Tai Lietuvos viešojoje erdvėje beveik per penkiolika metų pirmoji kitokia, nei įpratę girdėti ir skaityti, nuomonė apie dabartinę ir ankstesnę (1940 m. ) Rusijos politiką, permainas Vakarų ir Rytų visuomenėse, žurnalistiką, propagandą, rašančiojo politikos klausimais atsakomybę.
Ne su visais Kremliaus ir jo vadovų žygių dabartiniame pasaulyje vertinimais, kuriuos pateikė V.Pozneris, sutinku, labiau pritariu V.Laučiaus papildomoms pastaboms, bet svarbu tai, kad yra kitoks požiūris, kiti argumentai ir su jais galima diskutuoti. To Rusijos tema Lietuvoje nėra buvę daug metų.
Esu skaitęs ir neseniai išleistas V.Poznerio knygas. Manau, šis žurnalistas žiniomis nenusileidžia specializuotiems ekspertams. Kaip galima nepritarti tokiai jo minčiai: „Žurnalistika turėtų būti kuo objektyvesnė ir teikti savo auditorijai visą informaciją, galimybę palyginti ir pačiai daryti išvadas.“
Deja, tiek Rytuose, tiek Vakaruose šios nuostatos vis mažiau paisoma. Gal todėl pasigirsta pesimistinės mintys: „Žurnalistikos apskritai nėra. Yra tik atskiri žurnalistai. Taip, jų dar esama. Tačiau žurnalistika, kaip profesija, mano požiūriu, šiandien nebeegzistuoja. Žurnalistika turi nemeluoti ir nevėluoti. O ji virto propaganda.“
Kadangi vartoju tiek Rytų, tiek Vakarų žurnalistinę produkciją, galiu tik pritariančiai linktelėti galva. V.Laučius nedideliu žingsneliu pabandė išeiti už samprotavimų apie dabartinę Rusiją „juoda-balta“ ribos, nors, kiek girdžiu, jau sulaukia kritikos dėl „aiškių linijų tarp gėrio ir blogio“ nepaisymo.
Nenoriu kritikuoti kritikų ir apskritai veltis į propagandinius ginčus, nes tai beprasmiška. Jau dešimt metų rašau apžvalgas, todėl manau, kad į bet kurį politinį reiškinį reikia stengtis pažiūrėti iš įvairių pusių, ir laikausi klasikinės nuostatos – audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir kita pusė). O svarbiausia – objektyvumas, kad skaitytojas ir pats galėtų spręsti, kas teisinga, o ką kaip propagandą reikėtų išmesti į šiukšlių dėžę.
Vienoje auditorijoje buvau paklaustas, ar verta suteikti žodį blogiui, klausytis jo argumentų, išvedžiojimų, įtikinėjimų ir t.t.? Kaip blogis šiuo atveju pristatomas Kremlius ir jo galva su šalininkų šleifu. Mano manymu, pradėti diskusijų su propagandininkais neverta, bet su žmonėmis, panašiais į V.Poznerį, būtų įdomu.
Rusijos intelektualų pasaulis yra įvairus ir tik nedidelė jo dalelė dalyvauja propagandiniame eteryje. Ir ne vien apie Krymą ar Ukrainą pravartu būtų pakalbėti.
Yra daugybė kitų temų, kad ir Rusijos santykiai su Kinija, Indija, Turkija ar kasdien linksniuojamais Viduriniais Rytais. Rusija šiais klausimais turi tarptautiniu mastu pripažintų ekspertų. Ir Lietuvai tai nėra vien intelektualinis žaidimas smalsumui patenkinti.
Nors gyvename globalizacijos ir informacinės revoliucijos epochoje, į pasaulio politinę darbotvarkę grįžta geopolitika, tarsi vėl gyventume XIX a. ar XX a. pirmoje pusėje su teritoriniais užgrobimais ir geopolitinėmis lenktynėmis.
Kaip formuojasi nauja pasaulio tvarka, kaip pamažu bręsta nauji galios centrai ir kokios didelių valstybių vidinės spyruoklės jas stumia netikėtų ir vis dažniau neprognozuojamų sprendimų kryptimi, svarbu profesionaliai ir laiku įsisąmoninti visoms pasaulio valstybėms, nepriklausomai nuo jų dydžio, jei nenorima atsidurti kvailio vietoje.
Bet didžiosios pasaulio temos sunkiai skinasi kelią į Lietuvos politologinę viešąją erdvę. Nors negalima teigti, kad visiškai nieko nedaroma.
Pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija surengė tarptautinę konferenciją (net Valdovų rūmuose) „Žvilgsnis į Aziją: iššūkiai ir galimybės“. Daug įdomių pranešimų ir, gaila, kad visuomenės rezonansas labai menkas.
Tegu Rusijos žiniasklaida mums ir ne pavyzdys, bet panašaus lygio forumus rusai sugeba ištrimituoti visam pasauliui. Manau, pas mus dominuoja klaidingas įsitikinimas, neva užsienio politika paprastam Lietuvos gyventojui neįdomi.
Kad yra priešingai, o Lietuvos piliečiai negyvena vien mintimis, kada kryžiuos Karbauskį (rudenį ar pavasarį), neseniai paliudijo profesionalūs radijo klausytojų klausimai V.Savukynui, sumaniusiam pokalbį būtent apie šių dienų geopolitinę konfigūraciją.
Nelengva susigaudyti ne tik kas vyksta toli nuo mūsų, Azijoje ar Afrikoje, bet ir visiškai panosėje. Juolab kad tai, kas daugybę metų atrodė toli, jau klebina mūsų valstybės durų rankeną. Kinija, šimtmečius neišėjusi už savo sienos, Šilko keliu ir kitomis įspūdingomis programomis žygiuoja per Europą. Kaip reaguosime?
Prisimenu, kai ruošdamiesi stoti į ES lankėmės Turkijos ambasadoje Lietuvoje, net neabejojome, kad netrukus į ES bus pakviesta ir ši valstybė. Tačiau iki šiol dar nepakvietė ir tikriausiai jau nebekvies. Turkija tai suprato ir ėmė gręžti valstybės ienas ne tik į savo didingą praeitį, Osmanų imperiją, bet ir į draugystę su Rusija.
Ką planuoja šiuo klausimu Maskva, derėtų pasigilinti ne vien žiūrint propagandines Rusijos televizijos laidas. Dar atidžiau reikėtų tyrinėti Baltarusijos situaciją. O mūsų kaimynė irgi turi savų poznerių, tik mes jų nepastebime.
