Iš trylikos kaltinimų, kurie 48 metų N.Venckienei buvo pateikti Lietuvoje iš pradžių, liko tik keturi. Ji bus teisiama dėl to, kad sudavė per veidą Laimutei Stankūnaitei, pasipriešino policijai, trukdė antstoliui mergaitės perdavimo metu ir nevykdė teismo sprendimo.
Kuo Lietuva ją kaltino, N.Venckienė žinojo nuo sulaikymo Čikagoje dienos – 2018 metų vasario 13-ąją, tačiau grįžimui atkakliai priešinosi, ieškojo užtarimo JAV Senate, o savo skunduose teismams pateikdavo ne tik išgalvotų dalykų, bet ir nuolat teigė, kad byla yra politinė, o su ja pačia siekiama susidoroti.
Atvežus N.Venckienę į Lietuvą išgalvotos pedofilijos istorijos aukų artimieji prabilo, jog sieks, kad ši moteris būtų teisiama ir dėl žmogžudysčių organizavimo. Ar taip iš tiesų gali nutikti?
Naujasis policijos vadovas Renatas Požėla šią savaitę nedviprasmiškai užsiminė, kad šioje byloje visuomenė gali sužinoti dar daug įdomių dalykų, po kurių nuomonę apie N.Venckienę pakeis net ištikimiausi jos gerbėjai.
Puikiai pažinojo kolegą
Atrodo, kad N.Venckienė iš tiesų labiausiai bijo klausimų apie Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Vaido Milinio nužudymus ir paslaptingą Andriaus Ūso mirtį.
Net patys prokurorai neabejoja, kad protu nepasižymėjęs, išgerti mėgęs ir narkotikų nevengęs Drąsius Kedys vienas, be sesers ir kitų artimųjų pagalbos, sugebėjo sukurpti istoriją, kurios aidas netyla jau dešimtmetį, o neatsakytų klausimų vis dar daugiau nei atsakymų.
Aiškindamiesi, kodėl 2009 metų spalio 5 dieną Kaune buvo nužudyti J.Furmanavičius ir L.Stankūnaitės sesuo Violeta, tyrėjai priėjo išvadą – D.Kedys net nepažinojo J.Furmanavičiaus, tačiau jį puikiai pažinojo tame pačiame Kauno apygardos teisme dirbusi N.Venckienė.
Planas dėl kyšio neišdegė
Kuo N.Venckienei neįtiko kolega, geriausiai galėtų atsakyti ji pati, tačiau garsiai kalbama, kad tai gali būti susiję ir su pažemintais N.Venckienės jausmais, ir su Henriko Daktaro sūnaus Enriko byla, kurią 2004 metais nagrinėjo J.Furmanavičius.
Žinoma, kad E.Daktaro artimieji per tarpininką Kauno apygardos teisme ieškojo asmens, kuris įtikintų J.Furmanavičių paleisti Enriką į laisvę.
Suprantama, ne už ačiū, šiam reikalui jie esą buvo skyrę milžinišką tais laikais sumą – 130–150 tūkstančių eurų.
Tarpininkas pinigus paėmė, tačiau planas neišdegė – E.Daktaras sėdo už grotų, o jam išlaisvinti skirti pinigai dingo.
2008 metų lapkričio 24 dieną E.Daktaras išėjo į laisvę. Po penkių dienų D.Kedys policijai įteikė pareiškimą, kuriame teigė, kad L.Stankūnaitė leidžia A.Ūsui tvirkinti jų mažametę dukrą.
Tuo metu J.Furmanavičiaus pavardė net nebuvo minima, tačiau tikėtina, kad būtent tada, kai Daktarai, degdami kerštu J.Furmanavičiui, pradėjo ieškoti savo pinigų, šios dvi istorijos susijungė į vieną.
Pirmoji apkaltino teisėja
J.Furmanavičius į Garliavoje sukurtos pedofilijos istoriją buvo įtrauktas tik 2009 metų pavasarį. Kad šis teisėjas tvirkina D.Kedžio dukrą, pirmoji kalbėti pradėjo N.Venckienė.
Pasakiusi apie tai „Lietuvos ryto“ žurnalistui Artūrui Jančiui teisėja tikėjosi, kad jis apie tai paskelbs viešai, tačiau neturėdamas įrodymų jis nemetė šešėlio teisėjui.
Straipsnyje tik buvo užsiminta, jog D.Kedys ir jo sesuo įtaria, kad vienas mergaitę tvirkinęs asmuo dirba Kauno apygardos teisme.
Nors to asmens pavardė nebuvo parašyta, N.Venckienei to užteko. Ji surašė skundą, kurį brolis nunešė į policiją ir pareiškė: „Štai pedofilas, spauda rašo, tirkite.“
Po šio įvykio ramus J.Furmanavičiaus gyvenimas virto pragaru. Darbe jį sekdavo N.Venckienė, lauke – jos brolis, o jam pačiam nuolat teko aiškintis, kad nei L.Stankūnaitės, nei A.Ūso, nei tuo labiau D.Kedžio dukters nėra matęs akyse.
Pareiškimo ilgai netyrė
Rudenį dėl šmeižto J.Furmanavičius kreipėsi į policiją, tačiau teisėjo pareiškimas buvo mėtomas iš stalčiaus į stalčių, siuntinėjamas iš Kauno į Vilnių.
Tyrimas dėl J.Furmanavičiaus šmeižto buvo pradėtas tik po jo nužudymo.
Buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad šmeižto kampaniją prieš savo kolegą pradėjo ir vykdė N.Venckienė.
Įtarimus jai šioje byloje ketinta pareikšti 2013 metais, tačiau tuometis generalinis prokuroras Darius Valys, prašydamas Seimo panaikinti N.Venckienės teisinę neliečiamybę, nusprendė, kad šiai bylai dar per anksti.
„Neskubėk, ramiai sudėliok visus taškus“, – tąkart prokurorui Valdemarui Baranauskui aiškino D.Valys ir Seimo paprašė leisti N.Venckienei pareikšti įtarimus tik dėl šešių kitų nusikaltimų.
Tai, kad N.Venckienė liepė J.Furmanavičių pavadinti pedofilu, yra liudijusi ir L.Stankūnaitės duktė. Dėl to prisipažino ir pati N.Venckienė.
Iškviesta liudyti žmogžudysčių byloje, ji neslėpė, kad J.Furmanavičiaus nuotrauką rado internete ir ją parodė mergaitei.
„Šitas? Šitas? Šitas?“ – ji piktai kelis kartus bedė į nuotrauką. Po penktojo ar šeštojo klausimo vaikas patvirtino, ko teta norėjo: „Taip, šitas.“
D.Kedį ramino vaistais
Po J.Furmanavičiaus ir V.Naruševičienės nužudymo D.Kedys dingo.
Iš pradžių jis slėpėsi pas pusbrolį Ispanijoje, vėliau grįžo į Lietuvą, o 2010 metų balandžio 17 dieną buvo rastas negyvas ant Kauno marių kranto, šalia Šlienavos, kurioje gyveno jo dėdė.
Buvo nustatyta, kad D.Kedys mirė girtas, užspringęs savo skrandžio turiniu. Jo organizme po skrodimo rastos daugiau kaip trys promilės alkoholio ir devynių pavadinimų raminamųjų vaistų pėdsakų.
Daugelį tokių vaistų po D.Kedžio dingimo medikai buvo skyrę jo giminaičiams.
Radus D.Kedžio kūną prokurorai nesistengė ieškoti, kas jį slėpė, todėl jo sesuo ir kiti giminaičiai jautėsi visiškai ramūs ir toliau kurstė pedofilijos istoriją, nepamiršdami senų priešų ir į ją įtraukdami vis naujus.
Užsakovai – Garliavoje
Tyrėjams vienas asmuo yra paliudijęs 2010 metų žiemą girdėjęs N.Venckienės giminaitės telefono pokalbį su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais. Pokalbyje aiškiai buvo pasakyta, kad reikia nužudyti buvusio N.Venckienės viršininko Kauno apygardos teisme Alberto Milinio įsūnį Vaidą Milinį.
Jaunuolis pradėtas daryti pedofilu dar D.Kedžiui esant gyvam. Iš pradžių iš policijos duomenų bazės buvo paimta jo nuotrauka, pagal kurią N.Venckienė ir vienos televizijos laidos atvežtas dailininkas sudarė įtariamojo Aido, kuris esą irgi tvirkino mergaitę, fotorobotą.
Nors tąkart jaunuolio pavardė nebuvo įvardinta, prasidėjo Milinių šeimos persekiojimas. Jis itin suintensyvėjo prieš pat jaunuolio mirtį.
„Mama, aš jų bijau“, – likus nedaug laiko iki dingimo Marijai Milinienei prasitarė jos sūnus.
Tada vaikinas dar nežinojo, kad jį seka ne prie N.Venckienės namų budintys jos šalininkai, o samdomi žudikai iš Vilniaus, su kuriais Kauno banditai susitarė po N.Venckienės giminaitės skambučio.
Kankintas ir nužudytas
24 metų V.Milinis dingo 2010 metų gruodžio 3-iąją, kai iš savo namų, kuriuose gyveno su drauge, automobiliu išvažiavo pas tėvus.
Pakeliui jaunuolis vienoje degalinėje įsipylė benzino, bet iki tėvų namų taip ir neatvažiavo.
Jo kūnas buvo rastas po savaitės, gruodžio 11-ąją, netoli Sergeičikų kaimo.
V.Milinis buvo nušautas į galvą, o automobilis, kuriame jis sėdėjo, kruopščiai išvalytas, jame nerasta nei pirštų atspaudų, nei DNR pėdsakų.
Prokurorai bijojo nukentėti
Ir nors V.Milinio nužudymas iki šiol neatskleistas, „Lietuvos ryto“ žiniomis, jaunuolio žudikų pavardės teisėsaugininkams yra žinomos.
Šių asmenų pokalbių buvo klausomasi kitoje byloje. Pareigūnai girdėjo jų pokalbius, girdėjo, kaip jie panikavo, kad po V.Milinio nužudymo negali atsikratyti savo automobilio. Tačiau tyrėjai visiškai nieko nedarė.
Prokuratūra kategoriškai atsisakė tirti, kad V.Milinis buvo nužudytas kur nors kitur, o ne ten, kur buvo rastas jo kūnas, ir net nenorėjo girdėti, kad žmogžudystės ištakų reikia ieškoti Kedžių ir Venckų namuose.
„Vienas prokuroras man aiškiai pasakė, jog netirs versijos, kad mano sūnaus Vaido nužudymas buvo užsakytas Garliavoje, nes visi, kurie prisiliečia prie garliavinių bylų, skaudžiai nukenčia“, – „Lietuvos rytui“ yra sakiusi M.Milinienė.
Nelaimė ar žmogžudystė?
Iš operatyvinėje byloje esančių pokalbių galima suprasti, jog A.Ūsą 2010 metų birželio 13 dieną nužudė tie patys asmenys kaip ir V.Milinį, nors prokuratūra niekada nepripažino šio nusikaltimo ir jį įvardijo tiktai kaip nelaimingą atsitikimą.
Oficialiai teigiama, kad atvykęs į savo pažįstamo sodybą A.Ūsas išvažiavo pasivažinėti keturračiu, pasigėrė, įvažiavo į balą, paslydo ir nuskendo.
Apie ant jo kūno rastus sužalojimus prokuratūra nutylėjo, nors jų buvo daugybė.
Žinoma, kad žudikai į Butrimonis buvo atvažiavę dvi dienas. Pirmą dieną atvyko automobiliu.
Palikę D.Kedžio draugą Raimundą Ivanauską Butrimonių degalinėje, jie dairėsi po apylinkes, o birželio 13-ąją atvažiavo motociklais.
Pastebėjęs, kad yra sekamas, A.Ūsas dar bandė sprukti, bet nesuvaldė keturračio ir įvažiavo į pakelės balą. Prišokę žudikai nutempė ji nuo keturračio, nuplėšė šalmą ir pargriovę ant pilvo nuskandino.
Traukiant A.Ūsą nuo motociklo ant vyro žastų liko pirštų atspaudų, ant juosmens, kai žudikas atsisėdo ant nugaros, – nuo kelių įspaustų mėlynių.
A.Ūsui priešinantis trūko kaklo raumenys.
Kai Kauno ekspertai, vos išvydę negyvą A.Ūsą, pareiškė, kad jis buvo nužudytas, prokuratūra persigalvojo. Liepta kūną vežti į Vilnių, kur po ekspertizės pareikšta – įvyko nelaimingas atsitikimas.
