Nuo politinių tikslų neatsiriboja ir Europos Parlamento rinkimuose su visuomeniniu rinkimų komitetu „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“ dalyvavęs Vytautas Radžvilas.
Pasak politologų, šias politines figūras vienija dešiniosios, neretai radikalios dešiniosios, politinės minties kryptis, tačiau susivienyti jiems trukdo labai paprasti dalykai.
Bandė jungtis – nepavyko
Vasaros pabaigoje V.Sinica kartu su R.J.Dagiu pranešė apie naujo politinio judėjimo telkimą. Tačiau įsibėgėjus rudeniui jų keliai išsiskyrė – R.J.Dagys visuomenę informavo apie savo politinės partijos kūrimą.
Tiek R.J.Dagys, tiek prezidento rinkimuose dalyvavęs sąjūdietis A.Juozaitis politinėje Lietuvos arenoje neretai buvo siejami su kitu sąjūdiečiu – V.Radžvilu. Vis tik bendradarbiauti ir sutelkti jėgų nepavyko ir šiems politiniams veikėjams.
To, kad bandymų burtis išties buvo, pakalbinti portalo lrytas.lt neatmetė nei V.Sinica, nei R.J.Dagys, nei A.Juozaitis.
Pasak A.Juozaičio, „su V.Radžvilu – sena istorija. Kiek galėjome, tiek bandėme, bet tai yra ne tos lygos žaidėjai, tai yra visuomenininkai ir jie niekur nepajudės, jie yra užsidarę ir praktiškai visur pavėlavę“.
R.J.Dagio teigimu, „A.Juozaitis ar V.Radžvilas demonstruoja antisistemiškumą, o tai yra ne tas kelias, kuriuo turėtumėme eiti“. Jis akcentavo, kad griovimo kelias jam, kaip politikui, nėra priimtinas.
Supriešino partijų atvirumo klausimas?
V.Sinicos politinė figūra viešojoje erdvėje siejama ne tik su R.J.Dagiu, bet ir su V.Radžvilu. Komentuodamas dešiniųjų politinių jėgų vienijimosi trukdžius, V.Sinica akcentavo, kad radikalioms dešiniosioms jėgoms priskiriamų politikų panašumas ir giminingumas matomas tik iš pirmo žvilgsnio – daugiau dalykų juos skiria, o ne sieja.
„Pavasarį kalbėta apie tai, kad esą nesusitaria filosofai V.Radžvilas ir A.Juozaitis. Tačiau, kad tarp jų bendra nebent tik antiglobalistinė retorika, parodė iškart po to sekę A.Juozaičio veiksmai: susibroliavimas iš pradžių su oportunistu Nagliu Puteikiu, o galiausiai ir su „tvarkiečiais“.
„Tvarkiečiai“ yra partija, vedama buvusios sovietinės nomenklatūros veikėjų, pasisakanti už pragmatinius santykius su Rusija, apeliuojanti į sovietmečio nostalgiją.
Daug kas stebisi, kaip sąjūdiečiui A.Juozaičiui su jais pakeliui? Tačiau žinantys istoriją žino ir A.Juozaičio simpatijas Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), Algirdui Brazauskui, Tautos ateities forumą, pasisakymus prieš finansavimą gynybai. Aiškiai proamerikietiškas ir NATO palaikantis V.Radžvilas, nors pagrįstai reikalauja Europos sąjungos reformų, su visa šia kompanija neturi nieko bendra“, – situaciją aiškino V.Sinica.
Tuo tarpu, anot jo, R.J.Dagį ir V.Radžvilą skiria ne intrigos ar ambicijos, bet paprasčiausias nesutarimas partijos atvirumo klausimu.
„R.Dagio įsitikinimu, partijos kūrimas negali būti formaliai kontroliuojamas, tai nedemokratiška, ji turi būti visiškai atvira. Taip esą veikė visos ligšiolinės partijos.
V.Radžvilo, o ir mano įsitikinimu, būtent dėl to jos ir praranda pirminį tapatumą, neretai yra perimamos. Kurti dar vienos tokios partijos, kad ir su kita retorika, neatrodė prasminga“, – paaiškino V.Sinica.
Radikalios jėgos radikaliai žiūri ir į savo kolegas
Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis tikino, kad nesutarimai, kuriuos mes matome Lietuvoje tarp minėtų radikalios dešiniosios politinės minties atstovų, yra visiškai natūralus dalykas.
„Visi radikalai pasižymi gana kategorišku požiūriu į savo kolegas ir dėl tos priežasties tos radikaliosios politinės partijos bei jų atstovai labai sunkiai tarpusavyje susitaria. Radikalumas pats savaime iššaukia konfliktišką santykį“, – portalui lrytas.lt teigė L.Bielinis.
Šią poziciją palaikė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) politologas Vytautas Isoda. Anot jo, atsakymas, kodėl ne centro dešiniosios, o radikalesnės dešiniosios politinės jėgos nesusijungia, yra paprastas – „tai ambicijos ir asmenybės. Labai tikėtina, kad dėl savo asmeninių savybių šie politiniai veikėjai nori turėti savo „darželį“, kuriame galėtų laisvai tvarkytis“.
Ar lietuviams reikia radikalų – irgi neaišku
„Klausimas, kiek visuomenė žvelgia į radikalią dešinę atidžiai. Galbūt jie neatliepia to, ko reikia žmonėms, o reikia, tikėtina, stabilumo ir aiškumo konkrečiuose buitiniuose dalykuose“, – taip rinkimines lietuvių preferencijas, galimai nepalankias radikalios dešinės atstovams, komentavo L.Bielinis.
Ne tik elektorato poreikių neatitikimas, bet ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) padėtis, politologo V.Isodos nuomone, yra reikšminga, galvojant apie radikaliai dešinei atstovaujančių politinių jėgų galimybes.
„Dešiniųjų rinkėjų Lietuvoje nėra tiek daug, jų dažniausiai yra vienas trečdalis. Tad dešinėje pusėje paklausos, tikėtina, nėra tiek daug ir tą paklausą daugiau ar mažiau atliepia konservatoriai.
Centro dešiniosios jėgos dažniausiai nenori priimti radikaliai dešinių pažiūrų veikėjų, tai juos verčia veikti savarankiškai su savo atskirais dariniais. Bet išlieka atviras klausimas, kiek elektorato jie sugebėtų sujungti net ir apsijungę“, – tikino V.Isoda.
