Tarptautinis 15-mečių pasiekimų tyrimas atskleidė, kad Lietuvos paauglių gebėjimai skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse nepasiekė 79 šalių vidurkio, o žvelgiant vien į ES duomenis akivaizdu, kad velkamės uodegoje.
Tuo metu į papildomas pamokas, siekdamas kuo aukštesnių įvertinimų, vaikšto kas antras sostinės dvyliktokas, kartais net penkis kartus per savaitę.
– Kaip vertinate tarptautinio penkiolikamečių pasiekimų tyrimo rezultatus? – „Lietuvos rytas“ paklausė Vyriausybės strateginės analizės centro Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovo Gintauto Jakšto.
– Jie kiek pagerėjo, palyginti su 2015 metais, tačiau akivaizdu, kad reikšmingo, struktūrinio pokyčio nėra.
Užtat estai, lenkai smarkiai išsiveržė į priekį. O su kaimynais juk labiausiai konkuruojame dėl talentų ar investicijų pritraukimo. Taigi atsilikdami ugdymo srityje atsiliksime ir ekonomikoje.
– Koks mūsų kaimynų sėkmės receptas?
– Patys lenkai sako, kad didelę įtaką pagerėjusiems rezultatams padarė reformos, kurios pradėtos dar 1999 metais, kai priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas ir pakito jo turinys.
Be to, Lenkija suteikė daugiau savarankiškumo mokykloms ir mokytojams, taip pat pakėlė algas pedagogams.
O mes net nežinome, ko norime. Norime išmatuoti procesą, kuris vyksta mokykloje, pagal kažkieno sugalvotus standartus. Bet dažniausiai nežinome, kokio rezultato siekiame.
Tiek Lenkija, tiek Estija suprato, kad reikia apsibrėžti, ko siekiame, o kaip tai pasiekti, yra mokytojo laisvės dalykas.
Dar vienas dalykas – pas mus į mokyklas važiuoja auditoriai, tikrina jas, o Estijoje vidinio rezultatų užtikrinimo sistemą turi kiekviena mokykla. O pas mus auditas kaip priežiūra su gąsdinimais.
– Lietuvoje taip pat į mokyklą pradės eiti šešiamečiai. Tai reikalingas, nors ir pavėluotas žingsnis?
– Estijos švietimo strategijoje numatyta, kada ir koks žingsnis turi būti padarytas. Lietuvoje kartais nepadarę pirmojo žingsnio darome antrąjį. Išsyk po nepriklausomybės atkūrimo estai pradėjo pertvarkyti mokyklų tinklą, švietimo agentūras. Vėliau iš savivaldos į nacionalinį lygį perėmė gimnazijas, pertvarkė jų tinklą ir tada grąžino savivaldybėms.
Estija savo strategijoje užsibrėžė ir mokymosi visą gyvenimą planus. Kuo tai padeda?
Tie žmonės, kurie mokosi visą gyvenimą, labiau suvokia mokymosi svarbą, jie nebemano, kad mokykloje reikia tik atsėdėti pamokas. Taip visuomenė ima suprasti, kad švietimas yra labai svarbu, ir tai perduoda savo vaikams, užuot diegusi mintį, kad kaip nors atlaikykite 12 metų, o baigę darysite ką norite.
Lietuvoje nejusti tėvų palaikymo, jie nepuoselėja pagarbos mokytojams, didžioji dalis suaugusiųjų nemato reikalo mokytis. Dėl to prastėja ir įsidarbinimo rodikliai, ir darbo užmokestis.
Jei dabar paleisime mechanizmą, kad šešiamečiai eina į mokyklą, tačiau nepadirbėsime su jų ugdymo turiniu, nerengsime kursų mokytojams, kaip su jais dirbti, neapgalvosime, ar šis žingsnis derės su kitais žingsniais, kaip tai paveiks mokyklų tinklą, vien tokio pokyčio nepakaks. Reikia 10–15 metų strategijos.
– Gal paprasčiausia būtų tiesiog nusikopijuoti pavykusį estų planą?
– Nėra vieno recepto, kaip sutvarkyti tinklą. Patys estai jį nuolat tobulina. Tačiau tikrai yra ko pasimokyti.
Dar vienas estų sėkmės elementų – siekis, kad visi vaikai įgytų vienodą išsilavinimą. Prieš dešimtmetį Estijoje mokyklos turėjo teisę vaikus paskirstyti į gabesniųjų, silpnesniųjų klases. Tačiau vėliau pastebėjo, kad mažiau gabiųjų klasėse vaikai netobulėjo.
Dabar klasėse mokosi ir gabūs, ir silpnesni, ir ekonomiškai mažiau pajėgių šeimų vaikai, o šalis pirmauja pasaulyje pagal mažiausią skirtumą tarp vaikų pagal pasiekimus.
– Mūsų penkiolikamečių rezultatai prasti, nors jūsų atstovaujamo centro šiemet atliktas tyrimas rodo, kad didžiulė dalis jų vaikšto netgi į papildomas pamokas.
– Pagrindinė priežastis, kodėl vaikai eina pas korepetitorius, yra noras geriau išlaikyti brandos egzaminus. O kad egzamino rezultatas būtų aukštas, reikia dviejų dalykų – gerai išmanyti dalyką ir tas žinias susisteminti.
Antroji priežastis yra ta, kad korepetitoriai gerai išmano egzaminų tvarką ir vertinimo sistemą. Puikiai mokėdamas dalyką, bet nesuvokdamas, ko iš jo tikisi per egzaminą, abiturientas gali ir nelabai gerai pasirodyti. Ir atvirkščiai – turėdamas vidutinių žinių, bet gerai išmanydamas, kaip jas pateikti, gali pasiekti gerų rezultatų.
– Kokioms studijoms besirengiantieji dažniausiai naudojasi korepetitorių paslaugomis?
– Tie mokiniai, kurie svajoja apie biomedicinos studijas. Praradęs vos vieną balą tu tiesiog ten neįstosi – konkursas labai didelis, o įstojimo kartelė – labai aukšta. Yra atvejų, kai keturis šimtukus gavęs abiturientas moka už biomedicinos studijas, mat rašinį parašė kiek silpniau, o inžineriją įstoja su labai menkais balais, mat ten mažai norinčiųjų.
Tėvai norėdami apsidrausti, kad viską padarė dėl savo vaiko, siunčia juos į papildomas pamokas ir už tai moka.
Tad pas korepetitorius eina labai stiprūs mokiniai.
Žinoma, jei mokomasi sistemingai ir sulauki pagalbos iš mokyklos, gali apsieiti ir korepetitorių.
Didžiuosiuose miestuose tokių paslaugų tinklas labiau išplėtotas. Čia daugiau ir tėvų, kurie išgali sumokėti už papildomas pamokas.
– Švietimo ir mokslo ministerija (dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, – red. past.) praėjusiais metais yra išsakiusi užmojį prikirpti sparnus korepetitoriams. Šios paslaugos yra blogis?
– Jei mokiniui reikia pasitempti, tai nėra blogis. Tačiau jei tokios paslaugos nemokamai būtų teikiamos mokykloje, o mokytojai gautų pakankamą atlyginimą, kad net negalvotų apie papildomas pajamas, būtų geriau. Bet tenka pripažinti, kad dabar tai pragyvenimo šaltinis mokytojams, o vaikams galimybė susisteminti įgytas žinias.
– Ne kartą kalbėjote apie mokytojų stygių. Sutvarkius mokyklos tinklą, sumažinus jų skaičių, ši bėda būtų išspręsta?
– Automatiškai ne. Dabartiniam tinklui mokytojų trūksta, būna atvejų mažesnėse vietovėse, kai mokytojus parsikviečia iš pensijos, kad vestų nors kelias pamokas per savaitę, mat ten darbingo amžiaus mokytojų tiesiog nėra.
Žinoma, bendrai paėmus, sutvarkius mokyklų tinklą, žinoma, mokytojų reikėtų mažiau. Nemažinant biudžeto, mokytojai uždirbtų daugiau. Matydami tai daugiau jaunų žmonių rinktųsi pedagogines studijas. Žinoma, turėtų būti nubrėžtos jų karjeros trajektorijos gairės: didesnė darbinė laisvė, apie 1 proc. finansavimo švietimui turėtų būti skiriama mokytojų tobulėjimui, atlyginimo didėjimas.
Dabar pas mus pakeliamos stipendijos pedagoginių studijų studentams, tačiau nepadaroma nieko, kad baigę universitetus jie eitų dirbti mokytojais. Kai galėsi tikėtis geros karjeros būdamas mokytoju, nebereikės skatinimo rinktis pedagogo profesiją.
Derėtų pasirūpinti išankstinio išėjimo į pensiją fondą, kad mokytojai, kurių amžiaus vidurkis perkopia 50 metų, tolygiai išeitų į pensiją, kad nenutiktų taip, kad per dešimtmetį neteksime daugiau nei pusės mokytojų.
Visa tai sutvarkius ateityje mokytojų netrūktų.
