Violetinę bangą kėlė bedantė teisėsauga ir įžūlūs politikai

„Nagrinėdami šią bylą pradedame naują istoriją ir dėsime visas pastangas nustatyti tiesą“, – taip neseniai pareiškė Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius.

Tačiau ar mes tikrai galime turėti vilčių, kad dabar teisėsauga nebebus neįgali ir tampoma už virvutės?

Tašką Garliavos istorijoje bus galima padėti ne tik tada, kai bausmės sulauks N.Venckienė.

Jos, kaip violetinės tragedijos pūtėjos, pavardė teisėsaugai buvo žinoma jau prieš 10 metų. Tada, kai nuaidėjo pirmieji šūviai.

2009-ųjų spalio 5 dieną 8 val. 20 min. Kauno senamiestyje, prie savo namų, buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius. Po trijų valandų, 11 val. 30 min., Vaišvydavoje šūviai pakirto ir Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę.

Teisėsauga, kuri N.Venckienę į teisiamųjų suolą siunčia dėl keturių nesunkių nusikaltimų, miglotai žada, kad „bus dar daug dalykų, kurie kai kam bus neparankūs“.

Kas tie dalykai? Ar jie atsakys į klausimus, kas nužudė Kauno teismo pirmininko įsūnį Vaidą Milinį? Kas galimai nužudė dėl pedofilijos išteisintą Andrių Ūsą? Esą nulipusį nuo keturračio ir kažkodėl prigėrusį dviejų su puse pėdos vandens pakelės griovyje?

Kam pagaliau grėsmę kėlė giminaičių soduose slepiamas pats Drąsius Kedys, rastas Kauno marių pakrantėje paspringęs savo vėmalais? Galimai jau balansavęs ant psichinio išsekimo ribos – tai įrodė daugybės psichotropinių vaistų liekanos, rastos ištyrus kraują.

Sulaikytas jis galėjo bet kada prabilti ir galbūt išsakyti kažkam pavojingą tiesą. Tiesą, kurios iki šiol vis dar nežino visuomenė – kodėl buvo įpūsta melaginga pedofilijos istorija ir kas ją tampė už vadelių?

Ar šiandien teisėsauga jau įgali atsakyti į tuos klausimus?

Ji buvo įgali ir anuomet, prieš 10 metų, nes turėjo pakankamai operatyvinės informacijos, tačiau ja nepasinaudojo.

Jei teisėsauga būtų atlikusi savo pareigas, violetinės tragedijos būtų buvę išvengta pačioje jos pradžioje ir išsaugota penkių žmonių gyvybė.

Kas sutrukdė teisėsaugai atlikti savo pareigą? Šiandien tai nebėra paslaptis.

Sutrukdė pačių teisėsaugos pareigūnų neprofesionalumas, kai nesugebėta analizuoti turimų faktų, padaryti išvadų ir užkardyti Kauno įvykių.

Sutrukdė prezidentės Dalios Grybauskaitės galimi skambučiai generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui (2005–2010 m.), Dariui Valiui (2010–2015 m.), galimai su siunčiama tam tikra žinia.

Pati prezidentė D.Grybauskaitė vargu ar gilinosi į Garliavos istoriją. Tam ji turėjo patarėjų. Bene įtakingiausias jų – mūsų tautos patriarchas Vytautas Landsbergis, kuris, ano meto Prezidentūros darbuotojų žodžiais, koja atidarinėdavo prezidentės duris. Patarimai, matyt, buvo tokie įtaigūs, kad prezidentė stojo ginti N.Venckienės – net neatleido jos iš pareigų pareiškusi, kad ji vykdo teismų sprendimus, tad niekuo nekalta.

Galbūt dėl V.Landsbergio patarimų D.Grybauskaitė priėmė Prezidentūroje N.Venckienę, bet niekada neparodė nei dėmesio, nei užuojautos N.Venckienės brolio D.Kedžio nušauto teisėjo J.Furmanavičiaus šeimai bei jo 90-metei motinai.

Šalies vadovė niekada nepanoro išsiaiškinti situacijos ir nepriėmė pasikalbėti kankinamos mergaitės motinos L.Stankūnaitės. Prezidentės pozicija turėjo įtakos ir teisėsaugos, užuodžiančios, iš kur pučia vėjas, veiksmams ir pasėjo baimę.

Pareigūnai mėtė Garliavos įvykių tyrimą kaip karštą bulvę, bijojo priimti ne tokius sprendimus, prarasti kėdes, nusiristi karjeros laiptais.

Baimė valdė mūsų pareigūnus ir teismų sistemą. Teisinė Lietuvos valstybė buvo sutrypta.

Kai prezidentės nuomonė galimai aiški, o teisėsaugos pozicija taip pat, atsirado puiki erdvė veikti daliai politikų arba tiems, kurie nori tapti politikais.

Ko dabar reikėtų? Kad būtų teisiškai įvertinti konkrečių teisėsaugos pareigūnų, neatlikusių savo pareigų, veiksmai. Kad jie atvirai paliudytų, ar tai atlikti jiems sutrukdė menka kvalifikacija, ar politikų, ir kokių konkrečiai, kišimasis į jų veiksmus.

„Mes dėsime pastangas, bet nežinome, ar pavyks?“ – sakė prokuroras D.Valkavičius.

Jei byla dabar nebus ištirta iš pagrindų, jei teisinėn atsakomybėn nebus patraukti ir politikai, trukdę vykdyti teisingumą, jie ir vėl drąsiai atkus prieš artėjančius rinkimus.

„Lietuvos rytas“ pateikia keletą epizodų, akivaizdžiai įrodančių teisėsaugos bejėgiškumą užkertant kelią Garliavos tragedijai. Taip pat ir politikų nusikalstamą kišimąsi į teisėsaugos veiksmus bei violetinės ugnies pūtimą, tautos klaidinimą dėl savo karjeros ir ambicijų.

Kaip prieš 11 metų prasidėjo Garliavos istorija?

Tarp L.Stankūnaitės ir D.Kedžio įsiliepsnojo ginčas, su kuo augs 2004 metais gimusi dukra. Jis prasidėjo po to, kai L.Stankūnaitė su dvejų metų dukrele buvo priversta palikti Kedžių namus. Nes D.Kedys jai pareiškė: „Nepatinki tu Neringai, ji sako, kad galėjau geresnę išsirinkti, ir turtingesnę, ir mokslus baigusią.“

Prasidėjo teisinė kova dėl vaiko. Mergaitė tai buvo sugrąžinama motinai, tai vėl tėvui, nors jis ir neturėjo laiko auginti mažylę. Bet nepamiršo, kad L.Stankūnaitei susigrąžinti dukrelę 2006 metais padėjo Seimo nario Viktoro Muntiano padėjėjas A.Ūsas, į kurį pagalbos kreipėsi L.Stankūnaitė ir jos motina Tatjana Stankūnienė.

Kedžių namuose buvo sukurptas planas nubausti A.Ūsą. Tam labiausiai tiko sukurpta istorija, kad A.Ūsas ir dar du asmenys tvirkino mergaitę. Kur? Ogi jos senelių bute per jos krikštynas 2008 metų lapkričio 29 dieną.

D.Kedys parašė pareiškimą Kauno miesto Panemunės policijos komisariatui esą apie pedofiliją patyrusį vaiką. Starto šūvis Garliavos istorijai buvo duotas.

Štai ta garsioji pažyma, kurią iš policijos po 20 dienų gavo D.Kedys: „Pranešame, kad pagal D.Kedžio, gyvenančio Klonio g. 5, Teleičių k., Garliavos sen., Kauno r., pareiškimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.23-1-00834-08. Tyrimo metu nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu buvo atliekami adresu R.Kalantos g. Kaune.

Pažyma išduota D.Kedžiui prašant 2008 metų gruodžio 19 d. Viršininkas Egidijus Kuckailis, tyrėja Rasa Kairienė.“

Šį „tvirkinimo“ faktą abu tyrėjai nustatė net neišėję iš savo kabinetų ir neapsilankę minėtame Stankūnų bute! O kam? Juk D.Kedys geras „bachūras“, pažįstamas, teisėjos N.Venckienės brolis!

Neįtikėtina, bet šis teisėsaugos pareigūnų popiergalis ir davė pradžią kruvinai Garliavos istorijai.

Nuo jo ėmė suktis baudžiamoji teisėsaugos mašina, kurią sustabdyti 5 metus (2008–2013 m.) niekam neužteko nei valios, nei drąsos.

Ir jau po keturių dienų, 2008 metų gruodžio 23-ąją, Kauno miesto apylinkės teismas, remdamasis ta pažyma, apribojo L.Stankūnaitės teises, nebeleisdamas jai matytis su dukrele. Nutartį pasirašė teisėja Milda Remeikienė.

Po šio sprendimo L.Stankūnaitė prarado dukterį 4 metams. O prokurorė Genovaitė Račienė, susipažinusi su policijos „tyrimu“ – minėtu popiergaliu, „nustatė“ pedofiliją ir A.Ūsui pareiškė kaltinimus pedofilija.

Viskas įvyko taip, kaip ir buvo suplanuota Kedžių ir Venckų šeimose. O Kauno teisėsauga paslaugiai įvykdė jai pakištą planą.

Ar buvo nubausti pareigūnai? Taip, po 5 metų. 2013 metų rugsėjį Panevėžio teismas įpareigojo E.Kuckailį ir R.Kairienę sumokėti L.Stankūnaitei po 5000 litų, o 40 000 litų privalėjo sumokėti Panemunės policijos komisariatas.

Taip 50 000 litų buvo įvertinta iš lubų surašyta pažyma, davusi pradžią Lietuvą iki šiol draskančiai istorijai, per kurią žuvo ar buvo nužudyti penki žmonės.

2014 metais Panevėžio apygardos teismas šį nuosprendį anuliavo ir paskelbė išteisinamąjį nuosprendį pareigūnų byloje.

Įdomu, kieno skambučio sulaukta? Tikėkimės, kad dabar į tą klausimą bus atsakyta, kaip žada prokuroras D.Valkavičius.

Atgavęs dukrą ir toliau plėtodamas pedofilijos temą D.Kedys savo namuose 2009 metais ėmė kurti ir platinti filmą, kuriame vaikas esą pasakoja apie patirtą pedofiliją.

Viešumoje D.Kedys parodė tik jau suklijuotą iš jam reikiamų epizodų filmą, kaip teisme atskleidė D.Kedžio pasamdytas operatorius.

Tėvas nesidrovėjo dukrelei pakišti manekeno ir reikalauti, kad ji rodytų, kaip neva tenkino dėdes analiniu būdu. Žvelgiant iš šono kilo įtarimų, kad D.Kedžiui ne tik pasimaišė protas, bet tai jam kelia ir malonumą.

„Ekspertų įrodyta, kad „filmavimus“ stebėjo ir N.Venckienė. Iš nufilmuotos medžiagos matyti, kaip N.Venckienė mojuoja mano vaikui rankomis ir sufleruoja, kaip ir ką sakyti.

Vaikas nuolat sukiojosi į šonus ir klausydavosi, ką jai reikia sakyti į kamerą“, – L.Stankūnaitė yra pasakojusi „Lietuvos ryto“ žurnalistei.

Kad N.Venckienė dalyvavo „filmavimuose“, tokiu būdu taip pat tvirkindama vaiką, teisėsauga žinojo. Bet joks kaltinimas nei D.Kedžiui, nei teisėjai nebuvo tuo metu pareikštas. Kodėl?

Nieko vertas epizodas? Bet būtent šis „filmas“ dar labiau įkaitino visuomenės atmosferą. Teisėsauga nieko nesiėmė, kad tai laiku sustabdytų.

Kedžių šeimai neužteko, kad „pedofilų“ auka būtų tik mažoji D.Kedžio dukrelė. Pastiprinimui sukurta, kad drauge pedofilų buvo prievartaujama ir L.Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės dukra.

D.Kedys: „Tie patys asmenys prievartavo ne tik mano mažametę dukrą, bet ir V.Naruševičienės dukrą. Vaizdo įrašas vienareikšmiškai patvirtina, kad abi mažametės buvo seksualiai prievartaujamos trijų pedofilų su jų motinų žinia...“ (Iš prokuratūros medžiagos.)

Jau tuo metu atliktos visos ekspertizės, medikų apklausos įrodė, jog duomenų apie abiejų mažamečių atžvilgiu atliktus tvirkinamuosius veiksmus nėra.

Ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialistai ištyrė V.Naruševičienės dukrelę.

Išvadoje 2009 metų rugpjūčio 27 dieną nurodyta, kad „medicininių požymių, nurodančių, kad su mažamete būtų buvę lytiškai sanguliauta, nenustatyta“. (Iš prokuratūros tyrimo.)

Taigi jau 2009 metų rugpjūčio 27 dieną teisėsaugai buvo aišku, kad jokios pedofilijos nebuvo. V.Naruševičienė ir teisėjas J.Furmanavičius D.Kedžio buvo nušauti 2009 metų spalio 5 dieną.

Praėjus pusantro mėnesio. Kodėl teisėsauga iškart nesustabdė pedofilijos bylos, nenubaudė šmeižiko D.Kedžio? Ir taip leido, kad melagingi Kedžių šeimos prasimanymai nusineštų pirmąsias dvi nekaltas aukas?

Kas yra už tai atsakingas? Į šį klausimą turi būti atsakyta.

Nors teisėsauga nustatė jau 2009 metų rugpjūtį, kad pedofilijos vaikų atžvilgiu nebuvo, nebaudžiamas D.Kedys atvirai grasino susidoroti su L.Stankūnaite, V.Naruševičiene, A.Ūsu, J.Furmanavičiumi ir kažkokiu mistiniu Aidu.

Išsigandusios L.Stankūnaitė ir V.Naruševičienė ieškoti pagalbos rugsėjo 7 dieną atvyko pas generalinį prokurorą A.Valantiną.

Joms buvo paskirtas laikas atvykti rugsėjo 15 dieną. V.Naruševičienė parašė pareiškimą dėl D.Kedžio grasinimų nužudyti ir paprašė skirti apsaugą.

Rugsėjo 15 dieną moterys – vėl prokuratūroje. Pokalbis tęsėsi 15 minučių.

Kaip vėliau papasakojo L.Stankūnaitė, prokuroras jas tik subarė: „Nereikia čia dangstytis vaikais.“ Papriekaištavo, kad pernelyg rūpinuosi, per daug skundų rašinėju, ir mūsų laikas baigėsi. Išvykome negavusios jokios pagalbos.“

Po dviejų savaičių, spalio 2 dieną, V.Naruševičienei buvo išsiųstas Vilniaus apygardos prokuratūros raštas: „Atsisakyta pradėti tyrimą dėl D.Kedžio veiksmų. Nustatyta, jog D.Kedys nepadarė nusikalstamų veiksmų“. Moterims nebuvo suteikta nei pagalba, nei apsauga.

Kas „nustatė“? Kieno nors telefono skambutis?

V.Naruševičienė šį pranešimą gavo spalio 5 dieną. Bet nebeperskaitė – spalio 5 dieną 11 valandą 25 min. ji buvo nušauta savo namų tarpduryje.

Jos niekas neįspėjo, kad tą rytą, 8 val. 20 min., jau buvo nušautas J.Furmanavičius.

Tereikėjo vienos minutės, kad teisėsaugos pareigūnai jai būtų paskambinę ir įspėję slėptis. Iki jos mirties dar buvo likusios trys valandos. Bet pareigūnai jai nepaskambino. 11 val. 01 minutė jai paskambino tik sesuo L.Stankūnaitė.

11 val. 03 minutės Violeta dar spėjo paskambinti motinai ir pasakyti, kad labai bijo – lekia į mokyklą pasiimti dukrelės. Ji buvo D.Kedžio nušauta vos tik išėjo pro duris. 12 valandą mamą, gulinčią tarpduryje, rado iš mokyklos grįžusi 8-metė. Šalia mėtėsi ginklas.

Ar nors vienas pareigūnas buvo nubaustas, kad neįspėjo V.Naruševičienės?

Aišku, ne. Nes buvo pasiteisinta, kad pareigūnai nesuprato, jog gali būti nušauta ir V.Naruševičienė. Tiesiog nesugebėjo išspręsti dviejų skaičių lygties.

Kad jam gresia pavojus, teisėjas J.Furmanavičius taip pat ne kartą sakė kolegoms. Su N.Venckiene jie dirbo gretimuose kabinetuose.

Būtent N.Venckienė tą spalio 5 dienos rytą, o gal ir išvakarėse, pasižiūrėjusi į darbo kompiuterį, pasakė broliui, kada J.Furmanavičius teisme nagrinės bylą ir turėtų vykti į darbą.

„D.Kedys mane seka prie namų, o N.Venckienė – teisme“, – prieš mirtį draugams sakė J.Furmanavičius, taip niekada ir nesupratęs, kodėl buvo apšauktas pedofilu.

Tačiau net teisėjas buvo bejėgis, nerado būdų, kaip galėtų apsiginti nuo savo kolegos paskleistų kalbų apie jo „pedofiliją“.

O netrukus, spalio 5 dienos rytą, ir nuo galimai jos surežisuotų veiksmų – šūvių į krūtinę.

N.Venckienės pedofilu apšauktas ir teismų pragaro ratus perėjęs, ilgai nuo galimo susidorojimo su juo saugotas apsaugos pareigūnų, 2010 metų birželio 13 dieną žuvo ir A.Ūsas. Tai nutiko Alytaus rajono Eigirdonių kaime, kur jis svečiavosi draugų sodyboje.

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešime iškart buvo parašyta, kad kūnas buvo rastas be smurto žymių.

Nors jo mirtis buvo pateikta kaip nelaimingas atsitikimas, nuslėpta tiesa yra galimai kita – jis buvo nužudytas iki šiol nežinomų asmenų, galimai tų, kurie nužudė ir Kauno teismo, kuriame dirbo N.Venckienė, pirmininko įsūnį V.Milinį.

Ant A.Ūso kūno buvo rasta daug smurto žymių, galimai jis buvo nutemptas nuo keturračio, įmurdytas veidu į griovį ir laikomas, kol užduso. Tai liudija ir galimai pažeisti jo kaklo slanksteliai.

Kodėl apie A.Ūso nužudymą vis dar kalbama sakant „galimai“? Ar buvo nuslėptos jo žuvimo, o veikiausiai nužudymo, aplinkybės? Jei taip, kodėl?

Pasirodo, kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistei prasitarė vienas įtakingas teisėtvarkos pareigūnas – dėl šventos ramybės! Iš baimės, kad visuomenėje nekiltų panika! Melavo ne nusikaltėliai. Melavo pareigūnai?

Kai baimė valdo teisėsaugininkus, visuomenėje visada kils nepasitikėjimas ir abejonės. Todėl negalima kaltinti žmonių, kurie vis kelia klausimą – kas vis dėlto vyko? O gal ir dabar kažkas bus nuslėpta, kažkokios jėgos vėl kišis į tyrimą?

Norisi tikėti, kad teisėsaugos baimė išgaravo. Nes A.Ūso ir V.Milinio žuvimo tyrimą atlikę Kriminalinės policijos biuro bei Vilniaus apskrities policijos komisariato pareigūnai „Lietuvos rytui“ teigė, kad įrodymų turi pakankamai.

„Bet jiems paskelbti pritrūko politinės valios.“ Nuo kada teisinėje Lietuvos valstybėje žudikų pavardėms paskelbti reikia politikų valios ir leidimo? Galimai nuo tuometės prezidentės D.Grybauskaitės ir kai kurių įtakingų politikos patriarchų norų.

Tad visuomenė dabar, „naujojoje teisėtvarkos eroje“, laukia atsakymo – kas yra galimai nužudytų nekaltų žmonių žudikas?

Teisėsaugininkai privalo atskleisti, kieno „politinė valia“ surišo jiems rankas?

Bet kas kaltas dėl to, kad A.Ūsas buvo nužudytas, aišku ir be išsamių tyrimų. Būtent – teisėsauga, kažkieno valdyta ir pilna baimės.

Vilniaus prokurorai paskelbė, kad A.Ūsui atmetami kaltinimai pedofilija, bet paliko nežymų įtarimą dėl tvirkinimo.

„Kai paklausiau prokurorų, kodėl paliko šį kaltinimą, nes taip pat neturėjo jokių įrodymų, man atsakė – dėl šventos ramybės!

Esą tegul tą versiją paneigia Panevėžio miesto apylinkės teismas, tu ten lengviau įrodysi savo nekaltumą, nes įrodymų nesurinkome, ir byla bus baigta. Labai pasipiktinau prokurorais, bet nebuvo ką daryti.

Supratau, kad jie tiesiog bijo priimti galutinį sprendimą, ir jį numetė teismui. Bet Panevėžyje aš įrodysiu savo nekaltumą ir atskleisiu dar daug dalykų, kurie kai kam bus labai neparankūs“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei kalbėjo A.Ūsas savaitę prieš teismą. Bet nebespėjo į teismą nuvykti, nes žuvo.

Tik 2013 metų balandžio 10 dieną visų instancijų Lietuvos teismai ryžosi paskelbti galutinę ir neskundžiamą nutartį – A.Ūsas nekaltas. Bet jos jis nebeišgirdo.

Keistas sutapimas – tuo pačiu metu, kai buvo nužudytas A.Ūsas, 2010 metų birželį Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis neteko posto.

Jį iš pareigų atleido laikinai generalinio prokuroro pareigas einantis Raimondas Petrauskas. Kodėl? Kad K.Betingis per daug žinojo ir kliudė teisėsaugai vykdyti „politinę valią“?

Vis dėlto kas lėmė, kad teisėja N.Venckienė rado galingiausią užtarėją – prezidentę D.Grybauskaitę?

„Lietuvos ryto“ šaltinių teigimu, N.Venckienę į priėmimą pas D.Grybauskaitę atvedė V.Landsbergis. Įtikinęs prezidentę kaltinimų pedofilija tikrumu.

O kas įtikino V.Landsbergį? „Į tai geriausiai atsakytų pats patriarchas, jei būtų pakviestas duoti parodymų teisme. Jo aplinkoje buvo daug ultrapatriotų, Bražuolės tilto sprogdintojų 1994 m. Šio klano žmonės buvo aktyviausi N.Venckienės rėmėjai, galimai jie ir turėjo didelės įtakos V.Landsbergiui.

Yra žinių, kad V.Landsbergis su jais slapta susitikdavo. Politikos patriarchas šįkart blogai sužaidė savo šachmatų partiją ir pasirinko klaidingus ėjimus.

Violetinius rėmė net visa patriarcho šeima, sūnus, koncertavęs N.Venckienės namo patvoryje.

Neatmestina ir D.Grybauskaitės artimiausių patarėjų, daugiausia moterų, įtaka. Jos taip pat buvo įtikėjusios pedofilija. Į vieną dūdą pūtė ir konservatorių teisininkai, išskyrus gal tik Stasį Šedbarą“, – „Lietuvos rytui“ sakė Prezidentūroje dirbęs įtakingas valstybės tarnautojas.

Buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas „Lietuvos rytui“ atskleidė sensacingą žinią ir apie galimai didelę V.Landsbergio įtaką, trukdant teismo sprendimui paimti mergaitę iš N.Venckienės namų ir perduoti ją motinai 2012 metų gegužę.

„Valstybės saugumo departamente turėtų būti ir slaptų dokumentų apie planuotą pasipriešinimą įvykdyti teismo sprendimą. Ši operacija pirmą kartą kovo mėnesį buvo vykdoma tik Kauno policijos pajėgomis, ir buvo nesėkminga. Teismo sprendimo įvykdymas ir taip buvo per ilgai užtrukęs.

Kitai operacijai buvo rengiamasi labai atsakingai. Buvo net dvi repeticijos, suskaičiuota minučių tikslumu, kiek gali tai užtrukti. Mergaitės paėmimą repetavo ir L.Stankūnaitė bei jos advokatas Gintaras Černiauskas – viskas turėjo vykti ypač tiksliai.

240 policininkų buvo pasitelkta todėl, kad siekta sukliudyti galimiems išpuoliams, išvengti aukų.

Tačiau svarbiausia – buvo gauta operatyvinė informacija, kad galimai planuojama susprogdinti namą ir paaukoti mergaitę, o vėliau visą kaltę suversti policijai.

Tiek policininkų ir buvo paskirta todėl, kad užkardytų galimą baisią akciją. Kas ją planavo? Galimai – tie patys ultrapatriotai. Ar apie tai žinojo V.Landsbergis? Galimai.

V.Landsbergiui buvo duota suprasti, kad teisėsauga žino, ką jis daro. Nes kitaip jam būtų tekę uždėti antrankius. Visa informacija yra saugoma saugume.

Nors gali būti, kad šie duomenys, švarinant V.Landsbergio biografiją, galimai yra išvalyti. Juk praėjo 10 metų. VSD visą Nepriklausomybės laiką yra konservatorių bastionas“, – buvo linkęs manyti „Lietuvos ryto“ žurnalistės pašnekovas.

Dabar V.Landsbergis mėgina užtušuoti savo įtaką violetinei tragedijai. Bet vieši rašytiniai šaltiniai nedega. Išlikę nemažai politikos patriarcho rašytų straipsnių apie tą pedofilų išnaudojamą mergaitę. Net N.Venckienės vieša padėka, kad tik V.Landsbergio dėka mergaitė buvo paimta iš Vaiko raidos centro ir atiduota jai.

Kad D.Grybauskaitė kišosi į policijos darbą gindama N.Venckienę, netiesiogiai yra sakęs ir premjeras Saulius Skvernelis, anuomet (2011–2014 m.) buvęs policijos generaliniu komisaru.

Jis neneigė sulaukęs prezidentės skambučių su perspėjimais ir grasinimais, kad jam kainuos postą, jei jis rengs operaciją šturmuoti Venckų namus ir paimti vaiką. Apie tai prasitarė ir S.Šedbaras.

„Buvau jau susidėjęs savo kabinete daiktus. Bet leidimo neatšaukiau. Lietuvoje teisingumą vykdo teismas ir mes vykdėme teismo nutarimą“, – lakoniškai pakomentavo S.Skvernelis.

Jis teigė, kad po vaiko paėmimo operacijos, kurios metu D.Grybauskaitė svečiavosi Amerikoje, daugiau jos skambučių nesulaukęs.

„Nors tą rytą, kai vyko vaiko paėmimo operacija, be paliovos skambėjo mano vyriausybinis telefonas, aš neturėjau laiko jo kilnoti“, – taip Garliavos įvykius prisiminė S.Skvernelis.

Bet tuo metu buvusio generalinio komisaro S.Skvernelio aplinkos žmonės D.Grybauskaitės kišimąsi ir duodamus nurodymus pakomentavo plačiau.

„2012 metų, atrodo, kovo mėnesį įvyko pirmasis Kauno pareigūnų bandymas perduoti motinai mergaitę.

Tuo metu ir S.Skvernelis, ir kurortinių miestų merai, teisėjai, teismų pirmininkai, prokurorai buvome susirinkę į pasitarimą Palangoje dėl artėjančio vasaros sezono. Tą rytą Kaune ir įvyko bandymas paimti mergaitę. Šią informaciją tuoj gavo ir prezidentė.

Matėme, kad S.Skvernelio telefonas skambėjo kas minutę, jis išeidavo kalbėtis į koridorių. Mums nebuvo paslaptis, kas jam skambino. Pasitarimas buvo tiesiog sužlugdytas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas iš ano pasitarimo dalyvių.

Ar D.Grybauskaitė žinojo, kur slepiama L.Stankūnaitė su atgauta dukrele?

„Ne, nežinojo, ir tai žinojo tik keletas žmonių. Galima sakyti, kad tuo metu, kai violetiniai fanatikai ieškojo jos kapelio, mergaitė buvo prieš pat jų akis. Ji gyveno normalų gyvenimą, lankė mokyklą, turėjo draugų.

Tik, aišku, kita pavarde. Ir mokyklos mokytojai išlaikė paslaptį. Kur dabar gyvena L.Stankūnaitė su dukrele, net aš nežinau. Man nepriklauso pagal pareigas tai žinoti. Tikiuosi, kad jos laimingos“, – trumpai pakomentavo S.Skvernelis.

Garliavos istorija negali būti pabaigta, kol nebus įvertintas ir „Drąsos kelio“ partijos susikūrimas bei jos narių veiksmai.

Prasidėjusi kaip Venckų ir Kedžių bei „netinkančios į nuotakas“ L.Stankūnaitės konfliktas ši istorija iš sniego kamuoliuko išaugo į grėsmingą jėgą. Prie to prisidėjo ir politikai, sugalvoję panaudoti šeiminį konfliktą savo tikslams.

Pedofilija! Šis baisus žodis gali pakelti žmones, ir nesunku, pasinaudojant jų tauriais jausmais juos suklaidinti. Bet kai kurie politikai neturėjo jokių taurių jausmų.

Kunigas Jonas Varkala, Vytautas Matulevičius, Povilas Gylys, Audrius Nakas ir kiti „valstybininkai“ iš karto užuodė galimybę daryti politinę, nors gal ir trumpą, karjerą.

Nors jie daugiau tik pozavo viešumoje ir neturėjo tokios įtakos kaip V.Landsbergis, turėtų taip pat būti teisiškai įvertinti kaip visuomenės skaldytojai.

„Drąsos kelio“ partijos įkvėpėjas galimai buvo V.Landsbergis. Ši partija galimai buvo naudinga ir prezidentei kaip paklusni jėga.

Kažkuriuo metu, kai imta skelbti, jog N.Venckienė – gal ir būsimoji prezidentė, D.Grybauskaitės parama tam neaiškiam politiniam dariniui atvėso“, – „Lietuvos rytui“ pakomentavo vienas politikos apžvalgininkų.

Iš to, kiek daug „Lietuvos ryto“ pašnekovų prašė neviešinti jų pavardžių, galima spręsti, jog, deja, visuomenėje baimės įšalas dar neatšilęs.

Tad ir kyla rimtų abejonių, kad Garliavos istorijoje kada nors bus padėtas galutinis taškas.