Šis mūro statinys kapinėse atsirado apie 1860 m. Kažkada, matosi, buvęs labai gražus, dabar stovi užrakintas ir vienišas. Anksčiau čia savo rakandus laikydavo sargas, dabar jam pastatytas patogus vagonėlis prie tvoros. Sargas turi ir koplyčios raktus, tačiau norinčių aplankyti koplytėlę praktiškai nebūna. O ir sargas visų čia tikrai neleistų.
Slepia giminės istoriją
Pakalbintas bendruomenės „Virbalio vartai“ pirmininkas Stanislovas Lopeta sakė, kad šis statinys slepia visą giminės istoriją. Jo palydėti galėjome apžiūrėti koplytėlės rūsius, kur guli palaidoti trijų kartų lenkų kilmės Rekošų šeimos palaikai.
Tiksliau ne palaidoti, o suguldyti metaliniuose karstuose, kaip mauzoliejuje.
Rekošai arba, kaip juos vadino vietiniai virbaliečiai – Rekašiai buvo turtingi dvarų valdytojai ir fabrikantai. Vietiniai žmonės pasakoja, kad jie gyveno dabartinėje Birutės gatvėje, kuri prieš karą buvo vadinta Rekašio gatve.
Mikalojui Pranciškui Rekošui priklausė metalo dirbinių ir žemės ūkio mašinų fabrikas „Minerva“ Kaune ir keli dvarai Virbalio apylinkėse. Vėliau visas šis turtas atiteko jo sūnui. Dabartinė Kauno autobusų stotis Vytauto prospekte, taip pat buvusi Rekošų šeimos nuosavybė.
Koplyčią pastatė fabrikantas M.P.Rekošas. Manoma, kad šis mauzoliejus buvo pastatytas apie 1860 metus, greičiausiai po pirmosios žmonos Antaninos Petrauskaitės Rekošienės mirties. Ji mirė 1863 m., tesulaukusi 28 metų.
Vėliau čia palaidotas ir fabrikanto tėvas Pranciškus Mikalojus Rekošas (1779–1869) Virbalio ir Kybartų pašto ekspeditorius, pasienio pašto viršininkas, žemių prie miestelio savininkas. Beveik po dvidešimtmečio čia atgulė ir fabrikanto motina Julijana Elena Renčynskaitė–Rekošienė (1814–1888).
1904 metais mirė ir antroji turtuolio žmona Sofija Austutovičaitė Rekošienė. Tačiau lentelės, patvirtinančios, kad ji palaidota šiame mauzoliejuje, nėra.
Šeimos mauzoliejus
Čia ilsisi ir Rekošo anūkas, sulaukęs vos trejų metų amžiaus. Jo kūnas patalpintas mauzoliejuje 1905 m. Fabrikantas Mikalojus Pranciškus Rekošas buvo paskutinysis iš šeimos narių palaidotas šioje puikioje savo šeimai pastatytoje koplyčioje 1911 m.
Jis baigė savo žemiškąją kelionę nugyvenęs 79 metus ir pasirūpinęs ne tik gražiu gyvenimu, bet ir pomirtine buveine. Mauzoliejus traukė aplinkinių akį gražiomis metalinėmis koplyčios bei vartų detalėmis, lietais kryžiais, paminklais, kurie neabejotinai buvo pagaminti paties fabrikanto valdytoje „Minervoje“.
Dokumentų apie Rekošų giminę neišliko, jie pražuvo kartu su karo metais sugriauta Virbalio bažnyčia.
Kelis ilgus dešimtmečius Rekošų šeimos palaikai ilsėjosi ramybėje. Jos nedrumstė nei vietiniai, nei artimuosius čia laidojantys čigonai. Šeimos mauzoliejus kažkam parūpo sovietmečiu. Tuomet sunkūs metaliniai karstai išpjaustyti ir iškraustyti.
Kaip pasakoja vietiniai žmonės, niekas nė matė, nė girdėjo, kaip tai atsitiko, tik aišku viena – plėšikai turėjo labai pasistengti, nes užlydytų storo metalo karstų taip paprastai nepažeisi. Tam reikėjo ar suvirinimo aparato, ar kažko panašaus.
Karstuose išpjautos nemažos skylės. Pro jas dabar matyti tik velionių kauleliai. Ar rado niekadėjai kokių nors brangenybių, istorija nutyli. Kas buvo tie karstus išniekinę žmonės, irgi niekas nežino.
Koplyčios išorė šiuo metu šiek tiek aptvarkyta, restauruotos priekinės durys, languose išlikę vitražo fragmentų. Viduje dar išlikusi apdaila, altorius ir kitos interjero detalės, ant šoninių sienų kabo didelės originalios lieto metalo plokštės su epitafijomis.
Uždraudė lankyti turistams
Ant vienos jų – giminei priklausęs herbas. Iš pagrindinės koplyčios patalpos į rūsį veda laiptai į mauzoliejų.
Pasak vietinių, kažkada koplyčioje virš altoriaus kabojo Dievo Motinos paveikslas. Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo sugriauta Virbalio bažnyčia, šis paveikslas buvo perkeltas į dabartinę.
Trys karstai koplyčios rūsyje stovi ir dabar.
Greta, ant sienos pritvirtintos lentos su palaidotų žmonių vardais ir datomis. Virbalio bendruomenė norėjo pastatą sutvarkyti, pritaikyti jį užeiti žmonėms pasimelsti, o rūsį – turistams lankyti.
Tačiau prieš keletą metų atsirado Lenkijoje gyvenantis Rekošų palikuonis, kuris uždraudė bendruomenei čia ką nors daryti. Vyras kreipėsi į paveldosaugininkus, prašydamas ekspertizės ir koplyčios atnaujinimo pagal visus reikalavimus. Tuomet statinys, kaip regioninės reikšmės paminklas, 2017 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Tuo visas jo tvarkymas ir baigėsi, nes pernai Rekošų palikuonis mirė. O paveldą tvarkančios institucijos koplyčios savarankiškai tikrai nerestauruos. Lietuvoje ir taip gausybė griūvančių kultūros vertybių, kurioms atnaujinti nėra pinigų.
Greičiausiai toks pats likimas laukia ir šios koplyčios. Tad kol yra į ką pažiūrėti, ieškokite kapinių sargo su raktais. Gal pavyks susitarti?..
