Tikėjimą to, kas galbūt realiai nematoma ir rankomis neapčiuopiama, bet vis tik egzistuoja. Dažnai šiuolaikiniams žmonėms sunku, o gal net ir gėda pripažinti, kad jie tiki kažkuo, ko galbūt nėra. Bet žmogus be tikėjimo negalėtų gyventi. Jis yra tokia būtybė, kuriai reikia tikėti kažkuo, kas jį vestų į priekį, kas skatintų stengtis ir tobulėti.
Ir jei vaikystėje jis tiki tėvais, paauglystėje – savimi, jaunystėje – mylimu žmogumi, tai vėliau tas tikėjimas pereina į aukštesnes jėgas. Iš pradžių žmogui sunku jas įvardyti, tačiau galiausiai jis supranta, jog tai – Dievas.
Kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ragina visus dar kartą arba iš naujo atrasti Dievą, jo nuolankumą ir pastangas žmonių širdis atverti meilei, tikėjimui, užuojautai. Apie visa tai – iškilaus dvasininko interviu specialiai „Rinkos aikštės“ skaitytojams.
Kardinolas su „Rinkos aikštės“ skaitytojais pasidalijo mintimis, kokie buvo praėję metai, kaip nepasiduoti materialinei gerovei, neprarasti tikėjimo bei kokią galią turi Kalėdos, kad paliečia kiekvieno širdį.
– Kardinole, praėjo dar vieni metai, atėjo dar vienos Kalėdos... Kaip Jūs įvertintumėte šį laikotarpį visomis prasmėmis – šaliai, pasauliui, Jums asmeniškai, Jūsų bendruomenei?
– Prabėgusius metus įvertinčiau kaip didelio susipriešinimo metus. Tokie metai buvo pasaulyje ir Lietuvoje. Tai labai apgailėtina tikrovė, bet ji visuomet ateina, kai žmonės stato „Babelio bokštą“, atmesdami Dievą ir vadovaudamiesi savo išmintimi. Atsitinka tai, kas atsitiko ir pirmiesiems Babelio bokšto statytojams, norėjusiems išgarsėti visame pasaulyje – jie pradėjo nesusikalbėti ir bokštas liko nepastatytas.
Man asmeniškai praėjusieji metai buvo sąlyginai ramūs ir darbingi, tik jų antroji pusė šiek tiek mane išbalansavo, kai popiežius paskyrė kardinolu. Viliuosi, kad tai laikina.
Man labiausiai matoma arkivyskupijos kurijos bendruomenė. Manau, kad sugyvename labai darniai. Vyskupas Algirdas duoda gerą toną, nėra trinčių ir matau visų bendradarbių gražų sugyvenimą.
– Kasmet sutikdami šventes tikimės, jog ateinantys metai bus geresni, ramesni galbūt ne tik mums asmeniškai, bet ir apskritai pasauliui.
Tačiau, rodos, jog viskas vyksta atvirkščiai – neramumai tęsiasi tiek mūsų šalyje (kalbu apie begalę politinių skandalų, nesklandumų, be galo didelį garsių porų skyrybų skaičių, o kur dar „paprasti“ žmonės, apie kuriuos niekas negirdi), tiek pasaulyje, sėdime tarsi ant tiksinčios bombos ir laukiame, kol ji sprogs (nuolatinė įtampa ir nerimas dėl kaimyninės Rusijos agresijos, teroristinių išpuolių)... Kaip manote, kodėl tai vyksta?
– Pasikartosiu: statome bokštą be Dievo ir tokia statyba nuo pradžios yra pasmerkta. Kai atmetamas Dievas, žmogus greitai tampa egoistas ir nori, kad visas pasaulis suktųsi aplinkui jį, o kai tokių egoistų yra daug, tuomet jie pradeda nesusikalbėti ir peštis. Kiekvienos visuomenės normalus gyvenimas gali būti statomas tik ant tarpusavio meilės ir pagarbos, tačiau meilė yra galima tik vienu atveju – kai į gyvenimą įsileidžiamas žmones mylintis Dievas.
– Jūsų manymu, kada žmonės galės šiek tiek sustoti ir atsikvėpti, nes atrodo, jog tas greitas gyvenimo tempas, lėkimas veda tiesiai į pražūtį visą žmoniją?
– Žmonės sumaišė vertybes ir turtą/pinigą padarė didžiausia vertybe. Dėl to ir verčiamės per galvą, kad visko dar daugiau turėtume. Tokia padėtis veda į akligatvį. Reikia keisti mąstymą ir auginti suvokimą, kad didžiausia vertybė yra ne pinigas, bet doras, kitus žmones mylintis žmogus. O tokiu žmogumi tapti labai veiksmingai sugeba padėti krikščioniškas tikėjimas. Čia nieko nereikia išradinėti, nes tai amžių bėgyje yra patvirtinta.
– Kita vertus, galima sakyti – patys kalti. Patys save įvarėme į tokį gyvenimą, t. y. siekdami gyventi geriau, lengviau, paprasčiau, susikūrėme daugybę kitų problemų – per modernizaciją ir vartotojiškumą, nebematome tikrojo gamtos grožio, nebevertiname šalia esančio gyvo žmogaus, stebimės, kai vaikai nebemoka žaisti ir bendrauti, nes jų gyvenimai verda virtualioje erdvėje. Kaip manote, ar dar yra kelias atgal? Atgal į žmogiškumą, „tikrą“ gyvenimą...
– Kelias atgal tikrai yra. Apie jį advento metu girdėjome kalbant šv. Jono Krikštytojo lūpomis. Šis vyras prieš du tūkstančius metų kvietė žmones sustoti ir daryti atgailą. Kito kelio nėra, su Dievo pagalba galime keistis į gera, tik reikia norėti tai daryti. Mes esame laisvi žmonės ir niekas prievarta nepadarys mūsų geresniais. Lai eksperimentuoja Kinija ar Šiaurės Korėja.
– Šiandieninis gyvenimas yra labai greitas ir nejučia įtraukiantis į galbūt ne visada mums patinkančius dalykus. Nors, rodos, ir turi savo tvirtą nuomonę vienu ar kitu klausimu, tačiau sumanūs manipuliatoriai taip pasistengia, jog kartais išmuša iš vėžių. Kaip reikėtų jiems nepasiduoti, kaip išlaikyti blaivų protą šitame informacijos triukšme ir chaose, ypatingai šventiniu laikotarpiu?
– Mūsų krikščioniškasis tikėjimas turi puikių priemonių, kaip galima išlikti savimi. Tai – maldos valandėlės, Šv. Rašto skaitymas, adventinis susikaupimas, rekolekcijos. Jeigu šiomis priemonėmis naudojamasi, tuomet išorinė propaganda darosi mažai veiksminga. Tačiau kai nesustojame ir leidžiamės įsukami į propagandinį šurmulį, tuomet neišvengiamai tampame jo aukomis.
– Turbūt nelengva ir šiuolaikiniams tėvams auklėti, ugdyti savo vaikus, nes daugelis iš jų patys dar augo labiau disciplinuotoje, labiau tikinčioje aplinkoje, kur mokytojas ar kitas daugiau pasiekęs žmogus buvo kažkoks autoritetas, siekiamybė. Dabar kiekvienas gyvena taip, kaip jam patinka – nebeliko jokių autoritetų, tikėjimo.
Atrodo, jog šiandien neigimas to, kas anksčiau buvo šventa, dabar tapo madingas ir toks elgesys yra tarsi sektinas pavyzdys. Kaip vis dėlto tėvams tokioje aplinkoje išlaikyti blaivų protą ir diegti vaikams tikrąsias vertybes – tikėjimą, dorybę, meilę artimui, pagarbą kitam, – bet tuo pačiu ir neišskirti iš aplinkos, kad netaptų „balta varna“, iš kurios būtų tyčiojamasi?
– Tikintis žmogus neturi bijoti išsiskirti iš aplinkos ir tapti taip vadinama „balta varna“. Pirmieji krikščionys drąsiai liudijo savo tikėjimą pagoniškoje aplinkoje ir, žinoma, buvo persekiojami. Dabar mus supanti kultūra yra labai „pagoniška“, nes joje toleruojami įvairiausi prietarai, bet žmogus su aiškiu tikėjimu netoleruojamas. Jėzus aiškiai sakė: „Jie persekiojo mane, persekios ir jus!“ Linkiu tėvams drąsiai liudyti savo tikėjimą, nes jei vaikai šito nematys, juos pasaulio dvasia nusineš pasroviui.
– Iš tiesų pati pastebėjau, kaip nejučia pokalbį pradėjau su neigiamu atspalviu. Tai tikriausiai kasdienybėje ir rutinoje paskendusių žmonių bruožas, bet juk Kalėdos yra labai graži, šviesi šventė. Nors ir sakoma, kad ji, kaip ir daugelis kitų švenčių, yra sumaterialėjusi, tačiau tas laukimas, šventinis pojūtis vis tiek yra daugelio žmonių viduje. Ką, Jūsų nuomone, Kalėdos turi tokio, kad jų iš širdies negali išstumti niekas?
– Šv. Kalėdos neša viltingą žinią: Dievas myli žmogų ir dėl jo tapo mažu vaikeliu, o paskui net mirė ant kryžiaus, kad tik žmogus būtų išgelbėtas. Gaila, kad dalis žmonių šito jau nesupranta ir Kalėdas paverčia pasaulietine švente. Tačiau net ir jie savo dvasioje pajunta tikrųjų Kalėdų dvelksmą. Dievas moka pasibelsti į kiekvieno žmogaus širdį.
– Vis dėlto artėjant Kalėdoms daugelis tikriausiai prisimena kažkokias skriaudas, nuoskaudas, gailisi kažką padarę netinkamai arba kažko nepadarę. Kaip susitaikyti su tomis vidinėmis kančiomis, kaip rasti savyje drąsos ir ryžto ištaisyti klaidas arba atleisti nuoskaudas?
– Man atrodo, kad suvokus, ką iš tikrųjų reiškia šv. Kalėdos, Kristaus Gimimo šventimas labai palengvina persiimti Betliejaus Kūdikio dvasia. Jėzus, būdamas Dievas, nusižemino ir tapo žmogumi, ant savęs užsidėjo viso pasaulio nuodėmes, tuomet ar gali būti sunku tik truputį nusižeminti, pripažinti, kur klydome ir pasakyti: Dieve atleisk!
– Metų sandūroje bene kiekvienas mėgstame kažką pasižadėti. Deja, praėjus metams, pažadai dažnai tik ir lieka pažadais. Kaip ir ką patartumėte žmonėms pasižadėti, kad vis tik po metų galėtume pasidžiaugti, jog savo pažadą įgyvendinome, kad jaustume pasididžiavimą savimi, o ne dar vieną nusivylimą, kad ir vėl nepavyko?
– Mūsų laikais nieko nėra svarbiau už tai, kaip išlaikyti tikėjimą ir mylinčią širdį. Tai didžiausios vertybės, kurias turime savo širdyje ginti, nes pasaulis mums nori įbrukti savas „vertybes“: godumą, neapykantą ir kūniškumą. Saugokime savąsias vertybes kaip didžiausią turtą.
– Keičiasi kartos, keičiasi ir tradicijos. Tikriausiai negalėtume sakyti, kad viena karta geresnė už kitą – kiekviena yra savita ir įdomi su savais privalumais ir trūkumais. Tačiau vis dėlto Jūs, kaip kardinolas, ko pasigendate arba kokių savybių norėtumėte palinkėti čia ir dabar gyvenantiems žmonėms?
– Visiems linkiu pačių gražiausių šv. Kalėdų ir per jas išgyventi Kristaus atėjimo į žemę slėpinį. O tiems, kurie dar neturi šio tikėjimo, linkiu ieškoti gyvenimo prasmės ir, jei skleisite aplink save tik gėrį, vieną dieną jus Dievas pasitiks ir apglėbs.
– Ačiū už pokalbį, mielas kardinole, ir gražių bei ramių Jums švenčių.
