Didžiausia 48-erių N.Venckienės baimė išsipildė – jai netrukus teks Lietuvoje stoti prieš teismą.
Ilgai lauktas N.Venckienės sugrąžinimas į Lietuvą prasidėjo antradienio vakarą Lietuvos laiku ir rytą Čikagoje, kai šio miesto kalėjimo viršininkas kalinei pranešė kuo skubiau susikrauti daiktus, nes teks vykti namo.
„Karoliuk, jie mane paima šiandien, dabar. Pasakė, kad pasiimčiau viską, ką turiu.
Labai labai tave myliu“, – Čikagoje liekančiam 20-mečiam sūnui Karoliui tokią žinutę dar spėjo nusiųsti N.Venckienė ir jau po kelių valandų su visais daiktais sėdėjo į Europą skrendančiame lėktuve.
Atėjo gerai pasiruošusi
Lietuvoje N.Venckienės laukia ne viena apklausa, kurių neliečiamybę turėjusiai ir nuo teisėsaugininkų bėgiojusiai N.Venckienei pavyko išvengti daugiau kaip šešerius metus.
N.Venckienė iki šiol yra sutikusi būti apklausta tik bylose, kuriose ji tyrėjus domino kaip liudytoja, – dėl pačios išgalvotos pedofilijos istorijos, Jono Furmanavičiaus nužudymo, Vaido Milinio, kuris irgi buvo nužudytas, šmeižto.
„Ji į apklausą atėjo gerai pasiruošusi. Buvo matyti, kad yra apgalvojusi atsakymus į visus galimus klausimus“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Kauno tyrėja, kuri N.Venckienę apklausė 2011 metais, kai Laimutės Stankūnaitės duktė dar gyveno Garliavoje, o prie Kedžių ir Venckų tvoros šurmuliavo violetinė minia.
Nors tąkart N.Venckienė visą kaltę dėl žmonių persekiojimo ir vis įsibėgėjančio šmeižto vertė savo šalininkams, kuriuos kurstydavo pati ar per savo tetą Audronę Skučienę, apklausiama ji elgėsi nepriekaištingai: buvo korektiška, mandagi, santūri, nei žodžiais, nei geistais neišduodanti viduje verdančių jausmų.
Mokytojams rūpesčių nekėlė
Tokią N.Venckienę prisimena ir Garliavos 1-osios vidurinės mokyklos (dabar Adomo Mitkaus pagrindinė mokykla), kurią N.Venckienė lankė kartu su broliu Drąsiumi, pedagogai.
„Stropi, pavyzdinga mokinė“, – taip trumpai mokykloje apibūdinama N.Venckienė.
Ji šią mokyklą baigė aukso medaliu, tačiau ar tokių rezultatų sugebėjo pasiekti pati, nuomonės išsiskiria.
„Buvo protinga“, – sakė vieni.
„Jei ne tėvų į mokyklą neštos dovanos, medalį ji būtų mačiusi kaip savo ausis“, – šyptelėjo kiti, tačiau sutiko, kad Neringai, skirtingai nei jos padaužai broliui Drąsiui, mokytojai daug priekaištų neturėjo.
Tylenė nekrisdavo į akis
Niekuo iš bendraamžių N.Venckienė neišsiskyrė ir Vilniaus universitete, kuriame įgijo teisininko specialybę, nei Kauno apygardos teisme, kurio Civilinių bylų skyriaus teisėja tapo 1999 metais.
„Visada pasisveikindavo, buvo maloni su kolegomis, priekaištų dėl darbo jai niekas neturėjo“, – apie N.Venckienę kalbėjo buvę kolegos.
Rami šviesiaplaukė teisėja, anot jų, nesiveržė nei bendrauti su kolegomis, nei tuo labiau su jais draugauti.
Todėl iki 2008 metų, kai Garliavoje buvo pradėta kurpti kelias gyvybes nusinešusi netikros pedofilijos istorija, niekas net nesusimąstė, kaip N.Venckienė gyvena ir kokia aplinka ją supa.
Jei kas nors būtų pasidomėjęs, būtų pamatęs, kad pavyzdinga laikomą teisėją supa visai nepavyzdingi giminaičiai.
Supo kriminalinė aplinka
N.Venckienės brolis D.Kedys buvo gerai pažįstamas Kauno organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms ir neatmetama, kad kartu su Elviu Bendoraičiu Garliavoje valdė nepilnamečių prostitučių viešnamį, pusseserė Auksė Markauskaitė-Ibenskienė buvo boksininko Gintauto Bakanausko, pravarde Bakanas, sugyventinė.
Ji 1997 metų spalio pabaigoje paskutinė matė Bakaną gyvą. Su Saturno Dubininko, pravarde Satas, grupuote sietas G.Bakanauskas buvo nušautas Kaune, Partizanų gatvėje, vos tik išėjęs iš A.Markauskaitės-Ibenskienės namų.
Reikalų su nusikaltėliais turėjo ir N.Venckienės pusbrolis Vismantas Markauskas.
Jis buvo teistas už turto prievartavimą, taip pat suko reikalus su Agurkinių gaujos lyderiu Sauliumi Velečka, pravarde Agurkas, ir jo bendrininkais.
Kauno vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai V.Markauskui net buvo oficialiai uždraudę susitikinėti ir bendrauti su Agurku. Su šiuo nusikaltėlių šulu D.Kedys likus nedaug laiko iki J.Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo susipyko dėl pinigų ir susimušė netoli Klaipėdos esančioje degalinėje.
Ir smerkė, ir gailėjo
„1999 metų teismuose labai trūko teisėjų, todėl jie buvo priimami, galima sakyti be jokios atrankos. Svarbiausia, kad atitiko pagrindinius kriterijus: išsilavinimas, amžius, teisinis darbas.
Niekas net nepagalvojo, kad reikėtų pasiaiškinti, kokie žmonės supa N.Venckienę“, – kalbėjo „Lietuvos ryto“ pašnekovai.
Teisėjos aplinka susidomėta tik 2009 metais, kai išgalvota pedofilijos istorija pradėjo įgauti pagreitį, o N.Venckienės kolegai ir kabineto kaimynui J.Furmanavičiui teko vis dažniau aiškintis: „Visa tai melas, aš – ne pedofilas.“
Tačiau net ir po to, kai N.Venckienės brolis nužudė du žmones, o su ja pačia atsisakė dirbti kai kurie kolegos, teisme liko tokių, kurie gailėjo, kaip jiems tąkart atrodė, nelaimių prislėgtos kolegės ir stengėsi ją palaikyti bent savo dėmesiu.
Šypseną pakeitė ašaros
Tačiau tas palaikymas baigėsi po vieno nutikimo teismo koridoriuose.
Po 2009 metų spalio 5-osios, kai Kaune buvo nušauti pedofilija apkaltintas J.Furmanavičius ir L.Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė, kuri esą pati pardavinėjo savo dukrą iškrypėliams, D.Kedys dingo, o N.Venckienė nuolat visiems pasakojo apie trijų vyrų tariamai prievartautą mažą mergaitę.
Prieš vieną tokį jos pokalbį su žurnalistais, kuris vyko Kauno apygardos teisme, N.Venckienės kolegos išvydo tikrąjį jos veidą.
„Teismo koridoriumi ėjo keli teisėjai, tarp jų – ir N.Venckienė.
Visi buvo gerai nusiteikę, juokavo, N.Venckienė juokėsi kartu su visais, tačiau už stiklinių durų pamačiusi jos laukiančius žurnalistus su kameromis pasikeitė visiškai. Per kelias sekundes išnyko jos šypsena, akyse sužibo ašaros.
Kalbėtis su žurnalistais ji jau išėjo apsiverkusi“, – prisiminė jos kolegos teisėjai.
Po šio įvykio jie suprato, kad N.Venckienė yra ne tik gera aktorė, bet ir dviveidė, kuri, kai jai reikia, sugeba būti švelni ir gera, tačiau apsisukusi pratrūksta pykčiu ir neapykanta.
Nuoskaudų dar nepamiršo
Tą kitą N.Venckienės veidą labai gerai įsidėmėjo L.Stankūnaitė ir jos duktė.
„Stengiamės negalvoti apie tai, kas buvo, tačiau neįmanoma pamiršti, kaip ji su mumis elgėsi“, – neseniai kalbėdama telefonu su „Lietuvos ryto“ žurnaliste sakė L.Stankūnaitė, kuri dabar priversta gyventi užsienyje.
2013 metų rudenį Lietuvą palikusiai L.Stankūnaitei ir jos dabar jau 15-metei dukrai šie metai išskirtiniai – L.Stankūnaitė ginsis diplomą universitete, kuriame studijuoja, jos dukrai – pirmasis rimtas žinių patikrinimas mokykloje.
Tačiau L.Stankūnaitė tikino tikrai surasianti laiko papasakoti tyrėjams ir teismui apie tai, ką teko patirti kovojant dėl teisės auginti savo dukrą: „Abi turime labai daug veiklos, abi mokomės, aš dirbu, savanoriauju ligoninėje, dukra lanko kelis būrelius, bet tikrai rasiu laiko liudyti visose bylose, į kurias tik kvies.“
Neapykanta užgožė protą
L.Stankūnaitės teigimu, N.Venckienė buvo tas žmogus, kuris jos gyvenimą su D.Kedžiu padarė nepakenčiamą.
„Manai, pašokinėsi ant mano brolio ir gerai gyvensi? Ne, to nebus“, – tokius N.Venckienės jai pasakytus žodžius, kai ji, tuomet septyniolikametė, įžengė pro Kedžių namų duris, iki šiol prisimena L.Stankūnaitė.
Jau tada N.Venckienė puikiai mokėjo slėpti savo emocijas. Kai namuose būdavo daugiau žmonių, ji būdavo meili ir lipšni, tačiau svečiams uždarius duris vėl virsdavo pikčiurna, neslepiančia paniekos, kaip pati ne kartą pabrėžė, iš ubagų šeimos kilusiai brolio draugei.
N.Venckienė įtaką savo broliui darė nuo vaikystės. Ji neišnyko ir tada, kai jis tapo suaugusiu vyru ir į namus parsivedė nepilnametę, kurią Andriaus Ūso reabilitacijos teisme N.Venckienė apibūdino itin bjauriais žodžiais.
„Paskutinė valkata. Ji atrodė kaip 25 metų. Merga buvo gerai įmitusi, gyvenusi su keliais vyrais ir miegojusi su šimtais.
Mergaitė netinkamų manierų išmokusi iš motinos, nes ji visur valkiojosi“, – kalbėjo liudyti iškviesta D.Kedžio sesuo, o paklausta, kur L.Stankūnaitė galėjo susipažinti su A.Ūsu, atrėžė: „Gal lovoje, o gal griovyje. Tegul L.Stankūnaitė miega nors su šunimi.“
Buvo patarėja ir guodėja
Sesers įtaka D.Kedžiui, kaip matyti iš bylų medžiagos, buvo milžiniška.
Jis N.Venckienei neprieštaravo nei tada, kai ji pareiškė, kad pirmą kartą pastojusi L.Stankūnaitė turi pasidaryti abortą, nei po to, kai L.Stankūnaitei palikus Kedžių namus buvo pradėta kurti krauju aplaistyta tariamos pedofilijos istorija.
Kaip A.Ūso reabilitacijos byloje pasakojo liudytojai, 2009 metais D.Kedys be N.Venckienės palaiminimo nežengdavo nė žingsnio.
Ji dalyvavo jam filmuojant dukrą, taip pat montuojant vaizdo įrašus, kuriuos D.Kedys siuntinėjo žurnalistams, Seimo nariams ir valstybinėms institucijoms.
D.Kedys su seserimi dalindavosi visais dienos įspūdžiais ir skambindavo jai iškilus mažiausiam nesusipratimui. Tokių brolio ir sesers pokalbių ne vieną yra užfiksavę teisėsaugininkai, kurie 2009 metų rudenį buvo gavę leidimą klausytis D.Kedžio pokalbių.
„Reikėjo įmesti į mūsų balą, tegul plaukia“, – broliui patarinėjo N.Venckienė, kai jis grįžęs namo prie kaimynų namo pamatė du Kauno policijos pareigūnus.
Nors jie buvo atvykę apklausti Kedžių kaimynų jo paties iškeltoje byloje dėl tariamo dukters tvirkinimo, tąkart D.Kedžiui pasirodė, kad pareigūnai atvyko jo sekti.
Sugebėjo daryti įtaką žmonėms
Įtaką N.Venckienė sugebėjo daryti ir kitiems žmonėms. „Ji – puiki lyderė“, – bėglę prisimena gerai Lietuvai žinomas žmogus. Jis, nors ir nebūdamas partijos „Drąsos kelias“ narys, 2012 metais dalyvavo su N.Venckiene rinkimuose į Seimą ir kartu su ją atsidūrė parlamente.
Šio vyro nuomonė apie „violetinę“ istoriją jau pasikeitusi, tačiau prieš septynerius metus jis tvirtai tikėjo tuo, kad pedofilija buvo, ir visa tai, ką pasakojo N.Venckienė, yra švenčiausia tiesa.
„Ji tikrai turi lyderiui reikalingų savybių. Tai labai stipri asmenybė, turinti tvirtą nuomonę ir sugebanti ją įteigti kitiems. Ji nerėkdavo, nekeldavo balso, bet kalbėdavo tvirtai ir įtikinamai. Ji iš tų žmonių, kurių nepastumdysi“, – sakė „Lietuvos ryto“ pašnekovas.
Vaikų problemos nedomino
Tvirtą N.Venckienės charakterį prisimena ir kiti Seimo nariai.
Buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė buvo įrašyta į N.Venckienės juoduosius sąrašus, ne kartą buvo išvadinta pedofilų rėmėja, tačiau 2012 metais su N.Venckiene susitikusi Seimo rūmuose sako nė karto nepajutusi jos neapykantos.
„Ji visada susitikusi mane nusišypsodavo, pasisveikindavo, aš jai atsakydavau tuo pačiu“, – trečiadienį prisiminė R.Šalaševičiūtė.
Iš N.Venckienės ji nesulaukė jokio priešiškumo ir dirbdama pačios įkurtoje parlamentinėje Vaiko gerovės grupėje.
Šios grupės narė buvo ir N.Venckienė, tačiau, pasak R.Šalaševičiūtės, grupės susirinkimuose ji jokio entuziazmo nerodė.
Viešai kalbėjusi, kad reikia saugoti vaikus nuo tik jai vienai žinomo pedofilų klano, atėjusi į grupės posėdžius N.Venckienė neteikė jokių pasiūlymų.
„Ji nepratardavo nė žodžio, pasėdėdavo, kažką užsirašydavo ir išeidavo“, – pasakojo R.Šalaševičiūtė.
Planai valdyti žlugo
Atrodo, kad geriausiai N.Venckienė jautėsi uždariusi savo namų duris, o už jos tvoros susirinkę žmonės jai suteikdavo įkvėpimo.
Savo namuose N.Venckienė ne tik kurpė pedofilijos istoriją, į ją įtraukdama vis daugiau jai neįtikusių žmonių, bet ir svajojo įžengti į S.Daukanto aikštę ir kartu su savo šalininkais valdyti valstybę.
N.Venckienė tikėjosi, kad po 2012 metų rinkimų parlamente turės apie pusę narių, formuos Vyriausybę, paskirs savo ministrus, atleis prokuratūros, policijos vadovus ir vadovaus visai Lietuvai, tačiau šiems jos planams nebuvo lemta išsipildyti.
Į Seimą patekę septyni „Drąsos kelio“ atstovai nesiėmė jokios veiklos, o pati vedlė, pabuvusi Seimo nare vos penkis mėnesius, pasipustė padus ir spruko į Ameriką.
Buvusios Seimo narės kelias namo užtruko
N.Venckienė iš Lietuvos paspruko 2013 metų balandžio 8 dieną likus parai iki tol, kol buvo panaikinta jos teisinė neliečiamybė Seime. Ji su sūnumi išvyko į Čikagą ir čia surado prieglobstį savo šalininkų namuose.
Spėlionės, kad N.Venckienė pabėgo į JAV, pasitvirtino po puspenkto mėnesio, kai bėglė buvo pastebėta ir nufotografuota vienoje Čikagos gatvių.
Nors po to ji matyta dar kelis kartus, Lietuvą pasiekdavusios žinios apie N.Venckienės gyvenimą buvo skurdžios, nes buvusi Seimo narė vengė viešumo.
Kurį laiką N.Venckienė dirbo slauge senelių namuose, o pernai sausį atidarė gėlių parduotuvę, kurioje dirbo kartu su sūnumi.
Tapti gėlininke N.Venckienei nepavyko, nes vasario 13 dieną ji buvo sulaikyta, uždaryta į federalinį kalėjimą, o jos prašymai paleisti už užstatą – atmesti.
2018 metų balandžio 23 dieną JAV valstybės sekretorius pasirašė leidimą grąžinti bėglę Lietuvos teisėsaugininkams, tačiau šį procesą stabdė N.Venckienės skundai.
Buvusi teisėja JAV teismo prašė atidėti jos išsiuntimą iš Amerikos, kol nebus išnagrinėtas jos prieglobsčio prašymas, tačiau 2018 metų liepą jos prašymas buvo atmestas.
N.Venckienė rankų nenuleido ir sprendimą grąžinti ją į Lietuvą apskundė apeliaciniam teismui. Teismas skundą priėmė, išnagrinėjo, bet šio teismo sprendimo bėglei teko laukti aštuonis mėnesius.
Šių metų liepą JAV be jokių paaiškinimų N.Venckienės prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nukėlė trejiems metams, o rugsėjo pradžioje Čikagos apeliacinis teismas paskelbė, kad nėra kliūčių grąžinti bėglę į Lietuvą.
N.Venckienė apskundė ir šį sprendimą. Ji kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, kuris bėglės perdavimą sustabdė mėnesiui.
Rugsėjo 27-ąją, nesulaukus šio termino pabaigos, Aukščiausiasis teismas pranešė, kad N.Venckienės kasacinis skundas iš viso nebus nagrinėjamas, ir taip sudaužė bet kokias bėglės viltis likti JAV.
N.Venckienė Lietuvoje yra įtariama nesunkiais nusikaltimais – šmeižtu, teismo sprendimo nevykdymu, pasipriešinimu policijos pareigūnams, trukdymu antstolei atlikti savo darbą, L.Stankūnaitės dukters tvirkinimu ir kitais. Tačiau neatmetama, kad gali paaiškėti ir jos sąsajų su žmogžudystėmis.
