešingai – šalies vadovo populiarumas šovė link rekordinių padebesių.
Vis dėlto metams baigiantis galima įžvelgti, kad bent daliai rinkėjų, anksčiau rėmusių šalies vadovą būtent dėl jo taikaus ir diplomatiško elgesio, tai ėmė nebepatikti – G.Nausėdos reitingai ėmė smukti.
Toks iš pirmo žvilgsnio keistas piliečių blaškymasis nuo meilės iki nemeilės galbūt paaiškintinas tuo, jog sumaištis valdžios viršūnėse, kuri juos bene labiausiai erzino, atėjus naujam prezidentui neaprimo ir netgi padidėjo.
Todėl tie, kurie tikėjosi, kad „moderatorius“ suvaldys padėtį, o galbūt net tvirtai paims vadžias į savo rankas, dabar ima manyti, jog jis per silpnas. Pamatysime, ar išsipildys pasigirstančios pranašystės, jog prezidento vaidmuo ir toliau bus ne itin ryškus. Artimiausi rimti testai šalies vadovo laukia jau sausį.
Kita vertus, galima suprasti G.Nausėdos bei jo rėmėjų argumentus – šalies vadovas nei gali, nei itin nori kaip nors paveikti dabartinę valdančiąją daugumą.
Juk valstietija, vedama visas pergales trejuose rinkimuose žadėjusio R.Karbauskio, visus juos pralaimėjo – gal ir ne triuškinamai, bet įtikinamai.
Savivaldos rinkimuose tarp partijų valstiečiai liko treti, nedaug nusileidę socialdemokratams bei konservatoriams.
Pirmąją vietą čia nušlavė vadinamieji nepartiniai visuomeniniai komitetai, taip pasiųsdami tokį pat grėsmingą signalą tradicinėms partijoms, koks vėliau buvo pakartotas per prezidento rinkimus.
Bet tai – menka paguoda valstiečiams, nes jau tuomet buvo galima konstatuoti, kad jie nebeteko to populiarumo ir įtakos, kuriuos turėjo po 2016-aisiais triuškinamai laimėtų Seimo rinkimų. Dar daugiau – matėsi, jog jie smuks žemyn.
Vėlesni rinkimai šią tendenciją patvirtino. Valstiečių kandidatas į prezidentus premjeras S.Skvernelis liko trečiojoje vietoje per pirmąjį turą, o Europos Parlamento rinkimai taip pat buvo pralaimėti konservatoriams ir socialdemokratams.
Po tokių smūgių valdančiųjų viršūnėse prasidėjo rietenos tarp S.Skvernelio ir R.Karbauskio, kurios į viešumą prasiveržė premjero pareiškimais, jog jis kituose Seimo rinkimuose gali nebedalyvauti su valstiečiais. Bet kai atrodė, kad Vyriausybės vadovas jau pribrendo būti naujos politinės jėgos vėliavnešiu, šį procesą pristabdė išaiškėjusi jo sunki liga.
Panikos verpetai įsisuko ir Seimo valstiečių gretose. Jausdami, kad artėja nauji rinkimai, o jų dienos politikos elite gali būti suskaičiuotos, parlamentarai ėmė maištauti prieš Vyriausybę ir net grasinti premjerui nušalinimu.
Nieko keista, kad diskusijos dėl kitų metų biudžeto projekto Seime ir Vyriausybėje virto tokia erzelyne, kokios neprisimena net labiausiai patyrę politikos senbuviai. Projektai dėl naujų mokesčių buvo traukiami, atsiimami ir vėl traukiami, siūlymai dėl išlaidų pylėsi tarsi iš gausybės rago.
Sumaištį didino ir tai, jog besigydantis premjeras negalėjo visavertiškai valdyti padėties valdančiųjų gretose.
Vis dėlto Vyriausybei ir Seimo valdančiajai koalicijai svarbiausias dokumentas – 2020 metų biudžetas – sulaukė rekordinės paramos per visą šią kadenciją – už jį balsavo 85 parlamentarai. Susitelkė ne tik valdantieji, savų interesų vedini prie jų prisišliejo ir kai kurie opozicijos atstovai.
Vakar biudžetą palaimino ir prezidentas. Vis dėlto G.Nausėda atkreipė dėmesį, kad šis biudžetas yra lyg daug metų lopomas kelias – stengiantis užkamšyti didžiausias duobes, atsiveria vis naujos. Ar į jas neįkrisime?
