Koks kvailys gali taip rašyti? Tas, kuris gyvena Vilniuje ir kasdien regi nacionalinio stadiono griaučius, lyg šernų išknistą pievą prie Baltojo tilto, pusantrų metų vėlavusias, o dabar išvis sustingusias Lazdynų baseino statybas. Tas, kuris kasdien kratosi duobėtomis gatvėmis, žvelgia į nušiurusius, nerenovuotus namų fasadus.
Pagaliau tas, kuris lygina Vilnių su ką tik vartus užsieniečiams atvėrusiu Sankt Peterburgu.
Aišku, girti Sankt Peterburgą rizikinga. Bet 5 milijonų gyventojų Rusijos miestas nustebina tvarka.
Gatvės ne lopais nusėtos kaip ubago terba, bet vientisu asfalto sluoksniu klotos, per keletą metų nutiesta daugybė aplinkkelių, transporto grūstys net darbo dienomis ne ką didesnės nei dešimt kartų mažesniame Vilniuje. Ir net remontuodami senus namus Sankt Peterburge užmiršo rusišką tvarką, kai dažomas tik fasadas. Sutvarkyti ir kiemai.
Paklausti apie tokių poslinkių priežastis, rusai atsako trumpai: „Sankcijos.“ Dėl jų lėčiau sukantis Rusijos ekonomikos smagračiams, vien Sankt Peterburge per šiuos metus investicijoms į nekilnojamąjį turtą sumenkus 2,3 karto, apmirus pramonei, valdžia nebeišmano, kur kišti pinigus.
Tad jų daugiau skiria gyvenamajai aplinkai gerinti, infrastruktūrai.
O kas būtų, jeigu tai atsitiktų ir Lietuvoje? Gal užklupus ekonomikos sąstingiui pajudėtų nacionalinio stadiono statybos, Vilniuje duris atvertų baseinas, sostinėje būtų nutiestos naujos gatvės, o ne vien dviračių takai?
Tai melskime sąstingio, nes jis, atrodo, vienintelis gali priversti pabusti iš sąstingio Vilniaus valdžią.
