Profesinių sąjungų rūmų griuvimo Vilnius neminėjo niekaip, nors jų statybą nuo Berlyno sienos sumūrijimo skiria vos dveji metai. Žinoma, šių dviejų objektų svarbos lyginti negalima. Išskyrus vieną požiūrį.
Tarp Profsąjungų rūmų griuvėsių vis dėlto buvo surengtas vienas renginys, tiesa, skirtas tik žurnalistams. Jiems trumpam buvo atvertos slėptuvės po rūmais durys.
Susirinko daugybė žiniasklaidos atstovų – jie sunkiai tilpo erdvioje slėptuvėje, o apie ją pasakojo Vilniaus istorijos tyrinėtojas D.Pocevičius.
Jeigu jau taip slėptuve domisi žurnalistai, kodėl jos bent trumpam neatvėrus visiems vilniečiams, miesto svečiams?
Juk prisiminkime, kokios eilės vasarą nutįso prie uždaryto Lukiškių kalėjimo, kai buvo paskelbtos ekskursijų į jį datos. Koks milžiniškas lankomumas buvo kitų renginių neįprastoje erdvėje.
Gerai, Profsąjungų rūmus skubama kuo greičiau nušluoti nuo žemės paviršiaus, bet kodėl slėptuvės durų neatidarius po darbo valandų?
Neabejotinai daugelis sutiktų sumokėti po kelis eurus, kad pamatytų tokį objektą.
Vėlgi prisiminkime Berlyno sieną, tiksliau, jos gabalėlius, kurie pasklido po pasaulį. Dabar jie parduodami aukcionuose už beprotiškus pinigus.
Arba parduotuvę-muziejų „East Side Gallery“ viename Berlyno sienos gale. Žinoma, autentikos už kelis eurus ten tikėtis negalima, bet tai puikus pavyzdys, kaip vokiečiai moka verstis.
Nieko stebuklingo jie nesugalvojo: prikepė visokių niekalų su Rytų Vokietijos simbolika, dar ir antspaudą apie tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos sienos perėjimą į pasą galima įsispausti. Banalu, bet vėl vienas kitas euras iš turisto nubyra.
Tačiau Vilniaus valdžia išdidi ir tų eurų nesivaiko. Štai minėtoje slėptuvėje teko ant lentynų matyti pluoštus maitinimo talonų, kuriuos profsąjungų nariai sovietmečiu gaudavo keliaudami į sanatorijas. Arba profsąjungų narių mokesčių blankai.
Visa tai iškeliaus kartu su statybiniu laužu, niekas apie išsaugojimą net nepagalvojo. Nepagalvojo ir apie būdą užsidirbti parduodant ano laiko reliktus.
Juos įrėminus, papasakojus istoriją, galima sakyti, kad iš nieko imtų byrėti eurai. Jų buvo galima susižerti ir iš marmurinių lentų su to meto veikėjų pavardėmis, kurios rastos toje pačioje slėptuvėje.
Tokių pavyzdžių Vilniuje rastume ne vieną. Kad ir Žaliojo tilto skulptūros, dūlančios kažkur gatvių priežiūros įmonės „Grinda“ patvoryje.
Skulptūras mielai būtų priglaudęs Grūto parkas. Aišku, ne už ačiū. Jeigu miestas būtų sugalvojęs daugiau uždirbti, galėjo skelbti aukcioną.
Kiek praeities reliktų išdrabstyta, pradingo, sunaikinta, nesuskaičiuosi. Ir kalbų apie jų išsaugojimą (tiksliau neišsaugojimą) jokiu būdu nereikėtų kergti su sovietmečio šlovinimu. Paprasčiausiai Vilniaus valdžia neturi verslo geno. Yra tik griovimo genas.
„Sostinė“
