Dailininkas valdininkės paklausė, ar šiame mieste yra vietos žmonėms. Tik tuomet pašnekovė atsikvošėjo: „Taip, taip, ir žmonėms.“
Ir V.Jurkūnas, ir kiti miestiečiai, kurie kreipėsi į savivaldybę dėl velniai žino kokia logika vadovaujantis sustatytų naujų pusiau požeminių ir požeminių konteinerių, sužinojo, kad sostinės valdžia jų išdėstymo schemos derinti su žmonėmis neprivalėjo.
Aišku ir tai, kad sostinės savivaldybei nereikia vilniečių nuomonės sprendžiant transporto eismo problemas. Dabar jos gvildenamos prisidengiant naujadaru „darnus judumas“ – gatves užleidžiant dviratininkams ar pėstiesiems.
Tiesa, tuo, kad Vilnius – ne Amsterdamas, galima įsitikinti jau lapkritį, kai nuo gatvių atriektuose plačiuose dviračių takuose sutiksi vos vieną kitą dviratininką. Bet vis tiek toliau šūkaujama apie „darnų judumą“.
Kad Vilniuje daug kas skiriama ne žmonėms, o komunikacijoms, galima įsitikinti ir pasižvalgius po remontuojamus šaligatvius. Būtent jų viduryje įsmeigiamos šviestuvų atramos, įvairūs stulpai, kelio ženklai.
Kai kuris vilnietis drįsta tuo pasipiktinti, valdžia atšauna: šaligatvio viduryje šviestuvo atrama įkasta tam, kad šaligatvis būtų apšviestas, šviesos užtektų ir dviračių takui. O kai bus šviesu, su atrama nepasibučiuosi, ją aplenksi.
Nors Vilniuje daug nuveikta namams, gatvėms ir komunikacijoms, vienas kitas nesusipratėlis vis tiek už jų ima ir užkliūva. Ir čia pašaipūnas V.Jurkūnas turi pasiūlymą: „Į rūšiavimo sistemą įveskite naują konteinerį – žmonėms. Ir bus tvarka.“
