„Esu įvardijamas žudiku. Ilgai svarsčiau, kaip pasielgti, nes teisiškai nebuvo jokių motyvų mane atleisti iš centro vadovo pareigų ir galėjau nepasiduoti spaudimui.
Kitoje svarstyklių pusėje – ligoninės reputacija. Siekdamas greičiau užgydyti tas žaizdas, geriau aukosiuosi nei stosiu kam nors skersai kelio“, – sakė N.Porvaneckas, duodamas išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Profesorius atsakė į visus nepatogius klausimus, bet dėl susiklosčiusios situacijos nieko nekaltino. Jis griežtai atmeta teiginius, kad galėjo pastūmėti jauną kolegą priimti kraupų sprendimą.
– Kaip sužinojote apie kolegos savižudybę? – paklausiau profesoriaus N.Porvanecko.
– Spalio 12 dieną išvykau atostogų į Dubrovniką (Kroatiją). Spalio 19-ąją – tądien, kai nusižudė Vytautas, laukdamas lėktuvo oro uoste, sulaukiau kolegos skambučio apie tragediją. Man tai buvo didelis smūgis.
– Tačiau ne kartą viešumoje nuskambėjo teiginys, kad savižudybės išvakarėse velionis su jumis kalbėjosi dėl darbo krūvio padidinimo – neva gavęs tiesioginio vadovo V.Uvarovo sutikimą, Vytautas išėjo iš Skubios pagalbos skyriaus ir tikėjosi, kad bus įdarbintas Dienos chirurgijos skyriuje bei Konsultacijų centre.
Jūs neva tam paprieštaravote, teigdamas, kad traumatologas yra to nevertas. Ar toks pokalbis apskritai buvo?
– Spalio 10 dieną, ketvirtadienį, apie vidurdienį Vytautas atėjo į mano kabinetą su prašymu papildomai dirbti Dienos chirurgijos skyriuje.
Šiek tiek nustebau, nes neturėjau jokios informacijos nei iš Skubios pagalbos skyriaus, kuriame Vytautas dirbo visu etatu, vedėjo, nei iš Dienos chirurgijos skyriaus vedėjo, nei iš Ortopedijos skyriaus, kuriame Vytautas turėjo pusę etato, vedėjo.
Mane ir kitą kolegą kvietė į administraciją pasitarti kitais klausimais, tad pasiūliau Vytautui eiti drauge išsiaiškinti. Tačiau administracija turėjo daug skubaus darbo, tad paprašė šį klausimą išnagrinėti vėliau planine darbo tvarka.
Spalio 11-ąją, penktadienį, – paskutinę mano darbo savaitės dieną – jau rengiausi striukę važiuoti namo krautis lagamino kelionei, kai Vytautas vėl užsuko su tuo pačiu prašymu.
Susėdome pakalbėti. Supratau, kad jis nori papildomai dirbti Dienos chirurgijos skyriuje. Tuomet jam pasiūliau, kad būtų daug geriau didesniu krūviu dirbti Ortopedijos skyriuje, taip pat – Skubios pagalbos skyriuje nei dar viename skyriuje dalį etato.
Taip nereikėtų blaškytis ir būtų lengviau prižiūrėti pacientus. Vytautas su tuo sutiko, tačiau teigė, kad Ortopedijos skyriuje nėra laisvo etato. Pasakiau, kad grįšiu iš atostogų ir šį klausimą išspręsime.
Važiuodamas namo negalėjau išmesti iš galvos Vytauto prašymo, tad paskambinau Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriaus vedėjui Andriui Šaikui bei Skubios pagalbos skyriaus vadovui Artūrui Zubrickui. Man buvo keista, kad nieko nežinojau apie Vytauto pageidavimą pasididinti darbo krūvį.
Kolegos teigė, kad pasitarę tarpusavyje nusprendė, kad Vytautas susitvarkys su padidėjusiu krūviu.
Pirmą kartą girdžiu, kad Vytautas išėjo iš Skubios pagalbos skyriaus ir juolab nieko negirdėjau apie tai, kad jis norėjo įsidarbinti ir Konsultacijų centre.
Kodėl Vytauto darbo klausimo nenagrinėjau penktadienį prieš atostogas? Ryte – pacientų vizitacija, vėliau – trijų valandų diskusija su rezidentais, daugybė neatsakytų laiškų, o žmogus pasirodė man jau išeinant pro duris. Etatų skyrimo klausimus sprendžia administracija. Aš galiu tik tarpininkauti, padėti kolegai, ką ir dariau.
– Ar jūs pasakėte Vytautui, kad jis nevertas dirbti Dienos chirurgijos skyriuje?
– Priešingai – kalbėjomės, kad jis vertas turėti didesnį krūvį, bet tai aptarsime, kai grįšiu.
– Ar per atostogas kalbėjotės su Vytautu?
– Ne. Vytauto darbo krūvio didinimo klausimais turėjau sužinoti ligoninės administracijos ir oficialią skyrių vadovų nuomonę. Tai sužinoti galėjau tik grįžęs iš atostogų.
Reikalavo būti susirinkime
– Kokia buvo jūsų pirmoji mintis, kai sužinojote apie kolegos savižudybę?
– Neturiu atsakymo į šį klausimą. Velionis buvo tylus, ramus, darbštus ir perspektyvus kolega. Nesuprantu, kaip galėjo įvykti tokia nelaimė.
Didesnį darbo krūvį jis turėjo Skubios pagalbos skyriuje, kuris nepriklauso mūsų centrui. Kiek Vytautas budėdavo, tiek susitikdavome, pasisveikindavome. Išskyrus paskutines dvi dienas prieš mano atostogas, ilgiau kalbėdavomės retai.
Darbas labai intensyvus: apžiūri pacientus, rytinė penkiaminutė, dar kartą ateini pas pacientus, o jau skambina iš operacinės, leki ten, pertraukėlė – surašai protokolą, vėl operacinė, konsultacijos, administraciniai ir universiteto darbai. Apsižiūri – jau vakaras.
Su kolegomis daugiau pabendraudavome tik per rezidentų krikštynas ir išleistuves. O šiaip – kasdienė rutina, kuri visus slegia vienodai dėl didžiulio pacientų srauto. Bendrauti nebūdavo kada.
– Ar jūsų vadovaujamame Ortopedijos ir traumatologijos centre egzistavo vadinamasis mobingas, kuris apibrėžiamas kaip sistemimis tyčiojimasis iš konkretaus žmogaus ar žmonių, siekiant juos eliminuoti?
– Esu visiškai ramus dėl bendravimo su kolegomis, dėl darbo santykių su jais. Dėl mano darbo kokybės niekas niekada nesiskundė. Niekada nesiekiau, o ir neturiu teisinių galių persekioti ar nemėgti kolegos, tad toks kaltinimas yra šmeižikiškas ir labai skaudus. Juolab kad esant tokiems dideliems darbo krūviams, kiekvienas kolega vertinamas vienodai – labai gerai.
Sunku paaiškinti, kaip emociškai sudėtinga atlikti operaciją kito rankomis. Bet jaunų kolegų rezultatai, man asistuojant, būdavo tokie lyg pats būčiau operavęs.
Mano pareiga palikti po savęs tuos žmones. Viešai kolegas visada aukštinu. Kodėl jaučiuosi labai gerai per rytinį susirinkimą, kai dalyvauja svečias iš kitos šalies? Nes žinau, kad, kai centro gydytojas demonstruos rentgenologinį vaizdą, šis bus nepriekaištingas. Tame vaizde galima daug ką įskaityti ir pamatyti – lūžusius kaulus, kaip buvo atlikta operacija ir pan.
Ir jauni, ir vyresni kolegos darbą atlieka labai profesionaliai. Pacientams visuomet pabrėždavau, kad visi iki vieno centro kolegos yra savo srities profesionalai ir pacientai jų rankose saugūs.
Esu atsidavęs savo profesijai, rūpinuosi pacientų saugumu, jų gydymo kokybe. Vadovaudamasis šiais principais prašydavau kolegų dalyvauti rytiniuose susirinkimuose aptarti paciento gydymo planą, galimas komplikacijas.
Auditorijoje sėdėdavo patyrę ir jauni gydytojai, rezidentai. Mano vadovaujamame centre buvo apie 50 žmonių. Tačiau buvo kolegų, kurie sistemingai vėluodavo į darbą, nepasirodydavo susirinkimuose.
Žinoma, kad išsakydavau pastabą ateiti į darbą ir pristatyti numatomos operacijos planą kaip tai daro kiti. Tačiau ne kartą girdėjau, kad galiu prašyti, ko noriu, bet šito nebus.
– Ar reikalaudavote dalyvauti rytiniame susirinkime ne darbo metu?
– Ne darbo metu kolega darbe negali atlikti gydomųjų veiksmų. Pavyzdžiui, jei ne darbo metu chirurgas operuotų ir įvyktų nelaimė, prasidėtų teisinis procesas ir būtų keblu paaiškinti, kodėl jis dirbo.
Esu girdėjęs iš vyresnių kolegų, kad, kai krūvis mažesnis, ne darbo metu jie ateidavo apžiūrėti pacientų. Dėl to negaliu jų smerkti.
– Ar velionis Vytautas buvo tas, kuris sakė, kad kasdienėje penkiaminutėje tikrai nedalyvaus?
– Vytautas iš viso niekada nevėluodavo, visada būdavo darbo laiku.
– Mačiau Vytauto žinutes draugui, kur jis guodžiasi, kad ne darbo metu reikalaujate būti rytiniame susirinkime, kad liepiate rinktis – darbas ar vežioti vaikus į darželį, kad ant jo „užsisėdote“. Kaip tai paaiškintumėte?
– Niekada nereikalavau ir nereikalausiu dirbti ne darbo metu. Aš neturiu tam teisės ir kolegos tai žino. Kodėl taip parašyta, man sunku atsakyti.
Kategoriškai neigiu, kad ant Vytauto buvau „užsisėdęs“. Juolab kad tik du kartus pastaruoju metu su juo dalykiniais klausimais bendravau. Gal jis ką nors savaip interpretavo, bet netiesa, kad jo nemėgau.
– Girdėjau kalbų, kad reikalavimą privalomai dalyvauti penkiaminutėse įvedėte po pacientės mirties.
– Medicinoje dirbu per 40 metų ir rytiniai susirinkimai visada būdavo. Jie vyksta ir Vakarų šalyse. Darbo taisyklėse parašyta, kad mūsų darbas prasideda septintą ryto ir ten yra reikalavimas aptarti pacientus, jų gydymo planą.
Daug kartų kalbėjau su kai kuriais kolegomis, bet negavau jokio atsakymo, kodėl jie neateina į tuos susirinkimus. Buvo atvejų, kai reikėjo išnagrinėti itin sudėtingus atvejus, bet nebuvo, kam pristatyti to paciento.
Kai svarstomas paciento likimas, gydymo planas ir jo kokybė, dažnai diskutuojame, klausiu ir patyrusių, ir jaunų gydytojų, ir rezidentų nuomonės ir sprendimą priimame drauge. Bet ko aš galėčiau paklausti, jei kolegos nėra?
– Ar jauni gydytojai drįsdavo nepaisyti reikalavimo būti rytiniame susirinkime?
– Jauni – ne. Taip elgėsi kai kurie patyrę kolegos. Chirurgo darbą jie atlikdavo nepriekaištingai, bet medikai turi savo darbą ir pristatyti, pakomentuoti. Daugybė centro žmonių laikosi griežtos tvarkos.
Neįsivaizduoju, kaip tokioje aplinkoje galima apsieiti be pastabos. Bet bausti kolegas aš neturiu ir neturėjau jokių teisinių svertų. Tiesa, gal prieš metus buvo atvejis, kai kolega buvo svarstomas administracijoje dėl sistemingo vėlavimo į darbą.
– Ar velioniui asistuodavote per operacijas?
– Būdamas rezidentas jis pas mane operavo. Kaip savarankiškam gydytojui jam asistuoti neteko.
Tvarkaraščio nesudarinėjo
– RVUL jauni gydytojai skundžiasi dėl itin nepalankaus darbo tvarkaraščio, neva jis toks įtemptas, kad poilsiui beveik nelieka laiko. Kaip sudaromas tas tvarkaraštis?
– Tvarkaraštį sudaro skyriaus vedėjas ir duoda tvirtinti administracijai.
– Patikrinate tą tvarkaraštį?
– Tai į mano pareigas neįeina.
– Ar gydytojas gali keisti šį tvarkaraštį?
– Yra procedūra, kai esant tam tikroms priežastims, gydytojas raštu paprašo vedėjo pakeisti tvarkaraštį ir tuomet skyriaus vedėjas koreguoja tvarkaraštį.
– Ar sudarant tvarkaraštį tariamasi su gydytojais?
– Žinoma.
– Daug gydytojų, siekdami daugiau uždirbti, blaškosi per kelias darbo vietas – ir Vytautas dirbo „Northway“ centre, anksčiau – papildomai ir kitose gydymo įstaigose. Kaip įmanoma suderinti tiek daug darbų?
– Mano pirmaeilės pareigos yra Vilniaus universitete (VU), antraeilės – RVUL. Papildomai dirbu ir „Kardiolitoje“.
Universitete daug kartų svarstyta, ar gydytojas gali dirbti ir dėstyti. Tačiau praktinis darbas nuo akademinio neatskiriamas. Buvau ne tik centro vadovas, bet ir operuoju, kai turiu laiko nuo studentų, nuo diskusijų su rezidentais.
Privačioje įstaigoje dirbu tik tuomet, kai baigiasi mano darbas valdiškoje ligoninėje, nes negaliu sau leisti šio konflikto. Kiti kolegos, sudarant grafiką, ieško būdų suderinti ir kitus darbus. Žinant medikų atlyginimus, negalima jų smerkti dėl noro papildomai užsidirbti.
– Gydytojai kalba apie tai, kad sąlygas jaunų gydytojų žeminimui ir nelygioms darbo sąlygoms sukuria gydymo proceso organizavimo tvarka RVUL, kai visą krūvį veža rezidentai ir jauni gydytojai – jie verčiami ne tik konsultuoti, bet ir operuoti naktimis ir nedarbo metu, ir iškart po budėjimų.
– Darbo sąlygas diktuoja didelis pacientų skaičius. Skubią pagalbą, vienodomis sąlygomis, teikia vyresni ir jaunesni kolegos, o gydymo proceso tvarka ligoninėje yra apibrėžta skyrių ir centro reglamentu.
Gydytojai rezidentai savarankiškai pacientų nekonsultuoja, o dalyvauja konsultacijose drauge su vyresniu kolega.
Jaunieji gydytojai konsultuoja pacientus, skiria gydymą ir planuoja operacinį gydymą savarankiškai. Kai reikia, jie konsultuojasi su vyresniais kolegomis.
Priešingai nei teigiama, man pradėjus vadovauti centrui, kolegų prašiau ir dabar patariu naktį operuoti tik tuos pacientus, kuriems reikia skubios chirurginės pagalbos, nes gresia komplikacijos ar yra pavojui gyvybei.
Amerikoje, kur praleidau pusę metų stažuodamasis, visą darbą naktį atlieka rezidentai, o konsultuojantis gydytojas gali būti pakviestas, kai prireikia pagalbos.
Mūsų darbo principai kitokie. Naktimis dirba trys budintys chirurgai: du gydytojai, kurių vienas gali būti jaunas, ir rezidentas.
Ortopedijos ir traumatologijos centrui priklauso penki skyriai. Naktį reikia aplankyti pacientus, padaryti įrašus apie jų būklę, todėl tie gydytojai dalijasi: vienas eina operuoti, kiti lanko ligonius. Bet kuriuo momentu bet kuris gali būti pakviestas į operacinę. Tai – komandinis darbas.
Problema – ne tik ligoninės
– Anot jauno mediko, jei peržiūrėtume nusižudžiusio gydytojo ir kitų ligoninės gydytojų darbo grafikus, matytųsi tikrasis ligoninės vaizdas – ant jo, kaip ir ant visų negalinčių apsiginti jaunų gydytojų, buvo ir yra kraunama sunkiai pakeliama atsakomybė. Koks būtų tas vaizdas?
– Darbo krūvis išdalijamas visiems kolegoms – visi turi ir skubios, ir planinės pagalbos atvejų.
Aš operuoju keturias dienas per savaitę, penktadienius skiriu diskusijoms su kolegomis rezidentais specialybės temomis, atlieku kitas instrukcijose nurodytas pareigas. Taip pat atlieku ekstrines operacijas.
Neretai tenka pakilti nuo šventinio stalo ir važiuoti į ligoninę operuoti arba asistuoti kolegai per operaciją. Manau, kad tai savo darbą mylinčio ir pacientų lūkesčius atitinkanti gydytojo pareiga. Per Sausio 13-sios įvykius manęs niekas nekvietė vykti į ligoninę operuoti sunkiai sužeistų pacientų, bet atlikau savo, kaip gydytojo pareigą.
Visų gydytojų atsakomybė yra vienoda, nes tai susieta su pacientu, jo sveikata ir gyvybe,
Tai – ne sisteminė ir ne ligoninės problema. Ta pati problema egzistuoja visose gydymo įstaigose: atsakomybės, didžiulio darbo krūvio, galų gale – techninių galimybių atlikti operaciją kokybiškai.
– Trūksta skalpelių? Operacinėse lempos nešviesdavo?
– Skalpelis – tik vienas įrankių, o lempos šviesdavo. Bet ne paslaptis, kad Rytų šalyse techninis aprūpinimas specialiais instrumentais, priemonėmis yra sudėtingas.
Nėra vienodų žmonių. Vieni – aukšti, kiti – žemi ir panašiai. Atidarai sterilų komplektą, o jame nėra tai, ko reikia. Gydytojai, pavyzdžiui, per ilgus sraigtus karpo, nors to neturėtų būti, nes Europos Sąjungos aktai tokių dalykų nereglamentuoja. Bet tai – ne tik mūsų problema. Tas pat vyksta Lenkijoje, Latvijoje, Čekijoje ir kitur.
Eilių sudarymui įtakos neturi
– Jauni medikai kaltina įtakingus kolegas, kad šių operacijos negali laukti ir net tada, kai daug ekstrinių atvejų, kai veža žmones iš avarijų ar kitų nelaimingų atsitikimų, planinių operacijų niekas nenukelia.
– Ir mano, ir kitų kolegų pacientai laukia eilės operacijai. Kiekvieną savaitę asistuoju jaunųjų kolegų operacijoms, nepriklausomai nuo to, kada jos atliekamos.
Skubi pagalba ligoninėje yra organizuota gerai, ypač, turint galvoje didžiulį srautą skubios pagalbos reikalingų pacientų. Mūsų centro gydytojai, anesteziologai, reanimatologai ir kitas operacinės personalas deda visas įmanomas pastangas pacientams laiku suteikti reikiamą gydymą.
Kartais dirbame kone karo lauko sąlygomis. Buvo atvejų, kai prognozuojant plikledį buvo aišku, kad fiziškai negalėtume išoperuoti skubios pagalbos reikalingų pacientų, todėl iš anksto ligoninės Organizacinis skyrius prašydavo pacientų atidėti planinę operaciją.
Kai kurie pacientai suprasdavo ir sutikdavo, kiti – ne. Tačiau, kai pacientas jau parengtas ir nėra akivaizdžių parodymų operacijai atidėti, manau, kad pagalba turi būti suteikta.
Ligoninėje yra operacijų grafikai, kad visi žinotų, koks chirurgas, koks asistentas, koks anesteziologas ir operacinės slaugytoja atlieka tą darbą.
Ekstrinių operacijų tvarkaraščiai papildomi pagal prioritetus, sužalojimo sunkumą. Nykščio ir dubens lūžis – nesulyginamos traumos. Dubens ar šlaunikaulio lūžio atveju, pacientui gresia nukraujuoti.
O planinių ligonių guldymui, jų eilių sudarymui gydytojai neturi jokios įtakos. Tuo užsiima Organizacinis skyrius, nes ne chirurgas turi mąstyti, kaip rasti operacinę pacientui operuoti.
Mano operacija gali būti iš viso atidėta, gali būti nukelta, nes tam reikšmės turi ir kiti mano darbai universitete ar ligoninės administracijoje. Bet niekada nesu nukėlęs kolegos operacijos dėl to, kad esu N.Porvaneckas ar centro vadovas. Negaliu pasakyti, kad dabar operuosiu aš, o jūs palaukite.
Kartais net nėra techninių galimybių susikeisti, bet žinau, kad vidurdienį turiu būti konsiliume ir privalau spėti atlikti dvi operacijas. Tad išskirtiniais atvejais leisdavau sau paprašyti anesteziologo, anestezistės, operacinės slaugytojos, slaugytojos padėjėjos, kad ateitų pusvalandžiu anksčiau į darbą, kad pats spėčiau atlikti visus privalomus darbus.
Daug kartų diskutavome su RVUL administracija, kad operacinių našumas pas mus itin žemas. Turime daug operacinių, bet neturime pakankamai darbuotojų, kurie galėtų dirbti pamainomis. Per vieną operaciją dirba 6-7 žmonės, kur dar greta dirbančios tarnybos – Laboratorinių tyrimų, Radiologinė, Kraujo perpylimo, Reanimacijos.
Darbo tvarka griežtai apibrėžta
– Jauni gydytojai sako, kad taisyklių, kaip yra organizuojamas darbas ligoninėje, nėra. O tai reiškia, kad tai, kaip bus organizuojamas darbas, tiesiogiai priklauso nuo vadovo.
Kai vadovui neįtinka rezidentas arba jaunas gydytojas, specialiai sudaromas nepalankus darbo grafikas, o vyresni gydytojai pasiima keletą lengvesnių pacientų, jauniems palikdami sunkius ir neperspektyvius ligonius. Taip ir Vytautui per tris dienas neva palikta keliasdešimt sunkių ligonių.
– Kokybės procedūrose yra apibrėžta darbo tvarka, kurios principingai laikomasi ir tai nepriklauso nuo centro vadovo. Minimas kelių dešimčių pacientų per tris dienas atvejis yra neįmanomas ir nerealus. Pats per savaitę turėdavau 6-7 pacientus. Jaunesnieji kolegos, kadangi budėdavo naktimis, turėdavo daugiau – gal 9-10.
Kaip Skubios pagalbos skyriaus gydytojas Vytautas galėjo per kelias dienas konsultuoti keliasdešimt pacientų, bet tikrai tiek neturėjo centre.
Taip pat nesutinku su teiginiu, kad vyresni gydytojai pasiima lengvesnius pacientus, o sunkesni ar „neperspektyvūs“ pacientai atitenka jauniems kolegoms, nes nėra „neperspektyvių“ pacientų, yra skausmą kenčiantys ir pagalbos prašantys žmonės.
Sunkų pacientą gydant jaunam kolegai, jį prižiūri skyriaus vedėjas arba vyresnis kolega. Sudėtinga patologija sergantys pacientai yra gydomi visuose skyriuose, o tokių pacientų gydymas išsamiai aptariamas per rytinius centro susirinkimus ir konsiliumus.
Nesu girdėjęs, kad kuriam nors skyriaus vadovui būtų neįtikęs rezidentas arba jaunas gydytojas.
– Teigiama, kad manipuliuodavote tuo, kad, pavyzdžiui, asmeniškai, be argumentų nusprendžiate, jog vieno ar kito gydytojo pacientas yra dar neparengtas operacijai, taip pažemindamas kolegą.
– Centro vadovo pareiginėse instrukcijose nurodyta, kad vadovas turi sekti ir vertinti pacientų gydymo kokybę. Per rytinius susirinkimus aptariamas sudėtingų pacientų gydymo planas, įvertinami paciento tyrimai, gretutinės ligos ir galimos gydymo išeitys.
Jei kolega nedalyvauja planuojamo operuoti sudėtingo paciento gydymo pristatyme, siekiant išvengti galimų nepageidaujamų pasekmių, operacija gali būti atidėta, kol viską išsiaiškinsime.
Mano ir kitų kolegų operacijos, išaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, atidedamos pakankamai dažnai, siekiant saugumo ir geriausio įmanomo gydymo. Nemanau, kad konstruktyvus gydymo plano aptarimas ir kokybiškam gydymui keliami reikalavimai galėtų būti suprantami kaip pažeminimas.
Rengiant pacientus operacijai dalyvauja chirurgas, anesteziologas, kitų specialybių ir tarnybų kolegos, skyriaus vedėjas, slaugytojos. Mūsų darbas itin sunkus, tačiau jausmus, savijautą tenka palikti už operacinės durų.
Parašė prašymą atleisti
– Kaip jūs pats aiškinate tai, kad visuomenės ir kai kurių kolegų akyse tapote žudiku?
– Po tragedijos visus ištiko šokas, tad dėl jo emocijos galėjo būti per daug aštrios. Kai labai skauda, žmogus gali pasakyti tai, ko išties negalvoja.
Neturėjau galimybės kolegoms paaiškinti visų aplinkybių, o aš ne tas žmogus, kuris atsistotų ant statinės ir šauktų miniai, kuri manęs tikrai neišklausys.
Kalbėjausi su VU Medicinos fakulteto dekanu, nes esu universiteto darbuotojas. Jam paaiškinau visas aplinkybes. Tapau atpirkimo ožiu ir dauguma kolegų pripažįsta, kad per daug emocijų išlieta, kad per daug pasikarščiavo.
Ramia sąžine galiu pareikšti, kad jokio mobingo centre nėra.
– RVUL direktorė viešai paskelbė, kad nebebūsite Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas. Ar liksite šioje ligoninėje?
– Diskutavau su direktore prieš tą publikaciją praėjusią savaitę, kalbėjau su ja ir šį antradienį. Ji teigė, kad tai ne jos žodžiai, kad nebedirbsiu toje ligoninėje. Neturiu pagrindo netikėti direktore.
– Liksite RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovu?
– Tai – kitas klausimas. Patiriu didžiulį psichologinį spaudimą. Galbūt – ir tiesioginį. Juridiškai nesu išprusęs, bet advokatas, kuris mane konsultavo, patarė į nieką nekreipti dėmesio ir toliau dirbti savo darbą, nes nėra teisinio pagrindo mane atleisti iš centro vadovo ar kitų pareigų.
Darbo santykių specialistas suformulavo prašymą atleisti iš centro vadovo pareigų ir pasakė, kad elgčiausi kaip noriu, nors jis nepataria to prašymo pasirašyti. Ilgai svarsčiau, bet trečiadienį išsiunčiau RVUL vadovei šį prašymą.
Ne kartą kalbėjausi su RVUL administracija, klausiau, ar tikrai mane sieja su kolegos savižudybe, ar laiko mane žudiku. Gavau žodinį patikinimą, kad nelaiko.
Tačiau spaudimas trauktis iš centro vadovo pareigų, nori nenori mane padaro žudiku, kuriuo aš nesu. Mano sąžinė rami, bet viduje vis tiek neapsakomai sunku.
Pirmiausia norėčiau, kad kolegų žaizda kuo greičiau užgytų. Kovodamas dėl savo teisės likti centro vadovas, nenorėčiau pakenkti ligoninei, nes kitoje svarstyklių pusėje yra jos reputacija. Tad geriau pasiaukosiu ir nestosiu kam nors skersai kelio.
Nežinau, ar stovėdamas ant 65 metų slenksčio dar turiu įrodinėti, kad nedariau to, kuo esu kaltinamas? Kai tik užvirto ši lavina, labai rimtai svarsčiau iš viso atsisakyti mediko darbo. Tai būtų beprotiškai sunku, nes chirurgija, darbas su pacientais, yra mano kraujyje. Tai – mano hobis, mano aistra ir mano gyvenimas.
Jei ilgiau atostogauju, pradedu galvoti apie darbą ir taip buvo visą gyvenimą. Žmona viena augino vaikus, o aš buvau atsidavęs chirurgijai.
Jei man bus liepta iš viso išeiti, tai bus didžiulis smūgis. Išsiunčiau prašymą atleisti iš centro vadovo pareigų ir priimti dirbti ortopedu traumatologu. Mano pratęstos atostogos baigiasi ir lapkričio 18 dieną turiu būti darbe.
– Ar po skandalo įsivaizduojate savo tolesnį darbą RVUL?
– Tai bus sudėtinga. Bet mano kolegos draugiški, dauguma jų suprato situaciją, labai mane palaikė. Iš daug kolegų, su kuriais dirbu, gavau žinučių, kad turiu grįžti į darbą ir jiems padėti.
Turiu grįžti, susikaupti ir toliau dirbti. Juolab kad manęs laukia eilė pacientų, tarp jų – itin sudėtingų, esu jiems įsipareigojęs.
– Ar tiesa, kad sulaukėte spaudimo pasitraukti ir iš VU?
– Tiesiogiai iš universiteto tokio spaudimo nepatyriau. Kitoje įstaigoje man buvo pasakyta, kad mes galime turėti įtakos jūsų darbui universitete.
– Kas taip pasakė?
– Negaliu šito atskleisti. Ši situacija sudėtinga ir nenoriu jos aitrinti, keldamas dulkes. Jei man buvo lemta patirti tokią tragediją, aš neturėčiau kaltinti kitų kolegų. Tai – mano nuostata. Išgyvenu sunkiai, bet privalau išgyventi. Labiausiai mane palaiko šeima, kolegos.
– Spalio 1 d. pasitraukėte iš Santaros klinikų Ortopedijos-traumatologijos centro vadovo pareigų. Kokia šio pasitraukimo priežastis?
– Į šią įstaigą buvau pakviestas pasidalyti savo patirtimi, įdiegti naujovių. Per pustrečių metų su centro kolegomis nuveikėme išties daug, išplėtėme operacijų spektrą.
Centre dirba darbštūs, išprusę ir profesionalūs medikai, savo užduotis ten įvykdžiau, tad nemačiau prasmės dirbti ilgiau.
Jau daugiau kaip metus ramiai dėliojuosi planą atsisakyti vadovaujamo darbo ir likti tik chirurgu, jei sveikata leis. Šalia manęs – daug lygiaverčių kolegų, tad tas prašymas atleisti iš darbo buvo maloniausias mano gyvenime.
Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“
