Nors nuo gaisro Alytaus padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ praėjo pusantro mėnuo, žmonės, gyvenantys jo dūmų paliestose gyvenvietėse ir kaimuose, tebėra apimti nerimo.
Ką reikės daryti su žeme, jeigu ji apnuodyta dioksinu ir kitais teršalais? Ar obelys kitąmet nokins užnuodytus vaisius? Ką daryti su pasėliais?
Toks nerimas yra pagrįstas. Iš laboratorijos Vokietijoje gauti tyrimų rezultatai rodo, kad dioksino tam tikrose vietovėse aptikta gerokai daugiau, negu nustatyta norma. Tai – nuodingas teršalas, kuris žemėje gali išgulėti ir porą dešimtmečių.
Žmones kankina nežinomybė
Miklusėnai – prie pat Alytaus esanti gyvenvietė, ant kurios per gaisrą nugulė ne tik suodžiai. Žolės mėginio tyrimai jau gauti – joje yra dioksino. Kiek? Nutylima.
Žmonėms iki šiol niekas nepaaiškino, kaip toliau elgtis – kur bus galima sėti ar sodinti, o kur – nieko nejudinti.
„Pažiūrėkite, – pasklaidžiusi telefone fotogaleriją Ramutė Liudvinavičienė surado per gaisrą darytą nuotrauką. – Dūmų debesys iš pradžių sklido pro mus, bet vėjui pasisukus užgulė visą gyvenvietę.“
Jos sodyba Miklusėnuose – kraštinė. Iš jos kiemo Alytaus panorama – kaip ant delno, o tarp gyvenvietės ir miesto tvyro pieva su dirbamosios žemės lopais.
„Neramu ir dėl savo sveikatos, ir dėl artimųjų – po gaisro sušlubavo vyro širdis. Neramiau ir dėl taršos, nes ji nei regima, nei juntama. Turime nemažą sodą, daržo žemės.
Tad nežinia, ar anūkus galėsime obuoliais vaišinti, daržoves auginti. Laikome vištų, o jos mėgsta žolę paskabyti, ir šunys po lauką laksto ir ją pakramto.
Darže buvo likę briuselinių kopūstų. Po gaisro juos nurovėme ir sukrovėme palaukėje į krūvą. Tikėtina, kad jie yra užteršti, o kur tas krūvas padėti?
Sugrėbtus sode lapus seniūnija išvežė, bet nepasakė, ką daryti su derliaus likučiais. Nežinome, ar šulinio vanduo – geriamas. Nors vanduo centralizuotai tiekiamas iš miesto, šulinio neišsižadėjome“, – nuogąstavimais dalijosi R.Liudvinavičienė.
Anot šios moters, žmonės neturi žinių, kur ir kada buvo paimti dirvožemio ir žolės mėginiai tyrimams. Jie mato tik tai, ką skelbia Veterinarijos tarnyba, o ji tik išvardija gyvenviečių pavadinimus.
„Kiekvienas gyventojas norėtų žinoti, ar užterštas jo sklypas. Pavyzdžiui, prie pat mūsų namų valdos yra įdirbtas žemės gabalėlis.
Ko gero, geologai tyrimams iš jo lapkričio 18-ąją paėmė mėginį, bet apie tai sužinojome atsitiktinai – pasakė namuose buvęs ir tai matęs kaimynas“, – pyktelėjo moteris.
Dioksinas – ir pasėliuose
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovės Jurgitos Savickaitės, iki šiol buvo paimti 27 žolės ir želmenų mėginiai iš laukų tuose kaimuose, kuriuos, tikėtina, pasiekė gaisro dūmų atnešta tarša.
Jie nuo gaisro židinio nutolę 1,5–8 kilometrų atstumu.
Tai Dubėnai, Dubiai, Geniai, Jasunskai, Karklynai, Kelmonys, Kriauniai, Miklusėnai, Raudonikiai, Rumbonys, Rutkos, Takotiškiai, Vytautiškiai, Užubaliai. Tiriama, ar į žemę pateko sunkiųjų metalų, dioksinų ir dioksinų tipo polichlorintų bifenilų.
Tyrimai liudija, kad sunkiųjų metalų yra visuose mėginiuose, tačiau jų kiekis neviršijo didžiausios leidžiamos normos. Iki lapkričio 22-osios dėl dioksinų buvo ištirta trylika žolės ir želmenų mėginių – iš jų du mėginiai neatitiko reikalavimų.
„Dioksinų yra javų želmenyse Raudonikių kaime ir žolėje Miklusėnų kaime. Atsižvelgiant į visų gaunamų laboratorinių tyrimų statistiką bus tariamasi, kada paimti papildomų mėginių“, – sakė J.Savickaitė.
Vis dėlto tarnyba nutyli, kiek kartų dioksinų koncentracija viršijo leistiną ribą. Tėra nuogirdų, kad tas kiekis galėjo būti didesnis 10, o gal net 20 kartų.
Nežino, ką patarti
Tad ką daryti tiems ūkininkams, kurių žiemkenčiai užteršti?
Pasak Alytaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vadovo Stasio Supravičiaus, kol kas tenka laukti – pavasarį tyrimai bus pakartoti: „Nesu chemikas, nežinau. Tikėtina, kad taršą išplaus vanduo.“
Tokia migla yra todėl, jog niekas neturi tokios patirties, kad galėtų patarti.
„Alytaus kraštui tai baisi tragedija, – ištarė įstaigos „Grunto valymo technologijos“ vadovas Rapolas Liužinas. – Reikėjo iš karto pjauti užterštą žolę ir naikinti, dabar – per vėlu, teršalus vanduo jau nunešė į gruntą.“
Jo tvirtinimu, reikėtų jau dabar galvoti apie tai, kaip elgtis kitąmet.
Vienas būdų – pasėti tam tikrus augalus, kurie ištraukia dioksiną iš dirvožemio ir jį suskaido.
Teršalai – ir į Nemumą
Mokslininkai, stebintys, kaip Alytaus miesto ir rajono savivaldybės narplioja gaisro paskleistos taršos problemas, turi kitokio – mokslo argumentais pagrįsto nerimo.
Didžioji dalis vandens, kuris buvo naudojamas gaisrui gesinti, iš karto sutekėjo į Nemuną.
Mokslininkai neabejoja ir tuo, kad dalį dėl gaisro į aplinką patekusių teršalų į Nemuną nuplukdys lietaus vanduo ir ypač – tirpstantis sniegas.
Paklaustas, kaip planuojama apsaugoti pačią gaisravietę, kad tarša su lietaus ar tirpstančio sniego vandeniu nesklistų tolyn ir gilyn, Alytaus meras Nerijus Cesiulis atsakė, kad tai – privataus savininko valdos ir jo rūpestis: „Kadangi gaisravietės plotas užima pusantro hektaro, uždengti tiek neįmanoma.
Todėl atliekos turi būti iš ten kuo greičiau išgabentos, o teritorija – dezinfekuota.“
Mokslininkams tai neatrodo patikima.
„Gaisravietė bus plaunama vandens, todėl būtina jo nuotekas rinkti tol, kol teritorija bus išvalyta ir uždengta“, – įspėjo Gamtos tyrimų centro Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos vadovas Julius Taminskas.
Veikia kaip siurbliai
Pasak J.Taminsko, didžiausias taršos pavojus šiuo metu yra kilęs šachtiniams šuliniams.
„Lietuvoje yra mokslininkų, kurie geba sumodeliuoti atmosferos srautus. Grįžtelėję atgal ir įvertinę per gaisrą buvusias meteorologines sąlygas, pavyzdžiui, vėjo kryptį ir stiprumą, jie gali tiksliai sumodeliuoti teršalų iškritimo zonas. Būtų prasminga į jas sutelkti dirvožemio paviršiaus bei vandens tyrimus“, – patikino J.Taminskas.
Anot šio mokslininko, gaisro dūmų debesyje dioksinai judėjo kartu su dulkių dalelėmis, ir, nukritę ant žemės, joje gali išbūti dešimtmečius.
„Įsiplieskus gaisrui buvo privalu iš karto įspėti viso Alytaus rajono žmones, kad jie ypač sandariai uždengtų šulinius, bet tas įspėjimas juos pasiekė gerokai vėliau. Šuliniai dėl vandens ir oro temperatūros skirtumų yra kaip dulkių siurbliai – jie galėjo susiurbti teršalus.
Bet jeigu tarša per orą ir nepateko į šulinius, tai nereiškia, kad gerti jų vandenį bus saugu. Teršalai su krituliais jau pradėjo skverbtis į gruntą, o gruntinį vandenį jie pasieks per vienerius metus ar porą metų. Štai todėl būtina visą tą laiką stebėti vandens kokybę“, – paaiškino J.Taminskas.
Mašalų dvikovos
Nemune per daugybę šimtmečių yra susiklostę tam tikri santykiai tarp įvairių ten gyvenančių gyvūnų, todėl mokslininkai ne šiaip sau skambina pavojaus varpais modeliuodami situacijas, kas būtų, jei tarša iš gaisravietės pasiektų Nemuną.
GTC mokslininkė Rasa Bernotienė – mašalų specialistė. Taigi jos darbas yra susijęs su įvairių, ypač kraujasiurbių vabzdžių tyrimais.
Pasak R.Bernotienės, Nemune nuo Baltarusijos sienos iki Birštono veisiasi dešimties rūšių upiniai mašalai. Iš jų penkios rūšys yra labai gausios, o jų lervos vystosi skirtingu laiku.
„Iš tų penkių rūšių mašalų tik viena yra agresyvi. Tai Simulium maculatum – išvertus pažodžiui būtų „dėmėtalerviai mašalai“. Jie yra būtent tie kraujasiurbiai, kurie Dzūkijoje birželio mėnesį puola žmones ir gyvulius.
Kitų rūšių upiniai mašalai nėra agresyvūs, tačiau svarbūs tuo, kad gausiai besiveisdami Nemune ir konkuruodami dėl vietos ir maisto su „dėmėtalerviais mašalais“ šiems neleidžia veistis visą vasarą. Tokiu būdu agresyvieji kraujasiurbiai yra įsprausti į siaurą laiko tarpą – kelias gegužės savaites.
„Gerųjų“ mašalų rūšių lervos, kurios užgožia agresyviuosius, kaip tik šiuo metu žiemoja Nemune. Joms nevalia pakenkti – labai svarbu, kad jų būtų gausu“, – kalbėjo R.Bernotienė.
Ji paaiškino, kad mašalų lervos maitinasi filtruodamos upės vandenį ir yra jautrios bet kokiems teršalams.
„Jei kartais būtų nutarta gaisro gesinimo vandenį dozuotai leisti į Nemuną, mašalų lervoms kaip vandens filtruotojoms tai turėtų neigiamos įtakos.
Informacija, kuri mus pasiekia apie tame vandenyje esančius sunkiuosius metalus bei cheminius junginius, nėra vienoda. Tačiau akivaizdu, kad su teršalais, apie kuriuos kalbama, reikia elgtis itin atsakingai, nes pusiausvyros pažeidimas Nemune gali turėti labai netikėtų ir skaudžių pasekmių.
Sunkiai prognozuojama, kokią grandininę reakcija gali sukelti vienos ekosistemos grandies išnykimas“, – sakė mokslininkė.
Vis dar atlieka tyrimus
Mokslininkai, prognozuodami taršos pavojų Nemunui, primena 2016-ųjų gruodį įvykusią avariją Vilniuje, per kurią į Nerį sukliokė 30 tūkst. kubinių metrų nuotekų. Tąkart Upės gatvėje per statybas trūko nuotekų vamzdis.
Nuo avarijos praėjo ketveri metai, bet ilgalaikės jos pasekmės vis dar tiriamos.
„Upės dugno nuosėdų ir dvigeldžių moliuskų cheminės analizės tyrimai dar ne visi užbaigti. Tačiau akivaizdus teršalų toksinis poveikis vandens gyvūnijai buvo pastebėtas jau 2017 metų pavasarį“, – sakė GTC Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas Aleksandras Rybakovas.
Mokslininkai turi galimybę palyginti duomenis tyrimų, atliktų dar iki avarijos su tais, kurie buvo padaryti po jos. Pasak A.Rybakovo, po avarijos pasklidę teršalai Neryje žemiau Vilniaus išnuodijo kone visus dvigeldžius moliuskus – gyvų jų buvo likę vos keli procentai.
„2017 m. pavasarį ir rudenį analizuodami tyrimų medžiagą pastebėjome, kad testuojamų moliuskų žiaunų epitelis yra smarkiai pažeistas arba jo visai nėra. Tokio tipo pažeidimai šiems organizmams yra kritiniai, kadangi sutrikdo kvėpavimą ir maistinių medžiagų pasisavinimą“, – aiškino mokslininkas.
Tam tikri moliuskų ląstelių tyrimai parodė ir tai, kad su nuotekomis į upę patekę cheminiai junginiai pažeidė jų genetiką. Tokie pažeidimai gali būti parduodami kitoms kartoms bei turi įtakos įvairiems jų organizme vykstantiems procesams.
„Dvigeldžiai moliuskai ne šiaip sau tiriami vertinant taršos poveikį gamtai. Daugybė atliktų tyrimų parodė, kad šie organizmai tiksliai ir jautriai atspindi aplinkos būklę. Tai nulemia jų įvairios biologinės ir fiziologinės savybės – sėslus gyvenimo būdas, intensyvus vandens filtravimas, gebėjimas kaupti didelius teršalų kiekius“, – pasakojo A.Rybakovas.
Teršalai daug piktesni
Vis dėlto tarša, kuri per nuotėkų avariją pakliuvo į Nerį, cheminių junginių sudėtimi smarkiai skiriasi nuo tos, kuri užteršė gaisro gesinimo vandenį Alytuje.
„Į Nerį plūdo nuotėkos bei visa tai, kas su paviršiniu vandeniu patenka į lietaus kanalizaciją. Nuotekose būna kuo įvairiausių cheminių junginių: švaros ir higienos priemonių, farmakologinių medžiagų, dezinfekavimo priemonių, įvairių mikroorganizmų.
Kai kiurių junginių, pavyzdžiui, vaistų ar hormoninių preparatų vandenyje nustatoma koncentracija gali būti santykinai maža, tačiau jų poveikis vandens organizmams yra didelis. Su lietaus kanalizacijos vandeniu į upę gali patekti ir su transporto tarša siejami policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAA), metalai, druska.
Tuo tarpu į vandenyje, panaudotame gaisrui gesinti, yra ypač nuodingų bei kancerogeninėmis savybėmis pasižyminčių policiklinių aromatiniai angliavandenilių, furanų, polichlorintų bifenilų (PCB), sunkiųjų metalų ir kitų teršalų. Kai kurie kenksmingi junginiai susidarė ne tik padangų sudėties, bet ir didelio karščio per gaisrą.
Tokio vandens patekimas į Nemuną turėtų tokių neigiamų pasekmių, kurias net sudėtinga prognozuoti, – aiškino mokslininkas A.Rybakovas. – Teršalai gali sugriauti natūralų ekosistemų savireguliacijos mechanizmas, ir prasidėję pokyčiai būtų negrįžtami.
Deja, dalis dėl gaisro į aplinką patekusių teršalų neišvengiamai pateks į Nemuną su lietaus vandeniu, ir, ypač, su tirpstančių sniegu“.
Nemuno vanduo – ne grynuolis
GTC mokslininkai dar 2015 metais tyrė Nemuno vandenį ties Alytumi ir palygino tyrimų duomenis su atliktais kitose Nemuno atkarpose bei kitų didžiųjų Lietuvos upių. Atliekant turimus buvo vertinama minėtųjų angliavandenilių (PAA), bifenilų (PCB), sunkiųjų metalų koncentracija upių nuosėdose bei moliuskų audiniuose, taip pat teršalų genotoksiškumas.
„Didelė chromo, vario ir tam tikrų policiklinių angliavandenilių koncentracija Nemuno vandenyje bei jų genotoksiškumas Nemuno vandenyje jau buvo ties pasieniu su Baltarusija. Kuo arčiau Alytaus, tuo situacija – prastesnė. Į Nemuną išpylus dar ir gaisravietės vandenį neigiamas poveikis būtų milžiniškas“, – sakė A.Rybakovas.
Nemune žemiau Alytaus 2015-aisiais buvo nustatyta daug mažesnė teršalų koncentracija bei vandens genotoksiškumas.
Pasak A.Rybakovo, tokiam upės „apsivalymui“, tikėtina, įtaką daro ir saulės poveikis vasarą – kenksmingi junginiai suskyla (tai vadinamoji fotodegradacija ir biodegradacija). Dalis teršalų susikaupia nuosėdose ir vandens organizmuose.
Švedų patarimas – štai kuo verta palaistyti veją
Virginija Gregorauskienė,
Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausioji specialistė
„Dioksinus gamtoje labiausiai sugeria – absorbuoja organinės medžiagos. Paprastai tariant, jie „prilimpa“ rie organinės medžiagos dalelių paviršiaus ir migruoja su dirvožemio koloidais. Todėl Alytaus apylinkių mineraliniame dirvožemyje nebuvo aptikti, tačiau rasti želmenyse, žolėje ir piene.
Švedų mokslininkai nurodo, dioksinai iš užterštų nuotekų bei nuotekų dumblo šalinami naudojant oksiduojančias medžiagas – kalio ir natrio permanganatą, vandenilio peroksidą, ozonavimą.
Plačiai naudojamas aromatinių ir naftos angliavandenilių biovalymo metodas, plonai paskleidus dirbamuose laukuose užterštą dumblą ir „apkrėtus“ jį bakterijomis, suskaidančiomis toksiškus organinius junginius į nepavojingas medžiagas.
Eksperimentai parodė, kad viršutiniame dirvožemio sluoksnyje dioksinai degraduoja kelis kartus sparčiau – įtaką tam daro oras.
Natūraliai dioksinai gamtoje į vandenį ir anglies dvideginį turėtų suskilti per 15-25 metus. Siekiant paspartinti jų skilimą ir išvengti patekimo į maisto grandinę per augalus (žolę, pasėlius, daržoves) nereikėtų laukų aparti. Verčiau juos palikti, kad iškritę teršalai natūraliai nyktų dienos šviesoje.
Švedai net užsimena, kad galima palaistyti kiemo veją permanganato tirpalu ar net degtine, – tai pagreitintų organinių teršalų skilimą“.
