Gruodžio 20 dieną Kauno kunigų seminarijos klierikai ir svečiai susėdo prie šventinio stalo. Po ramios vakaronės būsimieji dvasininkai išvažinėjo po namus, kur pasitiks Kūčias, Kalėdas ir atostogaus.
Kaip seminaristai pasitinka žiemos šventes ir kokia yra jų kasdienybė?
Kauno kunigų seminarijos rektorius Ramūnas Norkus neslėpė, kad neretai išgirsta priekaištų, jog ši įstaiga yra uždara, tarsi slepiasi už aukštų tvorų.
Iš dalies tai tiesa. Juk čia klierikai ne tik studijuoja, bet ir įsiklauso į save, ieško atsakymų, ar tikrai pasirinko tinkamą gyvenimo kelią, ir ruošiasi tarnystei kitiems.
Vis dėlto seminarijos vartai nėra uždari pasauliečiams lankytojams. Dabartinis seminarijos rektorius ir ilgametis seminarijos vicerektorius, dabar – studijų dekanas prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas parodė, kaip seminarija atrodo dabar, ir papasakojo apie seminaristų gyvenimą mūsų dienomis, prisiminė, koks gyvenimas čia virė sovietmečiu.
Šventė su artimaisiais
Kauno kunigų seminarijoje švenčių laukimo nuotaika pasklido gruodžio viduryje. Gruodžio 15-ąją, sekmadienį klierikai puošė Kalėdų eglutę, kuri buvo pastatyta seminarijos valgykloje.
Penktadienį erdvioje patalpoje prie ilgo stalo rinkosi seminaristai ir jų artimieji, seminarijos dėstytojai, klierikų klebonai ir vyskupai. Iš viso artėjančių Kalėdų džiaugsmu dalijosi 70 šventės dalyvių.
Juos tarsi stebėjo kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, nes buvusiam seminarijos rektoriui čia skirtas atskiras kampelis.
Stovi originalus dvasininko ir poeto rašomasis stalas, skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtas Maironio biustas.
Po šios vakaronės klierikai išvažinėjo po namus ir į seminariją grįš vasario 1 dieną tęsti studijų.
Dienotvarkė – gana griežta
Rektorius R.Norkus pasakojo, kad šiuo metu Kauno kunigų seminarijoje mokosi ir gyvena 24 klierikai. Įprasta jų dienotvarkė gana griežta.
Jaunuoliai keliasi 7 valandą 30 minučių. Po pusryčių bendroje salėje keliauja į Vytauto Didžiojo universitete (VDU), Katalikų teologijos fakultete, vykstančias paskaitas ir studijuoja drauge su pasauliečiais.
Bažnytinės teisės, lotynų kalbos, liturgijos, giedojimo, išpažinties elgesio, bioetikos jie mokosi pačioje seminarijoje.
Kasdien 13 valandą visi vėl susirenka papietauti, po pietų mokosi, ruošiasi studijoms kitai dienai.
18 valandą pavakarieniavę visi meldžiasi. 20 valandą prasideda tylos metas. Tada laiką jaunuoliai skiria dvasinės literatūros skaitymui. 22 valandą 30 minučių visi savo kambariuose privalo užgesinti šviesą ir miegoti.
„Darbo dienomis režimas gana griežtas. Po 18 valandos be leidimo seminarijos teritoriją palikti draudžiama. Už tokį pažeidimą klierikas gali būti pašalintas. Tvarka panaši, kaip ir tarnaujant kariuomenėje“, – pasakojo rektorius.
Lankosi ir kino teatruose
Šeštadieniais jaunuoliai daugiau laiko gali skirti poilsiui, skalbia ir lygina savo drabužius. Sekmadieniais bendrauja su tikinčiaisiais įvairiose parapijose, vaikų dienos centruose, kalėjimuose, padeda „Carito“ valgykloje.
Taip pat seminaristai žaidžia krepšinį, tinklinį, futbolą ir dalyvauja varžybose ir laimi prizų, kurie puikuojasi valgykloje. Dar vienas kitą moko groti įvairiais instrumentais.
Kartais klierikai eina į kino teatrus, koncertus.
„Pirmuosiuose dviejuose kursuose seminaristai dėvi paprastus kostiumus, todėl pasauliečiai nė nesupranta, kad tai klierikai. Baltą kunigų apykaklę jie užsisega vėlesniuose kursuose. Taip apsirengusius jaunuolius pamatę žmonės kartais šiek tiek stebisi, bet mūsų tai netrikdo“, – sakė R.Norkus.
Tenka mokytis ir tvarkytis
Seminarijos administracija yra įsikūrusi dviejų aukštų pastate. Vos įėjus pasitinka hole įrengtas alpinariumas ir srovenančio dirbtinio upelio čiurlenimas.
Greta yra svetainė su židiniu ir senoviškais baldais bei televizoriumi. Čia klierikai ilsisi ir priima svečius, nes pašaliniams į jų kambarius eiti draudžiama. Taip pat greta yra ir valgykla.
Antrajame aukšte įrengta raštinė, rektoriaus kabinetas, auditorijos.
Seminaristai gyvena dviejuose specialiai jiems seminarijos teritorijoje skirtuose vieno aukšto su palėpėmis pastatuose.
Dažniausiai klierikai gyvena po vieną kambaryje. Tik jauniausi kurį laiką kambariu dalijasi su jau ne pirmus metus studijuojančiaisiais, nes jie gali padėti ir patarti.
Seminarijos rektorius neslėpė, kad ir į šią aukštąją mokyklą įstoja įvairiausių jaunuolių. Kai kurie, pripratę, kad namuose už juos atliekami buities darbai, čia turi išmokti ir skalbti, ir lyginti drabužius, ir susitvarkyti savo kambarius. Tvarką prižiūri seminarijos prefektas.
„Tik maistą ruošia kelios šeimininkės. Valgome visiems įprastus patiekalus, penktadieniais negaminami mėsiški patiekalai“, – atskleidė R.Norkus.
Mokosi pusseptintų metų
Pasiruošimas kunigystei trunka šešerius su puse metų trimis etapais. Pirmieji metai skiriami bendram pasirengimui, kiti dveji – filosofijos studijoms. Dar treji su puse – teologijos studijoms.
Studijos baigiamos teologijos bakalauro laipsniu. Gabiausiems sudaromos galimybės toliau tęsti studijas VDU magistrantūroje arba užsienyje. „Seminariją baigia ne visi įstojusieji. Kai kurie supranta, kad tai nėra tikrasis pašaukimas“, – sakė nuo 2018 metų seminarijai vadovaujantis 39 metų R.Norkus.
Bijojo neišmokti kalbos
Pats Kauno kunigų seminarijos rektorius gimė Raseiniuose.
„Kai pradėjau mokytis mokykloje, dar buvo sovietmetis, buvau spaliukas, bet jau tada norėdavau padėti kitiems žmonėms. Nuo 1991 metų pradėjau patarnauti bažnyčioje“, – pasakojo rektorius.
Baigęs karinę tarnybą R.Norkus sprendė, kokiu keliu toliau sukti. „Mano klebonas vis ragino rinktis kunigo kelią. Buvau skaitęs Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“. Ten rašoma, kad kunigai tarpusavyje šnekėdavosi lotyniškai. Aš labai bijojau, kad tos kalbos neišmoksiu“, – pasakojo R.Norkus.
Studijavo Italijos universitete
Drauge su savo klebonu nuvykęs pamatyti, kaip atrodo Telšių kunigų seminarija, R.Norkus nustebo, kad kunigai lotyniškai nesikalba. Vyras tapo šios seminarijos klieriku.
Po studijų R.Norkus darbavosi Telšių vyskupijos kurijoje. 2008 metais buvo išsiųstas studijuoti į Popiežiškąjį Laterano universitetą Italijoje. 2012–2014 metais dirbo Kauno kunigų seminarijos propedeutinio kurso Šiluvoje vadovu.
Po to grįžo į Italiją pabaigti pradėtų studijų, jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis.
Parvykęs į Lietuvą R.Norkus buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektoriumi. Dabar jau metus vadovauja Kauno kunigų seminarijai.
Dvasininkas džiaugėsi, kad rinktis savo kelią, studijuoti seminarijoje galėjo laisvai, niekieno nevaržomas ir nesislėpdamas, kitaip nei vyresni jo kolegos.
Savo tikslo siekė atkakliai
Jauno rektorius patarėju neretai tampa Kunigų seminarijos studijų dekanas prelatas profesorius V.S.Vaičiūnas.
Šiemet kunigas atšventė 75-ąjį jubiliejų.
Prelatas pasakojo, kad gimė ir augo Šiauliuose, mokykloje mokėsi labai gerai, paslapčia lankydavosi bažnyčioje, patarnaudavo mišiose. Tai, kad bus kunigu žinojo nuo pat mažų dienų.
Nors jaunuolis mokėsi puikiai, pedagogai įtarė, kad jis stos į kunigų seminariją, todėl visaip trukdė baigti mokyklą. V.S.Vaičiūnas mokslus baigė vakarinėje mokykloje dirbdamas saldainių fabrike.
Pabaigus mokyklą, į Kauno kunigų seminariją įstojo tik iš trečiojo karto, nes sovietmečiu jaunuolių, norėjusių tapti kunigais nebuvo mažai, konkursas būdavo didelis, o priimdavo tik po 5 naujus seminaristus.
Kieme augindavo daržoves
Prelatas V.S.Vaičiūnas pasakojo, kad seminarijos istorija neatsiejama nuo 1863 metų sukilimo. Jį numalšinusi Rusijos caro valdžia nuo 1864 iki 1866 metų vyskupą Motiejų Valančių, vyskupijos įstaigas ir Varnių kunigų seminariją perkėlė į Kauną.
Čia seminarijai atiduoti buvę bernardinų vienuolyno rūmai ir Šv.Jurgio bažnyčia. Studentų skaičius buvo ribotas – nuo 1863 iki 1870 metų rusų valdžia neleido priimti naujų studentų.
„Ši istorija primena sovietmetį, kai čia studijavau pats“, – pasakojo dvasininkas.
Prelatas prisiminė, kad jam mokantis Kauno kunigų seminarijoje dabar jai priklausanti Švč.Trejybės bažnyčia buvo paversta knygų bazės sandėliu, todėl koplytėlė buvo įrengta toje salėje, kur dabar klierikai pietauja.
Seminaristai gyveno tose patalpose, kur dabar vyksta paskaitos ir yra poilsio kambarys. Kambariuose tilpdavo po 3 ar 5 klierikus. Jaunuoliai turėjo tik šaltą vandenį, patalpas kūrenosi malkomis. Tualetas buvo lauke. Kartą per savaitę visi traukdavo į pirtį.
Kieme, kuriame dabar žydi gėlės, auga dekoratyviniai augalai, būdavo daržai, kuriuos pasauliečiai išardavo arklu, pasikinkę arklį. Daržuose buvo auginamos bulvės ir daržovės.
„Žiemomis kieme išliedavome čiuožyklą“, – pasakojo prelatas.
Kai reikėdavo pas gydytojus, seminaristai eidavo į greta esančią dabar jau apleistą žydų ligoninę, kurią tuomet vadino „Kaukole“.
„Eidavome po kelis, nes po vieną iš seminarijos išeiti nebuvo galima, saugumiečiai mus stebėdavo, galėdavo ir pagauti“, – pasakojo kunigas.
Mokėsi net 200 klierikų
Prelatas prisiminė, kad Lietuvos atgimimo laikotarpiu seminarijoje vienu metu studijavo net 200 klierikų.
Dabar seminarijoje taip pat galėtų mokytis kur kas daugiau jaunuolių nei šiuo metu.
„Suprantu, kad tada, kai rinktis dvasininko kelią buvo draudžiama, žmonės aiškiau suvokė savo pašaukimą ir atkakliai siekė eiti pasirinktu keliu. Draudimai skatino norą priešintis santvarkai, tai buvo mūsų stiprybė. Gaila, kad dabar norinčiųjų tapti dvasininkais yra kur kas mažiau“, – apgailestavo prelatas.
V.S.Vaičiūnas ne tik buvo šios seminarijos vicerektorius, o dabar – studijų dekanas ir dėstytojas. Jis labai prisidėjo atkurtame VDU įkuriant Katalikų teologijos fakultetą ir jam vadovavo. Taip pat buvo ir atkurtos „Caritas“ organizacijos pirmininkas.
„Vis dėlto dvasiškai man mieliausia ši vieta – Kauno kunigų seminarija“, – sakė prelatas.
Vyks Piemenėlių mišios
Dabartinis seminarijos rektorius R.Norkus neslėpė, kad neretai girdi, jog dvasininkai yra užsitvėrę nuo pasauliečių, gyvena savo uždarą ir paslaptingą gyvenimą.
„Iš dalies tai tiesa. Seminaristai čia ir studijuoja, ir turi įsigilinti į save, ar tikrai eina teisingu keliu.
Tam reikia disciplinos, ramybės ir galimybės susikaupti“, – aiškino rektorius.
Vis dėlto šiokiadieniais ir savaitgaliais dieną pas klierikus gali užsukti svečių.
Kasmet prieš Velykas – Gerojo Ganytojo savaitgalį – seminarijoje vyksta atvirų durų dienos.
Sekmadieniais visi laukiami ir seminarijos Švč.Trejybės bažnyčioje. Gruodžio 22 dienos vakare čia vyks Piemenėlių mišios.
Plūsta pasimelsti stebuklingam paveikslui
Švč.Trejybės bažnyčia pastatyta 1624–1634 metais. Joje yra Švč.Dievo Motinos Mergelės Marijos paveikslas, kuris nuo seno garsėja malonėmis.
Jame Dievo Motina vaizduojama kiek pasisukusi į kairę, ant galvos turi ypatingos formos vainiką, kurį du angelai viena ranka laiko ant Marijos galvos, o kitoje turi šakelę su žiedais. Aplink vainiką – taip pat gėlės.
Marijos plaukai palaidi, jie dengia kaklą, papuoštą perlais. Marija dešine ranka laiko karališkąjį skeptrą, o kaire – Kūdikį, kuris kairiąja ranka laikosi Motinos rankos, o dešine laimina tikinčiuosius dviem pirštais.
Žinoma, kad 1963 metais uždarius bažnyčią, seminaristai įlipo pro langą ir išgelbėjo paveikslą. Kol bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, šis atvaizdas kabojo klierikų koplyčioje, kur dabar yra valgykla. 1983 metais paveikslas buvo restauruotas ir grąžintas į bažnyčią.
Šalia paveikslo kabo votai – tikinčiųjų padėkos ženklai už malones, tarp jų yra ir vaizduojančių Mišių taurę – tai kunigų dovanos Marijai, atsidėkojant už pagalbą siekiant kunigystės. Per egzaminų sesijas prie paveikslo nuolat dega seminaristų žvakutės.
Sekmadieniais, po mišių, daugybė žmonių meldžiasi šiam paveikslui.
